Kolekcionavimas: ką slepia daiktų rinkimo aistra?

Nuo antikos laikų karo žygių iki šiuolaikinių patirčių kolekcijų – apie visa tai pokalbyje su menotyrininke, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos direktore dr. AISTE BIMBIRYTE. youtube.com video Istorinės kolekcionavimo ištakos Dėl kolekcionavimo pradžios yra kelios pagrindinės versijos, kada šis reiškinys įsitvirtino, pasakoja menotyrininkė. Antikos laikais Romoje klestėjo išplėtota meno rinka: veikė specializuotos krautuvės, atsirado ir meno vertybių ekspertų. Romos karvedžiai dažnai patys kaupė savo kolekcijas iš karo žygiuose pagrobtų daiktų. Šie eksponatai buvo demonstruojami viešai – taip pabrėžiant karinius laimėjimus ir savininko statusą. Renesansas neretai vadinamas kolekcijų epocha. „Dėl humanizmo idėjų išpopuliarėjo privačios kolekcijos, keitėsi žmogaus suvokimas apie jo vietą pasaulyje“, – aiškina A. Bimbirytė. Tuo metu atsirado vadinamieji meno ir retenybių kabinetai – kunstkameros. Tokiose erdvėse renkami daiktai atspindėjo savininko interesus ir pasaulėžiūrą. Šios kameros laikomos muziejininkystės ištakomis. Apšvietos epochoje, XVIII–XIX a. sandūroje, meno rinka dar labiau suklestėjo. Tuo metu meno išmanymas tapo gero tono aukštuomenės ženklu. „Be to, tai buvo ir kelionių epochos laikas, visi masiškai vyko į Prancūziją, Paryžių, Italiją. Šios šalys buvo laikomos kultūros viršūne, todėl keliautojai stengdavosi į namus parsivežti bent dalelę šios kultūros“, – aiškina menotyrininkė. Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, kad tiksliai nustatyti kolekcionavimo reiškinio pradžią neįmanoma. „Kolekcionuoti pradėta tada, kai žmogus ėmė tapatintis su daiktais, užmezgė su jais ypatingą emocinį ryšį ir pajuto poreikį juos kaupti“, – apibendrina A. Bimbirytė. Kolekcionavimo motyvai Menotyrininkė pabrėžia, kad svarbu skirti impulsą nuo motyvo. „Impulsas – pirminis noras ką nors kaupti: daiktus, turinčius bendrą vardiklį ar tam tikrą reikšmę. O motyvai – jau sąmoningai įvardytos priežastys, kodėl kolekcininkas renkasi kaupti konkrečius daiktus“, – lygina A. Bimbirytė. Vienas pagrindinių kolekcionavimo motyvų yra viršenybės siekis – noras turėti ką nors unikalaus, išsiskirti iš kitų ir palikti pėdsaką ateities kartoms. Kitas dažnas motyvas – noras pritapti arba tęsti bendruomenės tradiciją. „Pavyzdžiui, anūkas gali toliau rinkti senelio pašto ženklus“, – pateikia pavyzdį pašnekovė. Pasak jos, svarbu atskirti kolekcijas nuo vadinamųjų kaupikiškų rinkinių. „Kaupikiškas rinkinys būdingas žmonėms, turintiems trauminių patirčių, kurie daiktus kaupia tikėdamiesi, kad jų prireiks ateityje. Pavyzdžiui, karą išgyvenę asmenys dažnai laiko po kelias antklodes ar kelias poras batų, manydami, kad vėliau gali nebūti galimybių juos įsigyti“, – aiškina A. Bimbirytė. Tikra kolekcija yra subtilesnė: jos daiktus sieja jungtys, galinčios būti reikšmingos tik pačiam kolekcininkui. Net iš pažiūros identiški rinkiniai gali būti renkami dėl visiškai skirtingų priežasčių – priklausomai nuo asmeninės patirties, vertybių ar siekių. Meno rinka, originalumas ir kopijų vertė Laikui bėgant auganti meno kūrinių paklausa skatino ne tik kainų kilimą, bet ir klastotes. Nuo XIX a. retumo ir originalumo kriterijai kolekcininkams tapo itin svarbūs. „Atsiradus vadinamajam genijaus mitui, išaugo ir įvairios galimybės tam tikrus daiktus paversti išskirtiniais. Pavyzdžiui, ypač reikšminga tapo proveniencija – priklausymo ženklai. Tad medalionas su Tado Kosciuškos plaukų sruoga vertinamas gerokai labiau nei identiškas, bet be tokios istorijos“, – aiškina A. Bimbirytė. Pasak menotyrininkės, auganti meno rinka paskatino ir manipuliacijas. „Siekdami didesnio pelno pirkliai griebdavosi įvairiausių gudrybių: klastodavo autorystę, rašydavo parašus ar įrašus šimtais metų vėliau, nei kūrinys buvo sukurtas. Kartais jie samdydavo jaunus nepasiturinčius dailininkus, ir jie restauruodavo paveikslus uždėdami parašą, kurį kolekcininkai troško matyti“, – pasakoja pašnekovė. Tačiau požiūris į kopijas istoriškai tuo metu skyrėsi. Šiandien kopija vertinama prasčiau nei originalas, o prieš kelis šimtmečius ji galėjo būti laikoma tokia pat vertinga arba net vertingesnė. „Kopijos anuomet buvo svarbi mokymosi priemonė. Jei ką sukurdavo gabus menininkas, tai įgydavo savarankišką vertę“, – pabrėžia A. Bimbirytė. Dėl didelės paklausos kai kurias kopijas tapydavo ir patys originalo autoriai. Net žymiems menininkams reikėjo užsakymų, o populiaraus paveikslo paklausa natūraliai augdavo. Dėl šios priežasties, pasak menotyrininkės, suprantama, kodėl Vladislovo Neveravičiaus sukurtas paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ turi tiek daug versijų, tapytų paties autoriaus. „Šis paveikslas buvo nepaprastai populiarus – esame suskaičiavę maždaug dešimt jo kopijų, tapytų paties dailininko. Juokais jį vadiname populiariausiu paveikslu Lietuvos meno istorijoje“, – šypsosi pašnekovė. Šiuolaikinis kolekcionavimas Šiuolaikinis kolekcionavimas yra itin individualus reiškinys – nėra taisyklių, kaip žmogus turi ar neturi kolekcionuoti. „Kolekcijos nebūtinai turi būti materialios – tai gali būti kelionių patirtys, dienoraščiai, prisiminimų kolekcija“, – teigia A. Bimbirytė. Pasak jos, Lietuvoje kolekcionavimo veikla sparčiai plečiasi: atsiranda vis daugiau jaunų meno prekybos agentų ir kolekcininkų. Svarbiausias šiuolaikinio kolekcionavimo variklis – aistra. „Be aistros kolekcionuoti apskritai neįmanoma. Žmogus tai daro pirmiausia todėl, kad šis užsiėmimas jam teikia malonumą ir prasmę. Nors finansinis aspektas taip pat svarbus, kolekcininkui itin reikšmingas asmeninis santykis su daiktais, tarp kurių jis gyvena“, – pabrėžia menotyrininkė. Vis dėlto riba tarp kolekcininko ir kaupiko yra labai plona. Kai pomėgis tampa nevaldomas, jis gali sukelti finansinių sunkumų ar net paskatinti neteisėtą veiklą. Todėl galutinius rinkinio kriterijus kiekvienas kolekcininkas nusistato pats, atsižvelgdamas į savo galimybes, tikslus ir asmeninę motyvaciją. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė, Lukas Karčiauskas, Kostas Kajėnas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama