Prof. V. Nekrošius: romėnai sukūrė teisę, veikiančią nepriklausomai nuo kultūros

Pasak jo, visas šiuolaikinis pasaulio verslas šiandien gyvena pagal romėnų teisės principus, o ir visi asmeniniai žmonių santykiai šiais laikais grindžiami romėnų teise. Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ prof. V. Nekrošius pasakoja apie romėnų teisę, jos svarbą ir įtaką šiandieninei teisinei sistemai. youtube.com video Vienas iš reikšmingiausių Romos imperijos palikimų yra teisinė sistema. Maždaug 90 procentų pasaulio šalių naudoja teisinę sistemą, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai kilo iš romėnų teisės. Ar galite trumpai papasakoti apie šią sistemą? Pataisysiu: ne vienas iš reikšmingiausių, o pats reikšmingiausias Romos imperijos palikimas yra ne politinė santvarka, ne karai ar kariuomenė, ne užkariavimai, o būtent teisė – privatinė teisė. Visas šiuolaikinis pasaulio verslas šiandien gyvena pagal romėnų teisės principus, visi asmeniniai žmonių santykiai šiais laikais grindžiami romėnų teise. Paprastai išskiriami trys pamatiniai Vakarų kultūros akmenys, ant kurių laikosi visa Europos civilizacija. Simboliškai juos galima įvardyti taip: Akropolis – graikų filosofija, Golgota – krikščionybė, ir romėnų teisė. Šie trys elementai sudaro šiuolaikinės vakarietiškos kultūros pagrindą. Romėnai buvo pirmieji, kurie suprato rinkos santykius ir tai, kad teisinį reguliavimą reikia atskirti nuo konkretaus žmogaus – Jono, Petro ar Antano. Jie sukūrė sistemą, leidžiančią žmonėms prekiauti nepriklausomai nuo to, kas jie yra. Ši sistema pasirodė tokia veiksminga, kad po kelių šimtų metų, XIX amžiaus kapitalizmo revoliucijų metu, niekas nesugalvojo nieko geresnio – tiesiog buvo perimta puikiai veikianti romėnų sistema. Todėl šiandien apie 90 procentų pasaulio valstybių privatinė teisė – tai yra civiliniai santykiai, verslas, prekyba, šeima ir panašiai – grindžiama romėnų teise. Dar daugiau – visa kanonų teisė taip pat kilo iš romėnų teisės. Tiesa, romėnų įstatymai buvo sukurti pirmiausia spręsti praktinius klausimus. Tačiau klaidinga manyti, kad tuo metu jie buvo paprasti – priešingai, tai buvo labai sudėtinga ir universali sistema. Kodėl romėnų teisė atgijo? Todėl, kad ji buvo sukurta kaip pasaulio teisė, ne mažai valstybei, o imperijai, kuri driekėsi nuo Azijos iki Britanijos. Reikėjo sukurti sistemą, leidžiančią skirtingų kultūrų, tradicijų ir požiūrių žmonėms bendradarbiauti, prekiauti, statyti ir gyventi kartu. Tai buvo milžiniškas iššūkis, tačiau romėnai jį įgyvendino – jie sukūrė teisę, veikiančią nepriklausomai nuo kultūros. Vėliau to proceso kulminacija tapo imperatoriaus Justiniano teisynas – Corpus Juris Civilis. Jis buvo sukurtas jau po Kristaus tam, kad būtų atskirtas nuo Corpus Juris Canonici (kanonų teisės rinkinio). Romėnų teisė yra unikalus reiškinys pasaulio istorijoje – ji tapo pagrindu tiek krikščioniškajai Bažnyčiai (nes kanonų teisė paremta romėnų teise), tiek visai žemyninei Europai, be to, net ir anglosaksiškasis pasaulis perėmė dalį jos principų. Tai neįtikėtinas, precedento neturintis reiškinys. „Corpus Juris Civilis“ titulinis lapas (1625). Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka Sakote, kad didelė dalis įstatymų buvo sukurta spręsti ūkinius, bet ne visada paprastus klausimus. Noriu pateikti pavyzdį: jei mano medis auga prie jūsų žemės ir vaisiai krenta į jūsų teritoriją – kam tie vaisiai priklauso? Kaip romėnų teisė spręstų tokį ginčą? Medžio savininkui, nes motininio daikto vaisiai priklauso motininio daikto savininkui. Romėnų teisėje tokie principai buvo griežti ir logiški. Pavyzdžiui, kas lėmė vaiko statusą – motinos ar tėvo padėtis? Atrodytų, kad tėvo, juk jis buvo pater familias, visagalė šeimos galva. Tačiau iš tiesų vaiko statusas priklausė nuo motinos statuso. Kodėl? Paprastai pagal daiktinę teisę motininio daikto (šiuo atveju motinos) statusas lemia jo vaisiaus (vaiko) statusą. Todėl net jei tėvas buvo Cezaris, o motina vergė, vaikas gimdavo vergas. Bet juk tuo metu moterys net pilietybės negalėjo turėti, o vaiko statusą lėmė motina? Pilietybės, kaip mes ją šiandien suprantame, tuo metu nebuvo. Na, buvo kai kas panašaus, bet visai kitaip, nei mes tai suvokiame dabar. Sakykime taip – moteris buvo antra pagal statusą šeimoje, tiksliau, matrona, tai yra šeimos motina, pater familias žmona. Ji buvo antra pagal stiprumą ir įtaką šeimoje. Beje, musulmonai perėmė nemažai šių struktūrų. Dažnai sakoma, kad musulmoniškoje šeimoje vyras yra visagalis, bet iš tikrųjų jis yra tarsi iškeltas į labai aukštą simbolinę poziciją, nors realiai šeimos gyvenime sprendimus dažnai priima motina. Vyras turi tik iškilmingą teisę pasakyti „taip“ – bet tik tada, jei jam taip liepia motina. Jeigu ji sako „ne“, jis irgi sako „ne“. Vyras atrodė galingas – tarsi turėtų gyvybės ir mirties teisę vaikų atžvilgiu, tačiau realiame šeimos gyvenime viską tvarkė moterys. Vaikų auklėjimas, šeimos santykiai, ūkio reikalai – viską sprendė motinos. Iš esmės niekas nuo to laiko nepasikeitė. Šv. Justinianas kartu su kitais serbų stačiatikių šventaisiais, pavaizduoti Šv. Savos katedros kriptoje Belgrade, Serbijoje. Wikipedia.org nuotrauka Sakote, kad pilietybės samprata buvo visai kitokia. Kaip ją suprato romėnai ir kokia ji buvo? Šiandien pilietis yra žmogus, kuris gimsta valstybėje, čia gyvena, užauga ir turi pilietybę. Tačiau Roma buvo imperija. Pavyzdžiui, 212 metais po Kristaus imperatorius Karakala žengė revoliucinį žingsnį – suteikė pilietybę visiems Romos imperijos gyventojams be išimties: vyrams, moterims. Kai kurie istorikai sako, kad būtent tada Roma ir baigėsi. Iki tol situacija buvo įvairi. Romoje buvo romėnai – piliečiai, ir buvo lotynai – šiems, kad taptų romėnais, užtekdavo persikelti į Romą gyventi. Tiesiog atvažiuoji į Romą ir tampi romėnu. Tad pilietybės samprata buvo visai kitokia. Šiandien kalbėdami apie piliečius ir jų teises mąstome visai kitaip. Tuo metu visa teisinė sistema iki 212 metų buvo paremta dvigubu padalijimu – piliečių teise ir nepiliečių teise. Tai buvo dvi atskiros, viena su kita nesusijusios teisinės sistemos.

Romėnų teisininkai pirmieji sukūrė normą kaip bendrą taisyklę, atskirtą nuo konkretaus žmogaus ar įvykio. Iki tol viskas buvo asmeniška: jei Petras nukirto ranką Jonui, šis galėjo nukirsti ranką skriaudikui.

Piliečių teisė vadinta ius civile – ne civilinė teisė, kaip kartais studentai mano, o nuo žodžio civitas, reiškiančio „piliečių“. Be romėnų piliečių, Romoje buvo daugybė užsieniečių, lotynų ir kitų tautų žmonių. Kiekvienai grupei galiojo tam tikros taisyklės: ius civile (piliečių teisė), ius peregrinorum (užsieniečių teisė) ir kitos. Šios sistemos tarpusavyje visiškai nesusijusios. Mums šiandien sunku įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje vienu metu galiotų atskira lietuvių, lenkų ar rusų teisė – su savais kodeksais. Bet Romoje tai buvo natūralu beveik tūkstantį metų, iki 212-ųjų. Tad pilietybės klausimas ten buvo visai kitoks. Ar tiesa, kad Romos teisė išsiskyrė ir tuo, jog gvildeno net gana keistus, hipotetinius klausimus, kurie tiktų skirtingiems kontekstams? Romėnų teisininkai pirmieji sukūrė normą kaip bendrą taisyklę, atskirtą nuo konkretaus žmogaus ar įvykio. Iki tol viskas buvo asmeniška: jei Petras nukirto ranką Jonui, šis galėjo nukirsti ranką skriaudikui. Romėnai sukūrė sistemą, kurioje normos tapo neutralios ir nuasmenintos – jos ne buvo taikomos konkrečiam žmogui, o galiojo visiems. Tai leido vystytis verslui, nes teisė tapo bendra – nesvarbu, ar esi romėnas, ar ne. Svarbiausia buvo, kad teisė užtikrintų teisingą apyvartą, sąžiningus sandorius, pelno siekimą, tvarkingą turto valdymą. Kad tai veiktų, normos turėjo būti universalios – nepriklausomos nuo kultūros ar religijos. Štai ką romėnai padarė pirmieji pasaulyje. Vieną hipotetinį klausimą turiu ir jums. Sakoma, kad šis klausimas buvo pateikiamas teisės studentams. Taigi, vieną dieną žmogus pasiuntė savo vergą į kirpyklą apsikirpti. Kirpykla buvo šalia sporto aikštės, kur du atletai mėtė vienas kitam kamuolį. Vienas vis prastai mesdavo, o kitas – vis nepagaudavo. Kaip tyčia kamuolys įskrido pro langą, pataikė kirpėjui į ranką, ir šis netyčia perrėžė vergui gerklę. Kas kaltas? Pirmas atletas? Antras atletas? Kirpėjas? Gal žmogus, kuris pasiuntė vergą? O gal valstybė, nes leido statyti kirpyklą šalia sporto aikštės? Čia, aišku, teisinis klausimas – paprastas, bet kartu ir sudėtingas. Greičiausiai romėnai pasakytų, kad kalti tie, kurie mėtė kamuolį. Jie turi elgtis atsargiai, numatyti pasekmes. Romėnai įrašė į teisę labai svarbią sąvoką – protingas žmogus (bonus pater familias).

Svarbiausia čia tai, kad romėnų teisė sugebėjo nuasmeninti normą – taisyklės buvo taikomos ne konkretiems asmenims, o visiems.

Pagal šį kriterijų vidutinis pilietis, mėtydamas kamuolį šalia langų, turi numatyti, kad gali ką nors sužeisti. Jei jis taip nedaro, vadinasi, elgiasi neatsargiai – taigi, kaltas tas, kuris metė kamuolį. Kirpėjas šiuo atveju nėra kaltas – jis elgėsi laikydamasis savo profesijos standartų, naudojo įprastus įrankius. Jei būtų įrodyta, kad antras atletas tyčia nepagavo kamuolio, juokaudamas ar norėdamas pakenkti, tada atsakomybė būtų dalijama abiem – būtų mišri kaltė. Bet kaltas būtų tas, kuris metė kamuolį. Svarbiausia čia tai, kad romėnų teisė sugebėjo nuasmeninti normą – taisyklės buvo taikomos ne konkretiems asmenims, o visiems. Taip formavosi principas, kuriuo paremta šiuolaikinė teisė: pirma egzistuoja taisyklė, o paskui prie jos taikomas konkretus atvejis. Kiek svarbu teisės studentams šiandien žinoti romėnų teisę ir jos pagrindus? Romėnų teisės atgimimą Europoje pradėjo glosatorių mokykla IX amžiuje Bolonijoje. Jie studijavo Justiniano Corpus Juris Civilis – pagrindinį teisyną, ypač jo dalį Digestas, kur buvo surašytos garsiausių romėnų teisininkų mintys. Glosatoriai šį teisyną laikė tarsi šventuoju raštu ir tvirtino: „Čia yra visi atsakymai į visus klausimus, tik reikia mokėti juos surasti.“ Tiesioginių atsakymų jame nebūdavo, bet glosatoriai kūrė išvestinius teisės principus, tokius kaip nuosavybės neliečiamybė ar pacta sunt servanda – „sutarčių reikia laikytis“. Jie suformavo teisės logiką, kurios pagrindu vėliau vystėsi visa Europos teisė. Pexels.com nuotrauka Todėl pirmo kurso teisės studentas šiandien romėnų teisę studijuoja kaip privatinės teisės teorijos pagrindą – tai teisininkui tarsi Dešimt Dievo įsakymų. Supratęs romėnų teisės sistemą, gali mokytis bet kurios šalies civilinės teisės – Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ar Prancūzijos. Yra net legenda apie Napoleoną. Kai jis po nesėkmingo perversmo buvo įkalintas, vienintelė jam prieinama knyga buvo Digestos. Perskaitęs ją Napoleonas pasakė: „Ši sistema puikiai tiks mano imperijai.“ Vėliau, kurdamas vadinamąjį Napoleono kodeksą, jis dažnai cituodavo šį kūrinį. Beje, vokiečiai iki pat 1900 metų gyveno pagal romėnų teisę. O Pietų Afrikos Respublikoje Digestos galioja iki šiol. Teko skaityti, kad romėnų kariams buvo draudžiama tuoktis. Kodėl? Įsivaizduokite, aš esu karys. Turiu žmoną, tris vaikus ir einu į karą. Mūšio lauke apie ką galvoju pirmiausia? Kaip apginti šeimą. Idėja aiški – būdamas kareiviu turi kariauti ir galvoti tik apie karą. Negali būti jokių papildomų dirgiklių, kurie skatintų tave nebekariauti ir išlikti gyvą. Dėl to tas draudimas yra paprastas ir logiškas. Teisininkas, Vilniaus universiteto profesorius, habil. dr. Vytautas Nekrošius. ELTA nuotrauka Kiek romėnų teisė gyvybinga dabar? Tarkime, jei prisikeltų romėnų teisininkas ir šiandien ateitų į teismą – jis galėtų dalyvauti šiuolaikiniame teisme ar net laimėti bylą? Manau, taip. Nes mes nieko naujo neprigalvojome. Tik sukūrėme naujų dalykų, susijusių su mokslo pažanga – technologijomis, elektroniniais paštais, tuo, ko tada dar nebuvo. Bet struktūros – visos tos pačios. Pagrindas nepakito. Paimkime Trečiąjį Lietuvos statutą – tai juk grynoji romėnų teisė. Kai kas sako: „Oi, sukūrėme nuostabų kūrinį.“ Nieko mes nesukūrėme. Bajorų vaikai buvo išsiųsti mokytis į Vakarus – į Krokuvą, Čekiją. Grįžę jie pamatė, kokia atsilikusi Lietuva XVI amžiuje, ir, remdamiesi romėnų teisės pagrindais, sukūrė teisyną, kuris Lietuvos bajoriją perkėlė šimtu metų į priekį. Mes galime tuo didžiuotis, nes turėjome tai, ko, pavyzdžiui, lenkai neturėjo. Vadinasi, visa pradžia ir pabaiga – romėnų teisė. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė, Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama