Popiežius Leonas XIV: atnaujintas supratimas apie Šventąjį Sostą ir Romos kuriją

Pirmąją ištrauką skaitykite čia, antrąją – čia. Šioje dalyje popiežius kalba apie Romos kuriją, Vatikano finansus ir piktnaudžiavimo Bažnyčioje krizę. Romos kuriją valdyti ir reformuoti taip pat yra jūsų atsakomybė. Popiežius Pranciškus įgyvendino daug reformų, parengė dokumentą Predicate Evangelium („Skelbkite Evangeliją“), tačiau dar liko neišspręstų klausimų. Koks jūsų požiūris į reformas? Ką tęsite, o ką darysite kitaip? Manau, pagrindinė Predicate Evangelium idėja yra teisinga ir labai svarbi, nes ji pateikia atnaujintą supratimą apie Šventąjį Sostą, Romos kuriją kaip tarnaujančią popiežiaus ir vyskupų misijai. Ji turi būti prieinama abiem atvejais. Dar nuo tų laikų, kai dirbau Vyskupų dikasterijoje, daugybė vyskupų man sakė, kad vykdavo į Romą jaudindamiesi: kodėl kviečiama į Romą? Kokia problema? Užuot supratę, jog Šventasis Sostas yra tam, kad jiems padėtų, jiems tarnautų. Reikia pradėti nuo pamatinio supratimo, kad mes esame čia kaip dalis misijos skelbti Evangeliją, kaip sako pats pavadinimas – Predicate Evangelium. Manau, buvo įdėta nemažai darbo bandant rasti būdą, kaip organizuoti Šventojo Sosto instituciją, kad jis tarnautų kitiems. Kaip ir bet kurioje žmogiškoje organizacijoje, yra teigiamų dalykų ir tokių, kuriuos reikia tobulinti. Manau, bus iškelta keletas klausimų apie Predicate Evangelium dėl kai kurių priimtų sprendimų, galbūt reikės juos šiek tiek pakoreguoti. Taip pat labai svarbu šiame procese toliau stebėti, kaip mes, Šventojo Sosto atstovai, tarnaujame kitiems ir kaip galime tai pagerinti. Viena iš konkrečių problemų, kurią tikiuosi pradėti spręsti artimiausioje ateityje, yra toliau mažinti arba keisti izoliuotą kiekvienos dikasterijos darbo pobūdį. Šventajame Soste, Bažnyčioje yra daug klausimų, kurie yra ne vienos dikasterijos kompetencija. Dialogo, komunikacijos tarp skirtingų dikasterijų trūkumas kartais labai riboja ir kenkia Bažnyčios valdymui. Šv. Petro bazilika ir aikštė Vatikane 2023 m. spalio 8 d. EPA-ELTA nuotrauka Manau, tai yra rimta problema, kurią kažkas pavadino „bunkerio mentalitetu“. Tarkime, mano dikasterija yra Vyskupų dikasterija, mes rūpinamės savo reikalais, ir aš nenoriu kalbėti su niekuo kitu; pašvęstasis gyvenimas (dikasterija) yra pašvęstasis gyvenimas – ir tiek žinių. Bažnyčioje yra daugybė klausimų, kurie iš tiesų liečia dviejų, trijų, keturių ar daugiau dikasterijų atsakomybės sritis. Turime rasti būdą suburti žmones, kad jie apie tai kalbėtųsi. Predicate Evangelium suteikia tam pagrindą, pamatus, ir tai jau pradėjo vykti. Pamenu, per dvejus mano darbo metus mes kviesdavome kelių skirtingų dikasterijų prefektus: „Ateikite, norime aptarti konkretų dalyką.“ Mes tai jau darėme. Bet pamenu, kaip kažkas, dirbantis čia jau daug metų, pasakė: „Per 20 metų aš niekada nedalyvavau posėdyje drauge su kita dikasterija.“ Pamaniau: „Juokauji.“ Taigi, kai kurie iš tų dalykų jau pradedami, bet aš noriu rasti būdą formalizuoti priemonę, kuri padės tai daryti lengviau. Tai reiškia suburti žmones, prefektus ir sekretorius, kad jie galėtų tarpusavyje kalbėtis.

Apaštalų Sosto paveldo administracija (APSA) ką tik paviešino savo 2024 m. finansinę ataskaitą ir skelbia, kad tuos metus baigė turėdama 60 milijonų pelną.

Kalbant apie finansinę Šventojo Sosto padėtį, anksčiau minėjote, kad ji nėra tokia bloga, kaip kartais pateikiama. Galėtumėte paaiškinti, kodėl taip yra? Kokia finansinė Šventojo Sosto padėtis ir kaip ketinate ją tvarkyti? Dar nežinau, kaip tai padaryti, bet turiu keletą aiškių idėjų. Yra keletas skirtingų finansinių padalinių, kurie apima visą Šventojo Sosto, Vatikano, sferą. Keletas iš šių finansinių padalinių veikia gana gerai. Apaštalų Sosto paveldo administracija (APSA) ką tik paviešino savo 2024 m. finansinę ataskaitą ir skelbia, kad tuos metus baigė turėdama 60 milijonų pelną. Kodėl mes raudame dėl krizės? APSA yra viena iš pagrindinių Šventojo Sosto veiklos finansinių rėmėjų. Šioje organizacijoje dirba daug darbuotojų, todėl reikia mokėti atlyginimus. Yra pensijų fondas, į kurį reikia atsižvelgti. Nežinau nė vienos pasaulyje šalies, kuri nesiskųstų, kad jos pensijų fondas bankrutuos per 20 ar 30 metų. Tai visuotinė problema, kurią reikia spręsti ir kurią galima išspręsti. Juk jūs nesakote, kad šiandien patiriame krizę, ir neklausiate – ką darysime? Jūs sudarote planą ir teigiate, kaip turime į tai reaguoti. Per pandemiją buvo kilusi rimta krizė, nes vienas iš svarbiausių Vatikano pajamų šaltinių yra Vatikano muziejai. Pastaruosius kelerius metus, ačiū Dievui, žmonės vėl keliauja. Šiais metais Romoje yra daugiau turistų. Vyksta dalykai, reikšmingai keičiantys tam tikrą reikalų padėtį, kuri praeityje kėlė susirūpinimą. Viskas, ką turiu šioje kišenėje, ne visada patenka į kitą kišenę, ir mes turime išmokti pozityviai bendradarbiauti ir Šventojo Sosto administracijoje, Vatikane. Turime vengti netinkamų sprendimų, kurie buvo priimti pastaraisiais metais. Buvo daug reklamuojamas pastato Londone, Sloane Avenue, įsigijimas ir tai, kiek milijonų dėl to prarasta. Manau, jau Pranciškaus laikais buvo imtasi reikšmingų žingsnių, siekiant įvesti naujas tikrinimo ir kontrolės priemones, kokios turėtų būti finansinės operacijos. Šiuo atžvilgiu padaryta keletas labai teigiamų dalykų, todėl rezultatai – matomi. Vatikano muziejaus laiptai. Pixabay.com nuotrauka Nesakau, kad galime atsipalaiduoti ir teigti, jog krizė baigėsi, – turime toliau dirbti šiuo klausimu. Tačiau nėra taip, kad dėl to nemiegočiau naktimis, manau, svarbu perduoti kitokią žinią. Buvau susitikęs su Ekonomikos taryba, kuri yra dar viena Pranciškaus įsteigta institucija, kad geriau prižiūrėtų šias įvairias įstaigas. Jos nariai sutiko su manimi, kad dalis mūsų problemos yra komunikacija. Vatikanas dažnai perduoda klaidingą žinią, kuri neskatina žmonių sakyti: „O, norėčiau jums padėti“, bet veikiau: „Aš pasiliksiu savo pinigus, nes jei jūs nesugebate tinkamai tvarkyti reikalų, kodėl turėčiau jums duoti daugiau pinigų?“ Aš nekeičiu žinios vien dėl to, kad ją pakeisčiau. Per pastaruosius kelerius metus išnagrinėjau kai kurias iš šių problemų – nuo tada, kai esu čia, dalyvavau keliose skirtingose tarybose, – reikalai klostosi gerai, bet mes turime tęsti reformų procesą, pradėtą Pranciškaus. Jau kalbėjome apie dvasininkų piktnaudžiavimo krizę. Vis dar vyrauja nuomonė, kad, nors Bažnyčia patvirtino naujus įstatymus dėl piktnaudžiavimo, jie nėra įgyvendinami, o aukos vis dar paliktos nežinioje dėl proceso ir laikomos neturinčiomis jokių teisių. Anksčiau minėjote, kad pradėjote tyrimą siekdamas nustatyti, kodėl kanoninės bylos trunka taip ilgai. Kaip Bažnyčia galėtų pagerinti padėtį šioje srityje? Kokia jūsų strategija reaguojant į dvasininkų piktnaudžiavimo krizę? Akivaizdu, kad yra keletas rimtų bėdų, ir viena iš jų – klausimai, susiję su nepilnamečių apsauga ir tuo, kaip reaguoti į krizę. Tai yra didelė krizė, ir Bažnyčia jos dar neišsprendė. Tam prireiks laiko, nes aukos turi būti traktuojamos labai pagarbiai ir suprantant, kad dėl piktnaudžiavimo patyrusieji labai gilias žaizdas kartais kenčia visą gyvenimą. Būtų naivu man ar kam kitam manyti, kad, suteikus aukoms kokią nors finansinę kompensaciją arba išsprendus priežastį ir atleidus kunigą, tos žaizdos išnyks. Popiežius Leonas XIV bendrojoje audiencijoje Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. birželio 8 d. EPA-ELTA nuotrauka Taigi, pirmiausia reikalingas nuoširdus jautrumas ir užuojauta dėl skausmo, kančių, kurias žmonės patyrė iš Bažnyčios tarnautojų, nesvarbu, ar tai būtų kunigai, vyskupai, pasauliečiai, vienuoliai, vyrai ar moterys, katechetai ir panašiai. Šią problemą reikia suvokti ir spręsti labai pagarbiai. Dar vienas iš sudėtingų veiksnių šioje srityje yra tai, kad kaltinamieji taip pat turi teises ir daugelis jų mano, jog tos teisės buvo negerbiamos. Statistika rodo, kad gerokai daugiau nei 90 procentų žmonių, kurie kreipiasi ir pateikia kaltinimus, yra tikros aukos – jie sako tiesą, nieko neišgalvoja. Tačiau įrodyta ir melagingų kaltinimų atvejų. Kai kurių kunigų gyvenimas dėl to buvo sugriautas. Įstatymai egzistuoja. Mes galime kalbėti apie civilinę ar bažnytinę teisę, bet įstatymai egzistuoja, kad apsaugotų visų žmonių teises. Norint turėti kuo patikimesnę teisingumo sistemą, kuri paisytų visų asmenų teisių, reikia laiko. Daugelis aukų mano, kad šie procesai trunka per ilgai. Na, mes gyvename Italijoje... Aš gyvenau Peru. Net Jungtinėse Valstijose daugelis teismo procesų trunka metų metus. Tai, kad auka kreipiasi, pateikia kaltinimą ir kad kaltinimas tikriausiai yra teisingas, nepanaikina nekaltumo prezumpcijos. Kunigai arba kiti kaltinamieji taip pat turi būti apsaugoti, jų teisės turi būti gerbiamos. Tačiau kartais šis teiginys sukelia dar didesnį skausmą aukoms.

Bažnyčia turi misiją, žmonės jos kelyje buvo stipriai sužeisti, ir mes stengsimės jiems padėti kuo galėdami, juos lydėti, nes jie taip pat yra Bažnyčios dalis.

Esame gana keblioje padėtyje. Bažnyčia bandė priimti naujus teisės aktus, kurie pagreitintų procesą, atsižvelgtų į mano minėtus aspektus, aukas ir jų skausmą bei teisę į tai, kad Bažnyčia pripažintų jų kančią, bet būtina atsižvelgti ir į kaltinamųjų teises. Kaltinamųjų teisių apsauga taip pat yra svarbus klausimas. Dar vienas dalykas, kuris tampa vis dažnesnis: aukos ieško paguodos ir nori atsiverti bei pasikalbėti apie savo skausmą – tai, mano manymu, labai sveika. Tačiau Bažnyčia ne visada randa geriausią būdą, kaip su tuo tvarkytis, kaip elgtis, taigi čia yra sunkumų. Manau, daugelis iš mūsų vis dar esame naujokai, mokomės, kaip geriausiai palydėti šiuos išgyvenančius skausmą žmones. Šioje srityje mums toliau reikalinga profesionalų pagalba, kad galėtume padėti aukoms. Manau, popiežius Pranciškus labai gerai suprato šią problemą. Jis pripažino jos svarbą, bet kartu suvokė, kad seksualinio išnaudojimo problema negali tapti pagrindiniu Bažnyčios dėmesio objektu. Bažnyčia turi misiją, žmonės jos kelyje buvo stipriai sužeisti, ir mes stengsimės jiems padėti kuo galėdami, juos lydėti, nes jie taip pat yra Bažnyčios dalis. Vis dėlto žinau žmonių, kurie paliko Bažnyčią dėl patirto skausmo, ir jų pasirinkimas turi būti gerbiamas. Tuo pačiu metu Bažnyčia turi misiją skelbti Evangeliją, ir, ačiū Dievui, dauguma atsidavusių Bažnyčiai žmonių, kunigai, vyskupai, vienuoliai niekada nėra ko nors nuskriaudę. Negalime priversti visos Bažnyčios sutelkti dėmesį tik į šį klausimą, nes tai nebūtų nuoširdus atsakas į tai, ko pasaulis ieško, kalbant apie Bažnyčios misijos poreikį. Tai tikrai sunku, nes žmogus, kurio gyvenimas neretai buvo smarkiai pažeistas ar net sunaikintas dėl seksualinio išnaudojimo, gali jausti vien tai. Šiuo atveju turime juos gerbti ir lydėti. Bažnyčioje yra daug kitų žmonių, kurie taip pat turi teisę būti lydimi – kad ir ką jie patirtų, kad ir kaip gyventų, Bažnyčia turi būti ir su jais. Tai dar vienas iš daugelio iššūkių, kuriems bandau rasti sprendimą. Pagal publikaciją „Crux“ parengė Saulena Žiugždaitė. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama