Tolerancija religijai: ginti savo tikėjimą ir brėžti ribas, kur prasideda tavo vertybės
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Aš augau iš dalies krikščioniškoje aplinkoje. Seneliai buvo tikintys, sekė Naujojo Testamento žodį, kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Aš buvau pakrikštyta, priėmiau Pirmąją Komuniją, tačiau tai buvo daroma labiau dėl gražios šventės nei tikėjimo suvokimo. Tėvai leido mums būti tokiems, kokie esame, – nei draudė, nei vertė. Religija buvo šalia, bet tyliai.
Atvykusi į Jungtinę Karalystę atsidūriau tarp žmonių, kurie ne tik tiki, bet ir aktyviai gina savo tikėjimą, kalba apie jį, cituoja savo šventuosius raštus, remiasi faktais, istorija, net mokslu. Tada supratau: jei manęs paklaustų apie krikščionybę, negalėčiau jos apginti, kaip derėtų – per mažai žinojau. Tai nebuvo gėda – šią akimirką suvokiau, kad noriu gilintis. Pradėjau skaityti Bibliją, domėtis, ieškoti atsakymų. Kiekvieną kartą, kai atrodydavo, kad dabar jau suprantu, sutikdavau musulmoną ar hinduistą, kuris apie savo tikėjimą žino šimtą kartų geriau ir sugeba pagrįsti kiekvieną žodį.
Čia kilo labai svarbus klausimas: ar mes turime teisę save vadinti tikinčiais, jei negalime apginti to, kuo tikime? Ar tikėjimas yra toks asmeninis ir slaptas, kad susidūrę su kitų religijų žmonėmis turime persiorientuoti ir pradėti kalbėti jų kalba? Ar turime kitiems pritarti, kad meditacija yra tiesos raktas, nors žinome, jog Biblija mums nurodo tiesą visai kitaip? Tokios situacijos ne tik kelia klausimų, bet ir verčia žvelgti į savo tikėjimą giliau – ar mes juo iš tiesų gyvename, ar tik nešiojamės kaip etiketę?
Unsplash.com nuotrauka
Tada užsidegiau noru ne tik vadintis krikščione, bet ir suprasti, ką tai iš tikrųjų reiškia. Skaitydama, gilindamasi pradėjau matyti ne tik grožį, bet ir tikrovę. Religijų pasaulis, kai į jį žvelgi iš vidaus, nėra toks tobulas, kaip gali atrodyti iš šalies. Skara apsigobusi musulmonė šneka apie kuklumą, bet vėliau gražiai pasidažiusi meiliai kalbina krikščionį. Hinduistė teigia galinti tuoktis tik su hinduistu, bet pamačiusi baltaodį anglikoną sako, kad tai jos svajonių vyras. Krikščionis, kuris turėtų atsukti kitą skruostą, pyksta ant viso pasaulio. Ir aš, naujai apsiskaičiusi, turėdama įvairių klausimų ir trokšdama praktikuoti tikėjimą, jaučiausi, lyg stovėčiau ties tikėjimo ir realybės sankirta.
Pastebėjau, kad daugelio religijų žmonės gerai išmano apie šventes – kokius drabužius dėvėti, ką ruošti, kaip puošti namus. Bet kai kalba pasisuka apie kasdienį gyvenimą, kaip gyventi pagal tikėjimo žodį, daugelis suklumpa. Noras būti pirmiems, patikti pasauliui, malonumų siekis dažnai nugali tikėjimo esmę. Tai pamačius man kilo klausimas – kur yra riba tarp tikėjimo kaip tradicijos ir tikėjimo kaip gyvenimo būdo? Kada tu sakai: „Tai jau ne šventė, tai mano vertybės“?
Pradėjau nuo savęs. Skambinau giminaičiams, klausiau mažų ir didelių: „Ar nemanote, kad kaip krikščionys turėtume ...?“ Dauguma atsakė: „Gal.“ Tas „gal“ buvo iškalbingas: mes dažnai patys iki galo nežinome, ko mūsų tikėjimas iš tikrųjų prašo.
Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius iš Naujojo Testamento: „Ir pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).
Ši eilutė tapo man kelrode. Ji primena, kad tikroji tolerancija nėra sutikti su viskuo, bet nebijoti kelti klausimus, ieškoti atsakymų ir ginti tiesą – ne iš puikybės, o iš meilės ir žinojimo.
Gyvendama tarp skirtingų religijų žmonių supratau, kad tikėjimas nėra konkurencija, kas daugiau žino ar kas teisus. Šiame kelyje svarbiausia – pažinti tiesą, išmokti gerbti kitus, bet ir aiškiai brėžti ribas, kur prasideda tavo vertybės. Tolerancija be tvirtumo – silpna. Tvirtumas be tolerancijos – kieta siena. Reikia abiejų.
Autorė prisistato slapyvardžiu ir rašo tinklaraštį Sollomoon.com.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Unsplash.com nuotrauka
Tada užsidegiau noru ne tik vadintis krikščione, bet ir suprasti, ką tai iš tikrųjų reiškia. Skaitydama, gilindamasi pradėjau matyti ne tik grožį, bet ir tikrovę. Religijų pasaulis, kai į jį žvelgi iš vidaus, nėra toks tobulas, kaip gali atrodyti iš šalies. Skara apsigobusi musulmonė šneka apie kuklumą, bet vėliau gražiai pasidažiusi meiliai kalbina krikščionį. Hinduistė teigia galinti tuoktis tik su hinduistu, bet pamačiusi baltaodį anglikoną sako, kad tai jos svajonių vyras. Krikščionis, kuris turėtų atsukti kitą skruostą, pyksta ant viso pasaulio. Ir aš, naujai apsiskaičiusi, turėdama įvairių klausimų ir trokšdama praktikuoti tikėjimą, jaučiausi, lyg stovėčiau ties tikėjimo ir realybės sankirta.
Pastebėjau, kad daugelio religijų žmonės gerai išmano apie šventes – kokius drabužius dėvėti, ką ruošti, kaip puošti namus. Bet kai kalba pasisuka apie kasdienį gyvenimą, kaip gyventi pagal tikėjimo žodį, daugelis suklumpa. Noras būti pirmiems, patikti pasauliui, malonumų siekis dažnai nugali tikėjimo esmę. Tai pamačius man kilo klausimas – kur yra riba tarp tikėjimo kaip tradicijos ir tikėjimo kaip gyvenimo būdo? Kada tu sakai: „Tai jau ne šventė, tai mano vertybės“?
Pradėjau nuo savęs. Skambinau giminaičiams, klausiau mažų ir didelių: „Ar nemanote, kad kaip krikščionys turėtume ...?“ Dauguma atsakė: „Gal.“ Tas „gal“ buvo iškalbingas: mes dažnai patys iki galo nežinome, ko mūsų tikėjimas iš tikrųjų prašo.
Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius iš Naujojo Testamento: „Ir pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).
Ši eilutė tapo man kelrode. Ji primena, kad tikroji tolerancija nėra sutikti su viskuo, bet nebijoti kelti klausimus, ieškoti atsakymų ir ginti tiesą – ne iš puikybės, o iš meilės ir žinojimo.
Gyvendama tarp skirtingų religijų žmonių supratau, kad tikėjimas nėra konkurencija, kas daugiau žino ar kas teisus. Šiame kelyje svarbiausia – pažinti tiesą, išmokti gerbti kitus, bet ir aiškiai brėžti ribas, kur prasideda tavo vertybės. Tolerancija be tvirtumo – silpna. Tvirtumas be tolerancijos – kieta siena. Reikia abiejų.
Autorė prisistato slapyvardžiu ir rašo tinklaraštį Sollomoon.com.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
