Politologas C. Masala: „Rusija tampa vis labiau beatodairiška, ir, žinoma, ji siekia patikrinti NATO“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Politologas, Miuncheno Bundesvero universiteto tarptautinės politikos profesorius, NATO Gynybos koledžo Romoje Tyrimų skyriaus direktoriaus pavaduotojas Carlo Masala. Asmeninio archyvo nuotrauka
Per kelis mėnesius nuo pasirodymo vokiečių kalba (Carlo Masala, Wenn Russland gewinnt. Ein Szenario, C. H. Beck, 2025 m.) knyga jau išversta į keliolika kitų kalbų, neseniai išleista ir lietuviškai („Jei Rusija nugalės. Scenarijus“, „Briedis“, 2025 m.; iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė).
Miuncheno Bundesvero universiteto tarptautinės politikos profesorius ir dėstytojas, NATO Gynybos koledžo Romoje Tyrimų skyriaus direktoriaus pavaduotojas C. Masala nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios kritikuoja NATO šalių laikyseną karo atžvilgiu. Jo teigimu, Vakarų šalys pernelyg menkai vertina galimybę, kad Rusija artimiausiu metu gali iš tikrųjų bandyti patikrinti NATO ryžtą ginti aljanso teritoriją.
Pokalbyje pateikiamos esminės knygos idėjos ir svarstoma apie Rusijos bei NATO konflikto tikimybę artimiausioje ateityje.
C. Masala šių metų rugsėjo pabaigoje Vilniuje lankėsi Konrado Adenauerio fondo kvietimu.
Kokia esminė jūsų knygos idėja? Ką norite šia knyga pasakyti?
Noriu pasakyti paprastus dalykus, kurie, tiesą sakant, nėra staigmena. Rusijos karas prieš Ukrainą – kur kas daugiau nei tik karas prieš Ukrainą, tai yra karas dėl naujos Europos saugumo struktūros, ir jis lems naująją pasaulio tvarką.
Nemaža dalis karo analitikų teigia, kad apie 2029 m. Rusija tikrai bus kariškai pasirengusi įsiveržti į NATO šalį. Turėdamas omenyje tokį analitinį kontekstą svarsčiau, kad Rusijai galbūt nevertėtų visa apimtimi pulti NATO šalių. Gal pakaktų jai patikrinti NATO sanglaudą ir ryžtą. Todėl mąsčiau šia linkme ir dairiausi po NATO teritoriją, ieškodamas tam tikrų silpnų vietų: pavyzdžiui, beveik negyvenamų žemių plotų arba teritorijų Arktyje. Kitaip tariant, NATO turi silpnų vietų, kuriose Rusija galėtų išbandyti aljanso ryžtą. Kad iš karto būtų aišku, noriu pabrėžti, jog tai nėra prognozė, tik scenarijus.
Pirmas dalykas yra tas, kad Rusija laikosi neoimperinės darbotvarkės. Jei ji laimės Ukrainoje, padėtis taps gerokai rimtesnė. Šią pergalę Rusija suvoktų kaip norimų teritorijų užsitikrinimą – iš esmės tų keturių regionų, apie kuriuos daugiausia ir kalbama.
Taip pat Rusija siektų, kad Volodymyras Zelenskis būtų priverstas atsistatydinti ir vyktų tam tikras rinkimų procesas, kuriam ji galėtų daryti įtaką. Ukrainos ekonomika toliau liktų silpna, ir šalis būtų palikta be rimtų išorinių saugumo garantijų. Viena iš tokios dėlionės pasekmių, kaip rodo apklausos Ukrainoje, būtų dar viena pabėgėlių iš Ukrainos banga. Jei klostytųsi toks scenarijus, Rusijai atsivertų visos galimybės bandyti smulkaus masto operacija testuoti NATO aljansą.
Tai tėra scenarijus. Jį parašiau kaip fikcinį, o ne mokslinį scenarijų su įvykiais, besivystančiais Vašingtone, Maskvoje, Ukrainoje ir kitur. Šiame scenarijuje atsiranda naujas Rusijos prezidentas ir užverčia pasaulį siūlymais gerinti santykius. Jis aiškiai pasako, kad dėl Ukrainos nesiderės, tačiau nori normalizuoti santykius, siekia sankcijų panaikinimo, ekonominio bendradarbiavimo ir ginklų kontrolės.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotrauka
Ar yra konkrečių atvejų, kuriuos analizavote plėtodamas šį scenarijų? Kitaip tariant, kokius precedentus turite galvoje?
Mąsčiau apie keletą panašių atvejų. Pavyzdžiui, trejus metus Vakarai buvo pasidaliję svarstydami, kaip vertinti Michailą Gorbačiovą. Viena stovykla tvirtino, kad Gorbačiovas yra ne kas kita kaip Brežnevas, tik geriau atrodo ir maloniau kalba. O kita stovykla svarstė, kad galbūt Gorbačiovo atėjimas iš tiesų reiškia sovietų užsienio politikos pokyčius. Pirmus trejus Gorbačiovo valdžioje metus Vakarų strategija buvo tarsi pakibusi tarp šių dviejų požiūrių.
Karinės strategijos ar greičiau rizikos aspektu yra svarbus įvairių generolų ir saugumo struktūrų vadovų susitikimas nacistinėje Vokietijoje, kai Vermachtas nusprendė patikrinti kitų valstybių ryžtą.
1936 m. sumanyta pasiųsti Vermachtą į Reino sritį ir pažiūrėti, kaip į tai reaguos prancūzai ir britai. Nuo pat pradžių buvo aišku: jeigu ypač prancūzai reaguos – Vermachtas pasitrauks, jeigu ne – Vermachtas liks Reino srityje. Prancūzai ir britai rimtai kariškai nereagavo, todėl Vermachtas liko Reino srityje, atvirai pažeisdamas Versalio sutartį, bet nesulaukė jokių realių pasekmių. Tai nacistinei Vokietijai buvo pirmas aiškus ženklas, kad niekas nenori su ja kariauti, ir kartu buvo signalas žengti toliau.
Rusija turi tikslą: sukurti savo įtakos zoną, kurią Boriso Jelcino laikais rusai vadino artimuoju užsieniu. Jie tiksliai žino, kad vienintelė jų galimybė tai pasiekti – iš šios zonos išstumti Jungtines Valstijas, nes kol JAV išlieka šių valstybių saugumo garantas, Rusija neturi jokios galimybės čia dominuoti.
Didelė dalis analitikų teigia, kad Rusija yra ypač ekonomiškai, bet ir strategiškai nusilpusi. Kodėl jums atrodo, kad grėsmė vis tiek egzistuoja?
Kaip sakiau, Rusija turi tikslą pertvarkyti Europos saugumo struktūrą. Iš tiesų Rusijos tikslai buvo aiškiai suformuluoti laiške, kurį Sergejus Lavrovas 2021 m. gruodžio 17 d. parašė Antony Blinkenui, taip pat panašiame laiške, siųstame į NATO būstinę. Šiuose laiškuose rusai aiškiai parodė norintys iš naujo derėtis dėl Europos saugumo architektūros, o tai reiškia, jog viskas, kas Europoje įvyko po 1997 m., iš esmės turėtų būti panaikinta. Tai apimtų, pavyzdžiui, amerikiečių karių išvedimą – kai kas net sako, kad ir iš Kosovo, nors dėl Kosovo nesu visiškai tikras, bet galime įtraukti ir tai.
Esmė ta, kad Rusija turi tikslą: sukurti savo įtakos zoną, kurią Boriso Jelcino laikais rusai vadino artimuoju užsieniu. Jie tiksliai žino, kad vienintelė jų galimybė tai pasiekti – iš šios zonos išstumti Jungtines Valstijas, nes kol JAV išlieka šių valstybių saugumo garantas, Rusija neturi jokios galimybės čia dominuoti. Sakydamas „dominuoti“ turiu omenyje politinę ir ekonominę kontrolę; netikiu, kad Rusija trokšta teritoriniu požiūriu prijungti daugiau šalių prie savo valstybės. Nemanau, kad jie nori atkurti Sovietų Sąjungą.
Atsižvelgiant į Rusijos karą prieš Ukrainą, būtų sunku kalbėti apie triuškinamą Rusijos kariuomenės galią. Bet, kaip minėjau, tai yra tam tikras rizikos skaičiavimas. Rusams įsiveržti vien į Lenkiją būtų pernelyg rizikinga, nes toks įsiveržimas greičiausiai išprovokuotų NATO 5-ojo straipsnio taikymą, ir patys rusai tikrai nemano, kad jie galėtų laimėti tokį karą. Tačiau įvykdydami smulkią operaciją nedidelėje NATO teritorijoje jie galėtų išprovokuoti diskusiją NATO viduje: ar tai yra pakankama priežastis taikyti 5-ąjį straipsnį? Jei rusai užimtų tik vieną miestą ar miestelį, tai tikrai būtų išpuolis prieš NATO narę ar vis dėlto kas nors kita? Štai tokį scenarijų jie galėtų pabandyti įgyvendinti, ir tam jiems nereikėtų daug resursų.
Ukrainiečių pajėgos treniruojasi poligone Charkivo srityje su šarvuotais transporteriais M113. EPA-ELTA nuotrauka
Ar manote, kad NATO 5-asis straipsnis kaip atgrasymo priemonė yra pervertinamas?
Juokinga būtų manyti, kad 1949 m. pasirašytas popieriaus lapas savaime yra pakankama atgrasymo priemonė. Sutartys buvo sulaužytos tiek daug kartų, kad vien jomis pasikliauti tikrai negalima.
Turime plėtoti priemones ir pajėgumus, kurie aiškiai rusams parodytų, kad mes kovosime su jais. Turime aiškiai jiems sakyti, kad mes nenorime kariauti, bet jei jie užpuls, mes tikrai atsakysime.
Rusija tampa vis labiau beatodairiška, ir, žinoma, ji siekia patikrinti NATO. Ji nuolat tikrina, kaip aljansas reaguoja ir reaguos. Šie dronų įsibrovimai ir kiti veiksmai dar nėra skirti visiškam NATO žlugimui sukelti, bet jų paskirtis – įvaryti pleištą tarp pagrindinių NATO sąjungininkų.
Jeigu jums reikėtų spėti – ar per artimiausius keletą metų Rusija galėtų atakuoti NATO šalį?
Manau, tai labai tikėtina. Jeigu Rusija susidarys įspūdį – o tai yra grynai suvokimo reikalas, – kad NATO nebus vieninga savo atsakymu, ji ims veikti.
Pateiksiu vieną pavyzdį. Didžioji dalis Vakarų žvalgybos tarnybų kalba, kad Rusija galėtų būti pasirengusi karui po dvejų, trejų, ketverių metų. Vokietijoje saugumo struktūroms nėra įprasta viešai kalbėti taip atvirai, skirtingai nei, tarkim, Britanijoje ir kitose šalyse, kur vieši pareiškimai ir kalbos labiau paplitę.
Taigi, išvykstantis Vokietijos užsienio žvalgybos tarnybos (BND) vadovas savo naujausiuose dviejuose interviu teigė, kad yra įrodymų, jog reikšminguose Maskvos politikos sluoksniuose rimtai abejojama, ar NATO visa apimtimi atsakytų į Rusijos operaciją prieš NATO valstybę. Tai gerokai skiriasi nuo kitų žvalgybininkų teiginių, kad iki 2030 m. Rusijos kariuomenė galėtų būti pasirengusi užpulti NATO, jeigu būtų priimtas toks politinis sprendimas. Dabar aiškiai sakoma, kad tam tikruose Maskvos sluoksniuose NATO laikoma butaforine milžine. Ir rusai jau dabar mus tikrina.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Teodoras Jonas Žukas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
