Dronų pilotas Kolibris: gyvename rutinoje, bet ji nenuobodi

Nenuostabu, tai iš fronto atostogų grįžęs dronų specialistas. Jo valdomi orlaiviai kelia siaubą okupantams. Pakalbėjome.

Ar jūs profesionalus karys? Ką darėte iki kariško kelio pradžios?

Ne, aš, pavadinkime, civilis. Iki tarnybos kariuomenėje dirbau didelės gamyklos sandėlio vadovu. Gavau šaukimą tarnauti, nuėjau ir taip pradėjau. Tuomet buvo formuojama 82-oji desanto brigada, Žitomire baigiau mokymus ir buvau paskirtas į dronų padalinį. Mokiausi valdyti droną „Baba Jaga“. Čia tas didysis, kur gali nešti dešimtis kilogramų sprogmenų.

Taip ir tarnauju be rotacijų. Zaporižios kryptis, Volčanskas, po to buvome ruošiami Kursko operacijai, ten taip pat dalyvavau iki pat šių metų balandžio.

Kokios bendros nuotaikos, aplinka?

Mano padalinyje didžioji dalis karių tarnauja jau trejus metus. Dalis jų norėtų baigti tarnybą, bet realijos yra tokios, kokios yra. Kovinė dvasia didelė, ir tai parodo, kad pas mus visiškai nėra savavališkų tarnybos palikimo atvejų.

Ar taikoma praktika, kai dalinys formuojamas pagal gyvenamąją vietą?

Ne, pas mus vyrai tarnauja iš visos Ukrainos. Ivano Frankivsko, Lvivo, Luhansko ir kitų miestų. Dalis karių atvyko iš okupuotų teritorijų, ir tai tikrai nedaro jokios įtakos mūsų ryžtui. Nepriklausomai, kur gimė – visi nori išvyti okupantus ir tęsti normalų gyvenimą.

Kokia yra jūsų dalinyje tarnaujančio kario rutina?

Apie pėstininkus nekalbėsiu, nes mano specializacija – dronai. Krauname baterijas, ruošiame dronus, juos perprogramuojame (ukr. prošivka) ir, suprantama, ruošiame sprogmenis. Džiugu, kad šioje srityje darbo sumažėjo, pavojus taip pat, nes didžioji dalis sprogmenų atkeliauja jau paruošti naudoti. Anksčiau buvo kiek kitaip, nes tekdavo patiems išrinkinėti RPG, „Uragano“ ir kitus sviedinius.

Tai pavojinga?

Truputėlį (šypsosi). Kariai į „nulį“ vyksta pamainomis, maždaug 3–5 dienoms. Psichologiškai galėtų ir ilgiau būti, tačiau neįmanoma pasirengti ilgesniam laikui. Senka baterijos, REBai, žodžiu, techniniai dalykai.

Koks jūsų, kaip praktiko ir profesionalo, požiūris į REBus?

Priklauso, koks įrenginys. Jei tai koks nors savadarbis, apkasinis, tai suveikia apie 50 proc. atvejų, bet jei stacionarus, profesionalus, tai nugesina viską. Rusijoje, beje, REBai gana gerai išplėtoti: „Pole 21“, „Žitel“, „Štora“ – daug visko. Svarbu ir tai, kad rusai viską iš karto bando lauko sąlygomis, tobulina. REBus reikia vertinti pagal dažnius, tarkim, jei diapazonas nuo nulio iki 6000, tai galima ir pačiam sudegti (šypsosi). Buvo visokių atvejų su tais stipriausiais, kuriuos tvirtina prie automobilių.

Tiesa, plinta šviesolaidiniai dronai, prieš kuriuos REBas neveiksnus. Tuomet į rankas tenka imti medžioklinius šautuvus su šratais užtaisytais šoviniais. Bet čia jau kaip pasiseks. Ant šarvuotosios technikos dedami tinklai, bet jei dronas neša kumuliatyvinį sprogmenį, jie nepadės. Apsauga turi būti kompleksinė. Egzistuoja konkretūs žingsniai, kuriuos reikia įvykdyti prieš išvykstant.

Pirmiausia peržiūri, kas darosi danguje, ar nėra žvalgybinių dronų. Tada tikrini meteorologinę informaciją: iš kur vėjas ar lietus ir pan. Mes stengiamės žmones keisti tuomet, kai vėjas pučia į priešo pusę. Tuomet priešo dronams reikia skristi prieš vėją, ir jie sunaudoja daugiau energijos. Šiaip kai kurių žvalgybinių dronų nesimato, tai pavojinga, bet kaip žvalgybiniai skraido ir „Gerberos“, ant kurių deda paprastą žvalgybinę įrangą kartu su sprogmenimis. Dronas paskraido, žvalgo, ką reikia, bet atgal negrįžta. Tokie vienkartiniai žvalgai ir žudikai kartu.

Kas sunkiausia, pavojingiausia jūsų tarnyboje?

Ekipažų rotacija, čia tikrai. Kai vieni turi išvykti iš fronto, o kiti juos pakeisti. Jei pataiko dronas, vadinasi, reikia siųsti kitą automobilį gelbėti, o tai dar pavojingiau. Kai pasiekiame pozicijas – ramiau. Gerai maskuojamės, įsitaisome ir darome savo darbą.

Jei kalbėtume apie psichologinę pusę, tai, ko gero, būtų visi tie šachedai ir KABai, kurie krinta ant galvų. Bet tai normalu, nieko čia tokio.

Kaip apibūdintumėte rusų okupantų kareivį? Ką galima būtų įvardyti kaip bendrybę, tinkančią daugumai?

Sunku tiksliai nusakyti. Man tai daugiausia žemiausių visuomenės sluoksnių atstovai, einantys žudyti už pinigus. Mongolai. Turiu kardą, lanką, strėlių ir einu. Suprantama, yra visokių. Jie mokosi, ir atsiranda dalinių, kurie galva aukščiau už įvardytus žemiausio sluoksnio karius. Yra „mėsinės“ brigados ir technologinės. Šitie atvyksta, atlieka darbus ir yra permetami į kitą fronto vietą.

Sunku yra tai, kad jie eina nesustodami. Nusistatė tempą ir eina eina eina.

Prasiblaškote? Kas padeda?

Juokaujame. Seniai vienas kitą žinome, tai juokas yra nuolatinis palydovas. Visko būna. Kai kam prireikia šiek tiek raminančių medikamentų, bet retai. Be humoro būtų sunku.

Ko labiausiai trūksta jūsų kariams?

Už visus kalbėti negaliu, bet mums greičiausiai susidėvi generatoriai, „EcoFlow“, „Starlinko“ kabeliai, jie lūžinėja nuolat. Suprantama, transportas. Turime visiškai palaikį pikapą, kurio remontuoti nebeapsimoka. Pasenęs net frontui.

Kokią regite ateitį?

Toli nežiūriu. Diena praėjo, ir gerai. Šiandien planuoju rytojų, rytoj planuosiu poryt, taip ir juda tas laikas. Tarnyboje stengiamės nuolat judėti pirmyn, rasti atsaką priemonėms, žodžiu, darbų netrūksta, gal žmonių mažoka. Turime rutiną, bet ji tokia nenuobodi.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama