Tomo Akviniečio minties aktualumas – scholastika, teologija ir poezija. Pokalbis su prof. N. Kardeliu

Pirmąją pokalbio dalį skaitykite čia.

Vilniaus universiteto bibliotekoje vasario 26 d. N. Kardelis skaitė paskaitą apie Tomo Akviniečio filosofijos, teologijos istoriškumą ir aktualumą mūsų laikais. Remdamiesi šiame renginyje pasakytomis mintimis ir kalbiname filosofą. 

Tomo Akviniečio filosofinei ir teologinei minčiai dažnai prikaišiojamas scholastiškumas, schemiškas sistemiškumas ar formalumas. Net tarp pačių tikinčiųjų tai laikoma statiškos ir gyvybės stokojančios minties požymiais. Tokie priekaištai būdingi ir kasdienei filosofijos kritikai. Kur yra Akviniečio minties gyvybingumas, aktualumas ir intencija? Kaip įveikti šią Akviniečio tekstų interpretavimo kliūtį, už kurios užkliūva daug pradedančiųjų eiti filosofijos keliu?

Paneigimą pradėčiau nuo to, kad dėl įvairių kultūrinių aplinkybių netinkamai įsivaizduojame pačią mokyklą. Ji mums siejasi su muštru ar gyvenime nenaudingų dalykų kalimu. Etimologinės mokyklos ištakos sietinos su lotyniškuoju schóle, kildinamu iš graikiškojo scholè atitikmens. Šis žodis reiškė laisvą laiką, kuriuo renkamės daryti tai, kas mums įdomu ir miela. Tokia mokykla buvo orientuota į asmenybių ugdymą.

Dabartinė mokyklos samprata atsirado vėliau, kai lavyba tapo institucionalizuota, vyko tam tikrame socialiniame kontekste. Šiandien labai svarbu grįžti prie senosios mokyklos klausimo – taip į mokyklą bus įpūsta autentiškos dinamikos, neapsiribojama tik orientavimusi į darbo rinką.

Scholastinė filosofija yra mokyklinė ta prasme, kad kultivuojama preciziškesnės, specifinės mąstymo krypties būdu, kuri formavosi vienuolinių mąstymo tradicijų pagrindu. Žinoma, kad vienoks yra dominikonų mąstymas, kuriam atstovavo šv. Tomas Akvinietis, kitoks – pranciškonų, kuriam atstovavo, pavyzdžiui, šv. Bonaventūra, pal. Jonas Dunsas Škotas ir Williamas Ockhamas.

Čia būta subtilių skirtumų. Pavyzdžiui, individualumo klausimas – ar materija yra individualių esinių galimybės pagrindas, ar turi būti koks nors kitas pamatas? Mąstymo kryptys viena nuo kitos skyrėsi tuo, kaip sprendė konkrečius filosofinius ir teologinius klausimus. Krikščioniškas tikslas buvo vienas, bet scholastinis mąstymas formavosi lokaliai skirtingai.

Carlo Crivelli, „Šv. Tomas Akvinietis“ (1476 m.). Londono (JK) Nacionalinės galerijos eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka

Pozityvus scholastinės filosofijos aspektas yra tas, kad mąstymas nėra tik į save nukreiptas veiksmas. Mano mąstymas yra toks savitas ir autentiškas, kad tampa toks dėl savęs paties – žmogui įdomus tik savo paties mąstymas. Asmenybės savastis per mąstymą reiškiasi, bet ji nekomunikuojama kitiems, todėl kiti negali mąstyti kaip aš, jie irgi mąsto tik savo unikaliu būdu.

Scholastinė filosofija reiškia, kad mąstymas, filosofija gali būti tarpasmeniniai (intersubjektyvūs). Šiuolaikinis tikslusis ir gamtos mokslai save taip ir suvokia. Scholastinė filosofija buvo toks intelektualinis projektas, kad tai, ką aš mąstau, yra svarbu ne tik man, bet ir kitam. Dėl to scholastikai mėgino kurti filosofinį ir teologinį žodyną, kuris tiktų visiems.

Filosofinis veiksmas pagal tokią sampratą yra tęstinis: jis neprasideda ir nesibaigia tik tuo mąstytoju – scholastikai tikėjo, kad mąstymą galima plėtoti. Plėtotės kontekste scholastinis mąstymas tapo vis subtilesnis, niuansuotesnis, o žodynas – specifiškesnis. Jis tapo komplikuotas tiems, kurie su scholastiniu mąstymu nebuvo susipažinę, ir iš išorės pradėjo atrodyti, kad vartojami labai įmantrūs terminai. O iš tiesų tai – išplėtotos mąstymo tradicijos išdava, todėl ji įgavo tokį sudėtingą pavidalą, kokį matome Tomo Akviniečio ir kitų scholastų darbuose.

Sudėtingumas ir abstraktumas kaip tik ir tolina nuo schematizmo. Žmogus mąsto schemiškai, jei jo mąstymui trūksta niuansų, jei jis yra per daug radikalus ir vienpusiškas.

Sudėtingumas ir abstraktumas kaip tik ir tolina nuo schematizmo. Žmogus mąsto schemiškai, jei jo mąstymui trūksta niuansų, jei jis yra per daug radikalus ir vienpusiškas.

Viduramžių mąstymas pasižymi skirčių (distinkcijų) subtilumu ir įvairove. Tomas Akvinietis ir Jonas Dunsas Škotas yra tikri skirčių meistrai. Žmogus, kuris mąsto subtiliai, atsižvelgdamas į skirtis, mąsto stereometriškai – mato dalyką iš skirtingų pusių.

Scholastinio mąstymo sutapatinimas su schemiškumu kyla iš nepažinimo, neįsigilinimo. „Teologijos sumoje“ ir filosofijai skirtuose Akviniečio darbuose mąstymo niuansuotumas gana aiškiai matomas: pateikiami visi argumentai to, kuris juos pristato, taip pat tikro arba numanomo oponento kritika – reikia įvertinti visus argumentus „už“ ir „prieš“. Net jei tokių nėra, turi įsivaizduoti, kaip gali būti oponuojama tavo mintims.

Toks mąstymo būdas yra labai įtraukus ir formalia, ir konceptualia prasme, nešluoja problemų po kilimu. Pavyzdžiui, šiuolaikinis mąstymas dažnai išrenka visus mūsų pozicijai tinkamus argumentus: tiksliai, gudriai argumentuojama viena kryptimi, ignoruojami priešingi teiginiai arba kitas požiūris.

Šiuolaikinėje postmodernioje filosofijoje yra daug vertingų teorinių įžvalgų, bet, pavyzdžiui, kritinėje teorijoje pateikiama nemažai socialinės kritikos ir nepastebima loginių savo vystomos teorijos prieštaravimų. Kritika pateikiama vienu pavidalu, todėl būna ideologiškai angažuota. Pavyzdžiui, Tomas Akvinietis irgi galėtų būti laikomas krikščionybės ideologijos skelbėju, bet jis pats taip krikščionybės nesuprato, ir mes taip neturėtume mąstyti.

Mąstymas, kai atsižvelgiama į argumentus „už“ ir „prieš“, nėra vienpusiškas – dalyko matymas iš skirtingų pusių liudija gyvą mąstymą. Tokio mąstymo paliečiamas apžvelgiamas dalykas ir pats pradedamas matyti kaip gyvas, įvairiapusis.

Sandro Botticelli, „Šv. Tomas Akvinietis“ (1481–1482 m.). Knyga šv. Tomo rankose reprezentuoja monumentalųjį jo veikalą „Teologijos suma“ („Summa Theologica“). Providenso koledžo archyvo nuotrauka

Tai kartu ir drąsus mąstymas – išdėstomi įvairūs oponentų argumentai. Skaitydamas Akviniečio tekstus gali pastebėti, kad pateikiami tikrai ne silpniausi oponentų argumentai.

Tomas nepasirenka tokių oponentų argumentų, kuriuos būtų lengva sukirsti, – ima stipriausius.

Tokį pat požiūrį į oponentus galime matyti ir Platono dialoguose. Pavyzdžiui, „Teaitete“ ir „Protagore“ oponentas pristatomas korektiškai, nešaržuojamas. O kiti, mažesnio kalibro, sofistai buvo pašiepiami – nors jie kaip tik nekeltų grėsmės.

Tomas turėjo su kuo polemizuoti, nes viduramžiais atskirų krikščioniškų mąstymo mokyklų požiūriai skyrėsi. Kartais polemika tapdavo tokia aštri, kad Akvinietis net sulaukdavo kaltinimų erezija dėl perdėtos reikšmės materijai suteikimo. To meto krikščionybė buvo labai įvairi atmainomis, konkrečių mąstymo krypčių kontekstais, todėl mąstytojai turėjo su kuo ginčytis, bet tai darė korektiškai. Ypač Tomas Akvinietis.

Paskaitoje Vilniaus universiteto bibliotekoje užsiminėte apie į lietuvių kalbą dar neišverstus teologinius Tomo Akviniečio veikalus, biblines refleksijas. Pavyzdžiui, nustebino Jūsų pasakytas faktas, kad Akviniečio autorystei priklauso biblinės „Giesmių giesmės“ komentaras. Pastaroji Biblijos knyga yra poetinio žanro, tad peršasi mintis apie dar nepažintą, netraktatinį Tomą Akvinietį.

Taip. Tomo veikalų yra įvairių žanrų, labai skirtingo stilistinio audinio, todėl reikia ne vienos tyrėjų ir vertėjų kartos, kol Akvinietis bus visiškai įšaknytas į lietuvių kalbą. Išleistų Akviniečio vertimų mes turime labai mažai – tai „Teologijos sumos“ ir „Sumos prieš pagonis“ dalys bei fragmentai. Paminėtina Romano Plečkaičio išversta ir sudaryta Tomo Akviniečio teologinių traktatų rinktinė, bet tai yra labai mažai.

Kalbant apie Akviniečio įšaknytumą mūsų kultūroje ir liturgijoje, Mišiose – jis intensyviai dalyvauja mums to net nepastebint. Pavyzdžiui, eucharistinis himnas ir kai kurie kiti himnai yra gilūs ir poetine prasme stiprūs. Juos tikintieji skaito, gieda, mąsto apie juos, bet dažnai nežino, kad jie sukurti Tomo Akviniečio. Pavyzdžiui, tokie yra liturgijos šerdį sudarantys tekstai per Devintines ir Sekmines. Tai gilios teologiškai ir kartu poetiškai stiprios mintys.

Tomui Akviniečiui priklauso mintis, kad jei kas niekina Švenčiausiąjį Sakramentą – tam Jis yra pražūtis, kas pagarbiai priima – tam išganymas. Liturgijos apeigose Akvinietis dalyvauja stipriau, nei dauguma žino.

Tomui Akviniečiui priklauso mintis, kad jei kas niekina Švenčiausiąjį Sakramentą – tam Jis yra pražūtis, kas pagarbiai priima – tam išganymas. Liturgijos apeigose Akvinietis dalyvauja stipriau, nei dauguma žino. Reikėtų labiau susipažinti su liturginiais, apeigų kontekstais, tuomet suprasime, kad Akvinietis dalyvauja mūsų mąstyme ir gyvenime.

Derėtų atsisakyti minties, kad Tomo Akviniečio tekstai yra praėjęs etapas. Prisimenu net mūsų labai gerbiamo Naujojo Testamento vertėjo ir teologo Česlovo Kavaliausko šiek tiek atsainoką požiūrį į Aristotelį ir Tomą Akvinietį, norint parodyti, kad mes turime remtis naujausiomis fizikos įžvalgomis ir pasiekimais, šiuolaikiniais teologais, o jis itin rėmėsi ir protestantų įžvalgomis. Tai galbūt vienpusiškas graikų ir viduramžių mąstymo tradicijos suvokimas blogosios scholastikos supratimo būdu, gerosios scholastikos pateikimas kaip suprimityvintos, schematizuotos.

Kavaliauskas, matyt, tai atsimena iš savo patirties. Tarpukario Lietuvoje tomistinė tradicija buvo labai įsigalėjusi. Aišku, ji nebuvo primityvi, bet galbūt buvo tokie vadovėliniai scholastikos pavidalai, kai kuriems kunigams atrodantys per daug primityvūs. Turtingąją scholastikos pusę galima suprimityvinti schematizuotų vadovėlių pavidalu.

Graikų mąstytojai Platonas ir Aristotelis, Tomas Akvinietis kaip tik parodo pirminį mąstymo pavyzdį – mąstymas turi būti ir gana drąsus, ir atsargus, laikantis aukso vidurio kelio. Šia proga norėčiau priminti Tomo Akviniečio rėmimosi analogijomis svarbą: jis teigė, kad mūsų suvokimas apie Dievą yra įtarpintas (medijuotas) analogijų, mes neturime tiesioginės prieigos, Dievo būtį suvokiame per analogiją su kūrinių būtimi.

Tai būtų ir atsakas į kritiką, kad viduramžių mąstymas kritiškai savęs nereflektavo.

Taip. Iš tiesų buvo dvi galimybės. Pirma, manymas, kad tavo mąstymas yra visiškai neįgalus – teigta, kad tokiu atveju mąstantysis, remdamasis anksčiau įgytomis sąvokomis, būtinai padarys klaidą, tos sąvokos visiškai netiks naujam dalykui apmąstyti. Tikėjimo objektas yra kažkas visiškai kitoniško, kitareikšmio.

Kitas atvejis – sąvokų, taikomų vienos srities dalykams, perkėlimas į visas kitas sritis – tas, kurių dar neapmąstei. Pavyzdžiui, apmąstyta esinio būtis, bet Dievo būtis dar neapmąstyta – tuomet klaida daroma slėpinio sričiai neproblemiškai perkeliant turimas sąvokas.

Remiamasi prielaida, kad mūsų suvokimas yra visiškai vienareikšmis ir netarpininkaujantis (nemedijuotas). Viduramžiais šiems dviem požiūriams nusakyti buvo sukurti terminai – Notio univoca ir Notio equivoca (vienareikšmis ir daugiareikšmis suvokinys).

Analogijos kelias yra tarpinis – keldami klausimą apie Dievo būtį neturime manyti, kad apskritai jokia įžvalga apie ją negalime disponuoti. Tokiu atveju pasakymas, kad Dievas egzistuoja, mums nieko nereikštų. Analogijų kelias yra vidurio kelias tuo atžvilgiu, kad apie Dievo būtį turime mąstyti kaip apie panašią į kūrinių būtį, bet pranokstančią kūriniją savo laipsniu ir kokybe, kaip begalybė skiriasi nuo bet kurio baigtinio skaičiaus.

Šv. Tomo Akviniečio „Summa Theologiae“ puslapis. Wikipedia.org nuotrauka

Ėjimas analogijos keliu rodo Akviniečio nuosaikumą. Tai yra pažinimo vidurio kelias tarp visiško pasitikėjimo žmogaus mąstymu ir visiško nepasitikėjimo. Vienu atveju būtų naivumas, o kitu – nepasitikėjimas žmogaus mąstymu. Tai mes iš dalies matome protestantų tradicijoje – kad po gimtosios nuodėmės žmogaus prigimtis yra tiek sugadinta, jog protu negalime remtis. Tada – tik Sola scriptura (lot. „tik Raštas“). Bet jie nepastebi, kad jei tas mąstymas yra tiek sugadintas, tai ir šito sugadinimo suvokimas žmogui turėtų būti neprieinamas, nes tuo sprendimu remiesi ir skirdamas doktrinas, ir interpretuodamas Apreiškimą, remdamasis loginiu mąstymu.

Ta problema išlieka, nes negali išvengti savo pažintinio santykio su tikrove. Žmogus turi savo protą gerbti, bet ir nepaversti jo šventa karve. Tas pats tinka ir mūsų laikais: arba protas per daug sureikšminamas, arba sakoma, kad jis yra tai, kas niokoja gamtą, griauna pasaulį. Atsisakant proto, nugrimztama į iracionalumą, o racionalumas atmetamas kaip kenksmingas dalykas.

Frankfurto mokyklos atstovai, tokie kaip Maxas Horkheimeris ir kiti, manė, kad bet koks teorinis, abstraktus mąstymas yra totalitarinis. Ir tada pamatai, kad filosofai neomarksistai tam tikra prasme yra įkvėpti protestantų teologų.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama