Kai menas tampa malda: ikonų ir katalikiško roko galia Bažnyčioje

Įžengus į bažnyčią pirmiausia į akis krenta kabantys paveikslai ir stovinčios statulos. Svarbiausias čia matomo meno tikslas – padėti žmogui atsiverti maldai ir tokiu būdu šlovinti Viešpatį.

Dienraštis „Bernardinai.lt“ apie meno rūšis ir jo reikšmę Bažnyčioje kalbasi su menotyrą studijavusiu Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikaru kunigu ROBERTU URBONAVIČIUMI ir ikonas tapančiu bei katalikišką roką grojančiu Kryžių kalno vienuolyne gyvenančiu pranciškonu broliu PAULIUMI VAINEIKIU OFM.

youtube.com video

Ikonos – ne tik paveikslas

Bažnyčios be paveikslų mes neįsivaizduojame, nes jie ne tik puošia, bet ir skelbia Evangeliją, liudija tikėjimą, padeda melstis.

Ypatingos rūšies sakralusis paveikslas yra ikona – ant medžio tapytas šventojo atvaizdas. Graikų kalbos žodis „ikona“ reiškia atvaizdą, tačiau šiandien vartojamame sakraliojo meno kontekste prasmė suprantama kaip sakralus atvaizdas. Brolis Paulius nurodo, kad ikonos atsirado Naujojo Testamento epochoje – tada Kristaus atvaizdas religiniame mene tapo leistinas.

Kun. Paulius Vaineikis OFM. Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos videomedžiagos kadras

„Nematomas Dievas prisiėmė žmogaus pavidalą. Ikonoje vaizduojama tik tai, kas yra realiai pasirodę, buvę matoma“, – aiškina brolis Paulius.

Senojo Testamento Įstatymas griežtai draudė vaizduoti Dievą: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas“ (Iš 20, 4).

Tikintieji diskutuoja – ikonos yra tapomos ar rašomos? Anot dvasininko, graikų kalba žodis grafeo reiškia ir piešti, ir rašyti, todėl abu terminus galima vartoti.

Ikoną apibrėžia ne tik techninis aspektas – jos piešinys yra sakralus. „Visos ikonos turi vardus. Jeigu ikonoje vaizduojama kokia nors biblinė situacija, tada rašoma, kas tai yra, pavyzdžiui, Kristaus Krikštas“, – pasakoja pranciškonų dvasininkas.

Kiekvienas gali tapyti, bet ne kiekvieną ikoną galima rodyti

Norint tapyti ikoną, reikia kantrybės ir ilgalaikių studijų. Teoriškai tapyti ikoną gali kiekvienas, bet ne visos jos patenka į bažnyčią ar kitą maldos vietą.

Popiežiaus Leono XIV audiencija Rytų Katalikų Bažnyčių ganytojams ir tikintiesiems, švenčiantiems Jubiliejų Vatikane 2025 m. gegužės 14 d. „Vatican Media“ nuotrauka

„Ikoną piešti gali visi, nes Dievas nėra tik profesionalių tikinčiųjų menininkų – Jis yra visų, todėl ir ikona kaip atvaizdas skirta visiems“, – aiškina pranciškonas.

Vis dėlto nuo galutinio rezultato priklauso, kur galėsime pamatyti atvaizdą. Jeigu ikona skirta žmogui skatinti melstis, ji turi būti atitinkamo lygmens. Brolis Paulius dalijasi prisiminimais, kai kartais į ikonografijos kursus atėję naujokai darbo kokybe nustelbia patyrusius menininkus. Jis atkreipia dėmesį, kad visada matyti žmonių pasiryžimas, kantrybė.

Pirmosios nupieštos ikonos vertė yra išskirtinė. „Pirmąją ikoną pasilieki sau, nes tai yra pirmasis kūdikis. Ji tau brangi ne todėl, kad yra tobula, bet todėl, kad tą ikoną tu įsidėjai į širdį“, – aiškina vienuolis.

Menas bažnyčioje – pagalba maldai

Menotyrą studijavęs kunigas R. Urbonavičius pasakoja, kad bažnyčioje esantys paveikslai, skulptūros ir ikonos turėtų padėti garbinti Dievą. Jis vaizduojamojo meno kūrinius lygina su langu į nematomą pasaulį. „Sakraliojo meno paskirtis – atvaizduoti tai, kas nėra regima, padėti žmogui visa tai įsivaizduoti“, – komentuoja jis.

Šiuolaikiniame pasaulyje menas ir religija kartais gyvena atskirai. Dvasininkas sako, kad moderni bažnyčia neretai atrodo kaip parduotuvė – baltos sienos, suolai ir šviesa. „Vėlgi gal tai yra tokia atskirtis, kai siekiame neužstoti Dievo meno kūriniais“, – svarsto kunigas R. Urbonavičius.

Šiuolaikinio religinio meno kūrėjas neretai stengiasi šokiruoti auditoriją, norėdamas atkreipti dėmesį, bet čia, pasak kunigo, slypi problema – siekiant šokiruoti, labai svarbu nepamesti sakralumo.

Kunigas Robertas Urbonavičius. Šiluvos šventovės informacinio centro nuotrauka

Muzika – maldos forma

Pranciškonas brolis Paulius ne tik tapo ikonas, bet ir užsiima kitos rūšies menu – groja katalikišką roką. Dvasininkas akcentuoja, kad garsas turi ypač didelę reikšmę tikėjime.

Jis atkreipia dėmesį, kad ir Dievas pasaulį kūrė žodžiu. „Dievas turėjo žodį, bet kol žodis nebuvo ištartas, nieko nebuvo. Prieš atsirandant vaizdui iš pradžių buvo garsas“, – pasakoja brolis Paulius.

Dvasininkas savo meno kelyje iš pradžių užsiėmė tapyba, vėliau palinko į ikonografiją, pamažu atrado ir muziką – dar vieną Dievo šlovinimo būdą. „Muzikos ir vaizdo kalba suprantama net vaikams, ja galima perduoti Dievo šlovę“, – aiškina vienuolis.

Taip iš susibūrusių muzikuojančių draugų grupės atsirado katalikiško roko grupė „Gyvasis vynmedis“. „Tikslas yra tas pats – patarnauti žmonėms ir garbinti Dievą. Tai vienas iš kalbos komunikacijos būdų“, – sako brolis Paulius.

Menas ir malda kartu paliečia širdį

Ar menas gali būti maldos forma? Brolis Paulius aiškina, kad vaizduojamojo meno tikslas – padėti žmogui priartėti prie Viešpaties ir taip išreikšti savo santykį. Jis išskiria tris Dievo garbinimo būdus – šlovinimą, garbinimą ir adoraciją.

„Visos trys formos tinkamos Dievą garbinti, ir jeigu tau menas padeda – puiku“, – sako dvasininkas.

Kaip ir kiekviena meno sritis, taip ir skirtingi meno žanrai žmones veikia skirtingai. „Vienoks žanras tinka man, kitoks – kitam. Tad ir kalbant apie katalikiško roko grupę, mums tai patinka, mes šloviname Viešpatį, ir tai padeda melstis“, – priduria dvasininkas.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

 

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama