Apie protestų kalbą: mintys 2025-ųjų spalio pirmąją savaitę

Įprasta man apie daug ką spręsti iš kalbos. Sekdama ir konferencijos literatūrologines problemas, galvojau ir apie Vaižgantą, apie jo „Pragiedrulių“ paantraštę: „Vaizdai kovos dėl kultūros“. Nejau ir dabar, po gero šimtmečio, „kova dėl kultūros“ mūsuose tebevyksta ir tiesiogine reikšme? Taip, tebevyksta, ir jos vaizdinę (bei kalbinę) dalį dabar matome ir girdime.

Poliariška: humanitarines ir humanistines problemas nagrinėjanti, laisvesnė ar moksliškesnė kalba ir streiko (protesto) prieš vienos iš rinkimus laimėjusių partijų „įžengimą“ į Kultūros ministeriją, prieš paskirtą ministrą; bent taip iš pradžių supratau. Konferencija jokioms medijoms, jokiai žiniasklaidai nerūpėjo, o protestas / streikas rūpėjo labai. Transliuojamas, medijuojamas ir permedijuojamas, skelbiami ir cituojami užrašai ant plakatų (ir baugiai netaisyklinga kalba), sakymai ir pasakymai, kalbos ir kalbelės. Tebesame visuomenė, kurią labiausiai domina skandalai ir kontroversinės viešumos. Gilesnis, sakyčiau, ir vaižgantiškesnis klodas sunkiau teįžvelgiamas. Gal iš karto ir sunkiau tai padaryti.

Esminę viešųjų reiškinių turinio dalį sudaro kalba. Didelis viešumas, išsiskleidimas leidžia aiškiau girdėti ar ir iš rašto matyti, kur esame kaip kalbėtojai, kaip kalba mus įgalina ar tiesiog prikišamai rodo mūsų neįgalumą.

Į protesto pirmines intencijas žvelgiau teigiamai, nors į frontą (ir dėl senatvės) neišėjau. Protestai sukrečia, pažadina iš abejingumo ir snaudulio, protestų labiausiai reikia jaunimui, vyresnieji, juolab akademinių bendruomenių nariai, turi ir kitų protesto formų – ypač viešo kalbėjimo, atskirų pasisakymų, pozicijų, ne, nebūtinai tik laiškų su parašais, jie nugrimzta į tuštumas. Girdime, o kartais ir įsidėmime tik atskirus balsus. Bet autoritetingesnių asmenų dalyvavimas ir šiame sambūryje yra svarbus.

Jaunimui, studentams protestai, ypač gatvėse, kai galima išsilieti, patirti lengvų sąmonės narkozės formų, žadina ir bent pirmines pilietiškumo būsenas. Balsuoti nuobodu (mažas procentėlis rinkimuose savo balsus atidavusių jaunų žmonių), o streikuoti linksma. Ir nebaisu. Bent kol kas. Tebeturiu abejonių dėl galutinių protestų tikslų, dėl „ėjimo iki galo“, nes aiškus tik kiekvieno mirtingojo galas, o visur kitur reikia matyti ribas. Tad ir protestų ribą, kur sustoti, kad nebūtų pajudintos vis dar netvirtos mūsų valstybės konstrukcijos.

Abejonę, tad ir susilaikymų nuo staigių sprendimų ar pasirinkimų teisę ginu ir kaip atskiros visuomeninės laikysenos būdą. Turėti teisę ne tik į „taip“ ir „ne“, bet ir į abejonę. Atskira nuomonė, pozicija, kitas žvilgsnis, kitokios perspektyvos matymas yra akademinių, universitetinių bendruomenių būtinybė. Be asmenybių, turinčių ir savo atskiruosius matmenis, universitetai virstų uabais (vartoju jau kažkur intelektinės niveliacijos reikšme pavartotą UAB fonetinę ištarą).

Šiandien spalio dešimtoji, parašiau iki šios vietos, sustojau, žvilgtelėjau į fb (laukiu žinutės) ir pamačiau Karolio Kaupinio, vieno iš ryškiųjų protesto / streiko, kurį gal ir tikslingiau būtų vadinti Sąjūdžiu (ir jo prasitęsimo atžvilgiu), tekstą, kuriame referuojamas jo susitikimas ir pokalbis su sociologijos profesore Aine Ramonaite.

Karolis Kaupinis pasirinko teisingai. Mintys, pasirinkimai, pozicijos bręsta ir iš palaikymų, ir iš kitokių žvilgsnių, vertinimų, sprendimų. Ainė Ramonaitė, mano supratimu, yra stipri sociologė, jos teorinės atramos paremtos šios srities autoritetais, praktika – rimtais lauko tyrimais (jai neprikiši, kad nepažįsta regionų, kad nedalyvauja, neturi stebimosios patirties ir kt.). Pokalbis atrodo itin korektiškas, tad patikimas ir viltingas. Tiesa ryškėja tik iš skirtingų pozicijų, tiesos vieta yra tarp.

Grįžtu prie viešos kalbos, jos polistilistikų, vykstant kultūros žmonių sujudimui, nesutinkant su paskirtuoju (jau atsistatydinusiu) kultūros ministru. Jei pareigūnas būtų tyliai palydėtas ir tyliai pasodintas į saugų krėslą, gal tokio protestuojančio atgarsio ir nebūtų įvykę. Bet jis pasiryžo ir viešai kalbai, ir pokalbiui. Ir tai iš tiesų buvo sunku pakelti, tad neįmanoma ir tyliai sutikti. Ne ta kalba, ne kultūros, ne bent paviršiuje pralavintos sąmonės. Toks kalbėjimas žeidžia, įžeidžia, natūraliai kyla noras priešintis. Ne prieš žmogų, savo vietoje tikriausiai ir reikalingą, ir sumanų. Ir mano suirzimas kilo iš ministro, dar tik galimo, kalbos, ne tik lėkštos, bet ir imitacinės, bandančios įtikti (minima ir tradicija, ir senelis, ir mokytojas, ir partizanai...). Jei būtų kalbama neutraliau, ir lėkštumas lengviau praslystų pro ausis.

Karolio Kaupinio, režisieriaus ir protesto struktūros iniciatoriaus, kalbėjimas išsiskyrė: ne vieno karto iškėlimas, tad ir ne tik „Nemuno aušros“ ar Kultūros ministerijos, o bendresnis rūpestis dėl Lietuvos valstybės, dėl jos padėties žemėjimo.

Karolio Kaupinio, režisieriaus ir protesto struktūros iniciatoriaus, kalbėjimas išsiskyrė: ne vieno karto iškėlimas, tad ir ne tik „Nemuno aušros“ ar Kultūros ministerijos, o bendresnis rūpestis dėl Lietuvos valstybės, dėl jos padėties žemėjimo. Tarsi patvirtinamas ir Vaižgantas: kova dėl savo kultūros yra ir kova dėl savo valstybės. Trumpa K. Kaupinio kalbos atkarpa: „Valstybė nesugriūva netikėtai, ji ilgą laiką nyksta po truputį, o tik tada staiga subyra. Lietuvos istorijoje tam visada padeda imperija iš Rytų, bet ne mažiau atsakomybės nešam mes patys. Mūsų geras gyvenimas, mūsų komfortas, mūsų susikoncentravimas tik į savo asmeninius reikalaus ir šitas „kol kas dar nieko baisaus“ jau kelis kartus yra tapę viena iš mūsų valstybės žlugimo priežasčių.“

K. Kaupinio kalba nėra visai taisyklinga (taisytina nešti atsakomybę), bet ji turi tikslų toną, natūralią, tad laisvą raišką. Netgi originalų vaizdinį – kritimą iš viršutinio daugiaaukščio lango ar balkono; kritimas gal ir nesulėtinamas, kad spėtum suvokti, kuriame aukšte esi, bet „režisūra“ juk sąlyginė. Tai laisva laisvo ir kūrybingo žmogaus kalba, kelianti pasitikėjimą, kviečianti dialogui.

Pasigirdo ir kito tipo kalbų – palaidų ir agresyvių (kai į kitą žvelgiama niekinamai). Tokios kalbos nekelia pasitikėjimo. Laisva kalba ir palaida kalba toli viena nuo kitos. Nors kalboje rastume ir suartinimų: palaidas šuo yra laisvas.

Kalbėjimo(si) būdas, deja, yra ir vulgarokos protestuojančių dainuškos – barbarizmų ir patyčių. Politiškai nėra tinkama viešai tyčiotis iš aukščiausių valstybės institucijų. Bet suprantu, kad protesto tonusui kartais reikia ir grubesnių gestų.

Netikro turinio ir kalba netikra, nepataisoma ir neištaisoma. Kalbų, viešo kalbėjimo dideliuose žmonių sambūriuose stilistikos tyrimai priklauso kalbos sociologijai. Čia tik filologiniai štrichai ir bandymas pasakyti, kad mūsų geidžiamos diskusijos, pokalbiai gali kilti tik iš bendros ir kultūringos kalbos, kurios nesunaikina, o gal ją ir paryškina skirtingos pozicijos, derinamos žmogiško pasitikėjimo vieno kitu, už kurį nieko svarbiau.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama