Neapolio grožiai ir vargai

Šio miesto tema labai domina patį neapolietį P. Sorrentino. „Dievo ranka“ (2021) kalba apie tą patį miesto grožį ir apie Diego Maradoną kaip miesto viltį. Režisierius demonstruoja talentą išryškinti sustingusį grožį – ar tai šešiavietė baidarė Viduržemio jūroje, ar nakties piknikas vynuogyne „Partenopėje“. Kitaip nei „Didžiajame grožyje“ (2013), kai P. Sorrentino dar natūraliai kėlė aikčiojimus, o naujausiuose filmuose apie Neapolį vis daugiau režisieriaus maivymosi. Todėl ir norisi sakyti, kad jis demonstruoja tai, ką moka. Atitinkamai „Partenopę“ vienas komentatorius labai taikliai pavadino ilga kvepalų reklama.

Iš P. Sorrentino filmų Neapolio pažinti neišeitų. Pavyktų tik nusipiešti gražų atviruką. Miestas yra ne tik vaizdai ir žmonių veidai, ką rodo P. Sorrentino, bet ir kvapai bei skoniai. Šešios paros, praleistos Neapolyje, suteikia pasitikėjimo pabandyti pasakyti kažką apie šį uostamiestį.

Mitas kalba apie miesto paprastumo romantiką: kiekvienoje gatvėje nutįsusius skalbinius, nepretenzingas picerijas, nerūpestingus neapoliečius. Ir iš tiesų to yra, tai justi. Tačiau šalia viso to slypi ir kitas momentas – buvusi Neapolio didybė. Miesto, kuris turėjo savo karūną, miesto, buvusio Neapolio karalystės sostine. Burbonai čia pastatė gražiausią operą, atidarytą anksčiau nei Milano „La Scala“ ar Venecijos „La Fenice“. Vietiniai, žinia, niekuomet nepamiršta to pabrėžti.

Konkurencija su kitais Italijos miestais čia jaučiama ryškiau nei kur kitur. Marškinių padavėjas paklausia, kokiuose dar Italijos miestuose esu buvęs, ir man vardijant keletą jų – Romą, Milaną, Palermą, Turiną, Veneciją, Florenciją – jis pertraukia ir konstatuoja, kad Neapolis yra pats gražiausias ir geriausias. Ginčytis nesinori, tad belieka mandagiai atsakyti: „Galbūt.“ Bet antropologiškai labai įdomu.

Maradonos kultas šiame, reikia sakyti, miesto nevisavertiškume tampa skaidriai aiškus. Miestas, kuris save suvokė kaip prastesnį – buvusį svarbų, bet tapusį niekuo. Pramonės ir kapitalo dominavimas šiaurėje kadaise didelę ir reikšmingą Neapolio karalystę pavertė provincija.

Bėgant dešimt kilometrų palei jūrą į šiaurę, kai kur tvyro tvaikas, koks civilizuotesnėse šalyse rastųsi tik šalia sąvartynų. Ir vis dėlto – banalu, bet čia labai ryškūs Neapolio kontrastai: sustojus ir nuo skardžio žvelgiant į Vezuvijaus pusę, neįmanoma nesigėrėti.

1987-ieji Neapolio istorijoje tapo kertiniai. Maradona, prieš keletą metų apsivilkęs žydrais Neapolio futbolo klubo marškinėliais, miestui iškovojo Italijos čempionatą. Sunku pervertinti šio momento reikšmę. Nuo pat „Serie A“ starto XX a. pradžioje visus čempionatus laimėdavo arba šiaurės komandos, arba Roma. Neapolis 1987-aisiais galėjo parodyti vidurinį pirštą visai likusiai šaliai. Pergalės parade dalis transparantų skelbė mirtį Turinui ir Milanui, kitos Italijos pralaimėjimą ir šaukė, kad gimė nauja imperija. Stebuklas buvo pakartotas 1990 m.

Šiandien kas ketvirtas neapolietis demonstruoja Maradonos tatuiruotę. Kas antroje gatvėje – sieninė tapyba su jo siužetais, prie kiekvieno kampo siūlomi dešimto numerio marškinėliai, tarsi Maradona vis dar lakstytų po aikštę. Ankstyva argentiniečio mirtis 2020 m. rudenį tik dar labiau sustiprino šią romantiką.

Abipusis ryšys esti tarp Neapolio skurdo ir Maradonos atnešto protesto. Žinoma, tik prieš Amerikos imperialistus. Čia pat ir Maradonos bičiulystė su Fideliu Castro, Che Guevara, Hugo Chávezu, ir Neapolį nuolat valdantys bei į valdžią Romoje renkami socialistai ir komunistai. Žinant tai, nestebina prie ne vieno baro įėjimo šviečiantis kūjis ir pjautuvas. Už teisybę juk, už paprastą žmogų. Antisionistiniai lozungai tuose pačiuose baruose stebina dar mažiau.

Šypseną kelia rašymuose dažnai iškeliamas Neapolis kaip vienas tų apskurusių, nenugludintų, autentiškų miestų – šalia Belgrado, Bukarešto, Beiruto. Iš tiesų miestas apkrautas pigiu kinišku plastiku: akiniais, raktų pakabučiais, skulptūrėlėmis, žaislais. Šiukšlės ir nešvara čia skelbia ne neapolietišką nerūpestingumą, o sąmoningą apsileidimą, net apatiją. Yra gatvių ir pačiame centre, ir už jo, kur gyvenimo sąlygos antisanitarinės. Bėgant dešimt kilometrų palei jūrą į šiaurę, kai kur tvyro tvaikas, koks civilizuotesnėse šalyse rastųsi tik šalia sąvartynų. Ir vis dėlto – banalu, bet čia labai ryškūs Neapolio kontrastai: sustojus ir nuo skardžio žvelgiant į Vezuvijaus pusę, neįmanoma nesigėrėti.

Miestą slegia mafijos dominavimas. Lengva romantizuoti kriminalinę estetiką, bet šiukšlės ir jų kvapas Neapolio gatvėse yra gyvas įrodymas, kokį siaubą žmonių kasdienybei neša įsikerojęs nusikalstamumas. Ir nors šiandien jis gerokai mažesnis nei prieš keliasdešimt metų, randai lieka.

Neapolis ir Kampanijos regionas beveik dešimtmetį gyveno šiukšlių krizėje, kai aplinka buvo nusiaubta neišvežamų atliekų ir sąmoningos gamtotaršos. 2007 m. padėtis pasiekė blogiausią tašką, kai gatvės tiesiogine prasme buvo užverstos šiukšlėmis, o miestą drebino masiniai protestai. Tyrimai rodo, kad dėl taršos sergamumas vėžiu Kampanijoje yra aukštesnis nei likusioje Italijoje. Korupcija, bloga vadyba ir visada šalia esantys „Camorros“ klanai lėmė apverktiną padėtį, kurios pėdsakai gatvėse matomi ir užuodžiami.

Šiukšlės, apsileidimas, netvarka yra laikinumo ženklas. Tačiau Neapolyje su kaupu rasi ir antlaikiškų vaizdinių bei pastatų. Vezuvijus mena pirmojo amžiaus tragediją, kaip ir čia pat esanti Pompėja. Neapolio katedra, nuostabieji operos rūmai, palyginti jauna XIX a. pabaigoje statyta Umberto galerija – visa tai daugiau, nei verta pamatyti. Kaip ir apšnerkštas gatves, ir kiniškos pigumos darkomą gražų miestą.

Neapolis yra „Dievo rankos“ miestas. Metaforos, gimusios iš Maradonos neteisėto veiksmo per 1986 m. pasaulio čempionato ketvirtfinalį tarp Argentinos ir Anglijos. Vieno akimirksnio incidentas trykšta simbolika: Maradona laimėjo prieš imperialistus anglus ir atkeršijo už Folklandą / Malvinus – taip, neteisėtai, bet koks skirtumas? Tik problema ta, kad galiausiai Maradona išganymo Neapoliui nesuteikė.

P. Sorrentino „Dievo rankoje“ paauglys Fabietto apsėstai laukė Maradonos prisijungimo prie Neapolio komandos. Tai įvyko. Bet jis, ką tik praradęs tėvus, išjungia televizorių, kuriame rodomas stadionas, švenčiantis Neapolio pergalę Italijos čempionate. Jis laimės ieškoti išvyksta į Romą.

Miestas, kurį neabejotinai reikia pamatyti. Tik griežtai be rožinių akinių. Atmerktomis akimis, be romantizuotų išankstinių nuostatų ir su istoriniu jautrumu tam, kaip miestas atėjo ten, kur yra dabar. Tada atsivers tikrieji Neapolio grožiai ir vargai.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama