L. Linkevičius: „Buvusi Vokietijos kanclerė prarado progą patylėti“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Toks interviu pasirodė tuo metu, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pradėjo keisti retoriką Rusijos prezidento Vladimiro Putino atžvilgiu ir prabilo apie raketų „Tomahawk“ siuntimą Ukrainai. Kremlius savo ruožtu bando NATO ribas, siunčiamais dronais keldamas chaosą Europos valstybėse.
Su L. Linkevičiumi dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi apie naujausius iššūkius Europos saugumui ir būdus juos įveikti.
Pirmadienį mūsų spaudoje pasirodė informacija apie buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel interviu Vengrijos interneto leidiniui „Partizan“. Jame politikė apkaltino Lenkiją ir Baltijos valstybes diplomatinių Rusijos ir ES santykių nutraukimu, taip pat netiesiogiai ir dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, prasidėjusio keliais mėnesiais vėliau. Kaip tai vertinate? Kodėl toks interviu pasirodė būtent šiuo metu, kai JAV prezidentas pradeda keisti retoriką Rusijos prezidento atžvilgiu?
Kodėl šiuo metu ir kodėl būtent Vengrijoje? Tai gali būti ir atsitiktinumas, bet neturėtų stebinti, ką Merkel šiuo metu kalba. Ji nuolatos taip kalbėjo, tačiau stebina, kad nemato savo klaidų.
Angela Merkel buvo iš tų žmonių, kurie buvo pripažinti Europos lyderiais. Dabar yra daug norinčiųjų būti lyderiais, bet niekas jų tokiais nepripažįsta, arba jie nesugeba tokie būti. Tačiau Europai labai reikia lyderių, formuojančių politiką, paverčiančių tas mūsų begalines kalbas veiksmais.
Merkel jautė atsakomybę ne tik už Vokietiją, bet ir už Europą – taip, kaip ji tai suprato. Kad ji suprato ne taip kaip mes, yra objektyvu. Vienas tų dalykų buvo tas nelaimingas dialogas, kuris skamba labai įtikinamai – juk kas paneigs, kad kalbėtis yra geriau nei kariauti? Mes visą laiką sakydavome, kad tokios šalys kaip Rusija dialogą išnaudoja kaip dūmų uždangą, sudarydamos iliuziją, jog kažkas su kažkuo derasi, bet ši šalis net minčių neturėjo keisti savo elgesio, nes nesulaukdavo jokio atkirčio.
Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA-ELTA nuotrauka
Galime prisiminti 2008-uosius. Gerai pamenu Bukarešto susitikimą, kuriame pats dalyvavau. Atsimenu didžiulį ginčą dėl NATO narystės veiksmų plano suteikimo Ukrainai ir Sakartvelui. Tai net nebuvo diskusija dėl narystės, diskutuota dėl įrankio padėti ruoštis šaliai, siekiančiai narystės. Vokietija kategoriškai tam prieštaravo, nors pavyko gauti paramą net iš JAV. Merkel ginčijosi su George’u Bushu, ir galiausiai planas nebuvo suteiktas. Vienas pagrindinių argumentų buvo toks: „Negalima provokuoti Rusijos.“ Mes sakėme, kad būtent tokiu būdu ją ir išprovokuosime, nes rusai padarys išvadą, jog Vakarai nėra vieningi ir pasiryžę padėti toms šalims.
Po kelių mėnesių kilo karas Pietų Kaukaze, ir rusai okupavo 20 procentų Sakartvelo teritorijos. Tuomet vokiečiams sakėme, kad buvome teisūs, o jie mums į tai: „Ne ne, būtų buvę dar blogiau.“
Apie „Nord Stream“ Merkel irgi kalbėjo – kad tai yra ekonominis, o ne geopolitinis projektas. Visi supranta, kad dujos ir nafta maitina Rusijos biudžetą, ypač karo mašiną. Norėčiau paminėti vieną detalę, apie kurią ne visi žino: tas dujų vamzdis ateina į Merkel rinkimų apygardą. Ji iki šiol nesako, kad galbūt klydo.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas Aliaskoje 2025 m. EPA-ELTA nuotrauka
Todėl Trumpui trūksta kantrybė, Rusiją jis vadina popieriniu tigru ir panašiai, o Rusijai tai nepatinka, ji taip pat įsižeidžia. Šiuo metu situacija yra tokia, ir reikia ja naudotis. Reikia Ukrainai padėti iš JAV gauti svarbių ginklų, suteikti žvalgybinę ir logistinę paramą, nes rusai fronte yra įstrigę.
Rusijos prezidentas bando atgrasyti JAV nuo raketų „Tomahawk“ siuntimo į Ukrainą, siekdamas susieti JAV ir Rusijos dvišalių santykių gerėjimą su JAV nuolaidomis dėl karo Ukrainoje – turiu mintyje Putino pasiūlymą pratęsti strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo ir apribojimo sutartį dar metams. Ar tokie siūlymai gali būti įgyvendinti aukojant pagalbą Ukrainai? Esu girdėjusi, kad susitikimo metu Ankoridže apie tai galėjo būti kalbama.
Net neabejoju, kad apie tai buvo kalbama. Rusų pozicija yra tokia: dvi didžiosios pasaulio galybės kalbasi apie pasaulio reikalus. Ukraina nėra vienintelis klausimas, kalbamasi ir apie branduolinės ginkluotės sutartį bei panašius dalykus. Ne viskas viešai skelbiama, ir tai bus matyti plėtojantis įvykiams. Įtariu, kad tas derybinis kanalas nėra uždarytas, tik gal jis nėra viešas. Niekur nedingo mėginimas išspręsti Ukrainos klausimą be Ukrainos.
Bet užtat dingo Steve’as Witkoffas, tai yra neblogai...
Witkoffas dingo, kiti atsirado. Keithas Kellogas irgi buvo dingęs, bet vėl atsirado. Varšuvos saugumo forume teko trumpai su juo bendrauti, bet neišgavau nieko, ko nežinotume. Kyla klausimas, kiek šie žmonės turi įtakos Trumpui. Witkoffas neturi jokios diplomatinės patirties, gal net suklaidino ar sukėlė iliuzijų, kad galima susitarti. Vėliau pasigirdo, kad kažkas kažką ne taip suprato. Pasikeitė ne tik Trumpo retorika, bet, matyt, ir požiūris – bent jau kol kas, tad tą laikotarpį reikia išnaudoti.
Rusijos dronai kelia sumaištį NATO šalyse. Nestebina, kad nusitaikyta į Lenkiją, Rumuniją, Baltijos šalis, kurios turi bendrą sieną su Rusija ir Ukraina, tačiau keista, kad neseniai buvo sutrikdytas Kopenhagos oro uosto darbas. Kodėl pasirinkta Danija?
Tai yra hibridinė rusų ataka prieš NATO – tai vyko ir panaudojant migrantus ar šešėlinį laivyną, nutraukiant kabelius. Rusai panaudoja mūsų taisykles kovai su mumis. Migracija yra žmogaus teisė, tai nėra nusikaltimas. Ji tampa krize, jei ją instrumentalizuoji. Navigacija taip pat yra tarptautinė teisė, o rusai ją pasitelkia kitais tikslais: gadina kabelius, o gal net naudoja laivus kaip platformą dronams.
Toks karinis chuliganizmas vyksta ir su dronais. Matome stiprų organizavimą, kai įskrenda ne vienas ar du dronai, bet devyniolika ar devyniasdešimt. Tie dronai buvo įskridę ne tik į Daniją, bet ir į Belgiją, Vokietiją, šiek tiek jų buvo ir Švedijoje. Švedai jau turi įsidiegę sistemas kovai su dronais. Tomis atakomis rusai tikrina reakciją – žiūri, kaip greitai ir kokiomis priemonėmis bus reaguojama. Ar dronus numuš, ar kokius nors pareiškimus skelbs. Tas tikrinimas vyksta pagal senus KGB vadovėlius, ir iki šiol nebuvo atkirčio, o atkirtis galėtų būti asimetrinis.
NATO galėtų savo oro policiją transformuoti į oro gynybą, nes kol kas Rusijos naikintuvai, įskridę į Estijos oro erdvę, nebuvo ir nebūtų numušami – tokiam veiksmui NATO nėra suteikusi mandato. Reikia priminti, kad tie numušimai ne visada yra teisingas ir adekvatus reagavimas, nes tai kelia eskalaciją. Bet tai yra bandymas, balansuojantis ties riba. Manau, ir ateityje tai bus daroma.
NATO naikintuvai. Lietuvos kariuomenės nuotrauka
Rusija nuolat vykdo hibridines atakas prieš Europos valstybes, o jos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas perspėjo Vakarų šalis nekurti neskraidymo zonos virš Ukrainos – neva tokią iniciatyvą Rusija laikys karo aktu. Kaip manote, ar Vakarų šalys pasiduos tokiam šantažui? Koks, jūsų nuomone, turėtų būti Europos valstybių atsakas į Rusijos keliamas hibridinio karo grėsmes?
Situaciją reikia vertinti realistiškai. Rusai kvietė šiaurės korėjiečius kariauti fronte, o mes kalbame apie saugumo zonos sukūrimą Vakarų Ukrainoje. Ukraina yra suvereni valstybė, galinti kviesti į pagalbą ką nori – tai jos teisė, kurios negali kvestionuoti nei Rusija, nei Kinija. Rusai juk neklausė, ar galima pasikviesti šiaurės korėjiečius kariauti.
NATO nuo pirmos karo dienos – net ir prieš karą – darė pareiškimus: „Jei rusai išdrįs, mes sankcijomis taip žiebsime, kad jų ekonomika nusiris vos ne į XIX amžių...“ Kalbame apie 19-ąjį sankcijų paketą, o Rusijos ekonomika kaip gyva, taip gyva ir net gamina daugiau už ES ir NATO amunicijos. Buvo pareiškimų, esą NATO tikrai nesikiš, – jei norėta nuraminti rusus, išėjo priešingai. Tokia viešoji diplomatija buvo, švelniai tariant, labai nesėkminga.
Plačios Rusijos invazijos pradžioje niekas net nesvarstė galimybių apsaugoti didžiulius pabėgėlių, kurie buvo rusų bombarduojami, srautus. Kitas momentas – branduolinių objektų apsauga, tai ir dabar aktualu, nes siekis apsaugoti branduolinius objektus yra teisėtas. Vyko begalė incidentų, kai nuolaužos krito NATO valstybių teritorijoje, tad reikėjo svarstyti neskraidymo zonos sukūrimą Ukrainos teritorijoje ties NATO siena. Tai būtų buvęs atsakas į tuos chuliganiškus skraidymus, bet jo nebuvo, ir kita pusė tęsia veiklą, nes apsimoka.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA-ELTA nuotrauka
Galime prisiminti 2008-uosius. Gerai pamenu Bukarešto susitikimą, kuriame pats dalyvavau. Atsimenu didžiulį ginčą dėl NATO narystės veiksmų plano suteikimo Ukrainai ir Sakartvelui. Tai net nebuvo diskusija dėl narystės, diskutuota dėl įrankio padėti ruoštis šaliai, siekiančiai narystės. Vokietija kategoriškai tam prieštaravo, nors pavyko gauti paramą net iš JAV. Merkel ginčijosi su George’u Bushu, ir galiausiai planas nebuvo suteiktas. Vienas pagrindinių argumentų buvo toks: „Negalima provokuoti Rusijos.“ Mes sakėme, kad būtent tokiu būdu ją ir išprovokuosime, nes rusai padarys išvadą, jog Vakarai nėra vieningi ir pasiryžę padėti toms šalims.
Po kelių mėnesių kilo karas Pietų Kaukaze, ir rusai okupavo 20 procentų Sakartvelo teritorijos. Tuomet vokiečiams sakėme, kad buvome teisūs, o jie mums į tai: „Ne ne, būtų buvę dar blogiau.“
Apie „Nord Stream“ Merkel irgi kalbėjo – kad tai yra ekonominis, o ne geopolitinis projektas. Visi supranta, kad dujos ir nafta maitina Rusijos biudžetą, ypač karo mašiną. Norėčiau paminėti vieną detalę, apie kurią ne visi žino: tas dujų vamzdis ateina į Merkel rinkimų apygardą. Ji iki šiol nesako, kad galbūt klydo.
Merkel pozicija dėl migracijos buvo labai krikščioniška. Ji užaugusi pastoriaus šeimoje, užuojauta kenčiantiesiems jai buvo svarbi, bet tas jos pasirinkimas padėti visiems visame pasaulyje sukėlė krizių.Merkel pozicija dėl migracijos buvo labai krikščioniška. Ji užaugusi pastoriaus šeimoje, užuojauta kenčiantiesiems jai buvo svarbi, bet tas jos pasirinkimas padėti visiems visame pasaulyje sukėlė krizių. Galima suprasti žmones, bėgusius nuo karo, bet buvo ir tokių, kurie ieškojo geresnio gyvenimo. Kodėl neiti, jei kviečia? Beje, jie nelikdavo nei Lietuvoje, nei Latvijoje. Dabar esu Stokholme ir galiu pasakyti, kad daug migrantų atvyko ir į Švediją. Nėra supratimo, kad pasielgta nelabai atsakingai. Galima pavydėti tokiems žmonėms, kurie niekada neklysta, nors iš tiesų tai yra nelaimė ir jiems patiems, ir visiems kitiems. Merkel, matyt, yra iš tų neklystančių žmonių, ir reikia turėti labai daug fantazijos, kad apkaltintum Lenkiją ir Baltijos šalis tuo, jog rusai užpuolė Ukrainą. Tas dialogas, nesusijęs su jokiais veiksmais, vedė iš vienos krizės į kitą: agresorius užaugo iki tokio lygio, kad dabar visi nebežino, ką su juo daryti. Tai yra tokios lyderystės rezultatas. O buvusi kanclerė prarado progą patylėti. Ką, jūsų nuomone, rodo pasikeitęs Donaldo Trumpo požiūris į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje – turiu mintyje nesenus jo pareiškimus, kad Ukraina gali ne tik atsiimti okupuotas teritorijas, bet ir užimti dalį Rusijos teritorijų? Ar tai derybų taktika, ar iš tiesų Trumpas nusivylė Putinu? Labai sunku įlįsti į Trumpo galvą. Šią savaitę jis kalba taip, bet kitą savaitę gali kas nors vėl pasikeisti. Galime daryti prielaidą, kad gal Trumpui trūko kantrybė. Jis ilgą laiką žaidė su Rusija ir nieko nedarė, kad jai pakenktų. Jis nesuteikė papildomos ginkluotės Ukrainai, bet dabar ją parduoda – tai gerai. Jei Europa mokės, JAV gal duos ir raketų „Tomahawk“ – tai būtų reikšmingas postūmis, kuris stipriai pakeistų padėtį fronte ir psichologinę būseną. Iki šiol vyko bendradarbiavimas Aliaskos dvasia, netgi nusikaltėlio reabilitavimas, nes Putinas yra nusikaltėlis. Jo reabilitavimas, pakeliant iki dialogo partnerio lygio, yra ydingas dalykas. Manau, Trumpas nuoširdžiai nesupranta, kodėl Putinas yra toks kvailas ir nepradeda su juo verslo. Juk jis galėtų sustabdyti šaudymą ir prasidėtų verslas: nafta, dujos, galbūt kokie nors Šiaurės projektai. Pinigai guli ant žemės, o Putinas šaudo... Trumpui rūpi ne taika ir ypač ne teisinga taika, o stabdyti šaudymą. Putinas, užaugęs tarp Peterburgo banditų, negali praleisti progos pasityčioti. Jis pasityčiojo įteikdamas Lenino ordiną tam žuvusiam Centrinės žvalgybos agentūros darbuotojos sūnui, kariavusiam Rusijos pusėje. Tačiau kartu jis bando išlaikyti tam tikrą liniją: pastaroji jo kalba Valdajuje buvo labai pozityvi JAV atžvilgiu – didi šalis, turi problemų, bet stengiasi jas spręsti, tačiau Putinas kalbėjo ir apie nemažėsiančią agresiją prieš Ukrainą. O tai neatitinka Trumpo, norinčio taikos, požiūrio.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas Aliaskoje 2025 m. EPA-ELTA nuotrauka
Todėl Trumpui trūksta kantrybė, Rusiją jis vadina popieriniu tigru ir panašiai, o Rusijai tai nepatinka, ji taip pat įsižeidžia. Šiuo metu situacija yra tokia, ir reikia ja naudotis. Reikia Ukrainai padėti iš JAV gauti svarbių ginklų, suteikti žvalgybinę ir logistinę paramą, nes rusai fronte yra įstrigę.
Rusijos prezidentas bando atgrasyti JAV nuo raketų „Tomahawk“ siuntimo į Ukrainą, siekdamas susieti JAV ir Rusijos dvišalių santykių gerėjimą su JAV nuolaidomis dėl karo Ukrainoje – turiu mintyje Putino pasiūlymą pratęsti strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo ir apribojimo sutartį dar metams. Ar tokie siūlymai gali būti įgyvendinti aukojant pagalbą Ukrainai? Esu girdėjusi, kad susitikimo metu Ankoridže apie tai galėjo būti kalbama.
Net neabejoju, kad apie tai buvo kalbama. Rusų pozicija yra tokia: dvi didžiosios pasaulio galybės kalbasi apie pasaulio reikalus. Ukraina nėra vienintelis klausimas, kalbamasi ir apie branduolinės ginkluotės sutartį bei panašius dalykus. Ne viskas viešai skelbiama, ir tai bus matyti plėtojantis įvykiams. Įtariu, kad tas derybinis kanalas nėra uždarytas, tik gal jis nėra viešas. Niekur nedingo mėginimas išspręsti Ukrainos klausimą be Ukrainos.
Bet užtat dingo Steve’as Witkoffas, tai yra neblogai...
Witkoffas dingo, kiti atsirado. Keithas Kellogas irgi buvo dingęs, bet vėl atsirado. Varšuvos saugumo forume teko trumpai su juo bendrauti, bet neišgavau nieko, ko nežinotume. Kyla klausimas, kiek šie žmonės turi įtakos Trumpui. Witkoffas neturi jokios diplomatinės patirties, gal net suklaidino ar sukėlė iliuzijų, kad galima susitarti. Vėliau pasigirdo, kad kažkas kažką ne taip suprato. Pasikeitė ne tik Trumpo retorika, bet, matyt, ir požiūris – bent jau kol kas, tad tą laikotarpį reikia išnaudoti.
Rusijos dronai kelia sumaištį NATO šalyse. Nestebina, kad nusitaikyta į Lenkiją, Rumuniją, Baltijos šalis, kurios turi bendrą sieną su Rusija ir Ukraina, tačiau keista, kad neseniai buvo sutrikdytas Kopenhagos oro uosto darbas. Kodėl pasirinkta Danija?
Tai yra hibridinė rusų ataka prieš NATO – tai vyko ir panaudojant migrantus ar šešėlinį laivyną, nutraukiant kabelius. Rusai panaudoja mūsų taisykles kovai su mumis. Migracija yra žmogaus teisė, tai nėra nusikaltimas. Ji tampa krize, jei ją instrumentalizuoji. Navigacija taip pat yra tarptautinė teisė, o rusai ją pasitelkia kitais tikslais: gadina kabelius, o gal net naudoja laivus kaip platformą dronams.
Toks karinis chuliganizmas vyksta ir su dronais. Matome stiprų organizavimą, kai įskrenda ne vienas ar du dronai, bet devyniolika ar devyniasdešimt. Tie dronai buvo įskridę ne tik į Daniją, bet ir į Belgiją, Vokietiją, šiek tiek jų buvo ir Švedijoje. Švedai jau turi įsidiegę sistemas kovai su dronais. Tomis atakomis rusai tikrina reakciją – žiūri, kaip greitai ir kokiomis priemonėmis bus reaguojama. Ar dronus numuš, ar kokius nors pareiškimus skelbs. Tas tikrinimas vyksta pagal senus KGB vadovėlius, ir iki šiol nebuvo atkirčio, o atkirtis galėtų būti asimetrinis.
NATO galėtų savo oro policiją transformuoti į oro gynybą, nes kol kas Rusijos naikintuvai, įskridę į Estijos oro erdvę, nebuvo ir nebūtų numušami – tokiam veiksmui NATO nėra suteikusi mandato. Reikia priminti, kad tie numušimai ne visada yra teisingas ir adekvatus reagavimas, nes tai kelia eskalaciją. Bet tai yra bandymas, balansuojantis ties riba. Manau, ir ateityje tai bus daroma.
Visą laiką sakiau, kad nėra kuo didžiuotis numušus kelis dronus raketomis, kainuojančiomis milijonus. Reikia kalbėti apie tai, kur investavome pinigus – tiek NATO, tiek atskiros šalys. Trejus su puse metų vyksta dronų karas, o kur tai atsispindi projektuojant mūsų gynybą?Norint kariauti su dronais, reikia juos identifikuoti, o tam irgi nepakanka priemonių. Dažnai dronai supainiojami su paukščių būriu, trikdoma oro uostų veikla. Bet čia yra dvi pusės. Rusai tikrina mūsų reakciją, jiems tai naudinga ir įdomu – bet naudinga ir mums, nes apnuogina silpnas mūsų vietas. Visą laiką sakiau, kad nėra kuo didžiuotis numušus kelis dronus raketomis, kainuojančiomis milijonus. Reikia kalbėti apie tai, kur investavome pinigus – tiek NATO, tiek atskiros šalys. Trejus su puse metų vyksta dronų karas, o kur tai atsispindi projektuojant mūsų gynybą? Tas klausimas jau seniai turėjo būti užduotas. Švedai kuria tokias sistemas, nes turi tam tikrą gynybos pramonės potencialą. Mes irgi turime tam tikrą įdirbį, ir reikia šias pastangas sujungti. Kalbama, kad pirmasis dronų sienos etapas bus tik 2028 metais, tačiau greitesnių sprendimų reikia jau dabar.
NATO naikintuvai. Lietuvos kariuomenės nuotrauka
Rusija nuolat vykdo hibridines atakas prieš Europos valstybes, o jos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas perspėjo Vakarų šalis nekurti neskraidymo zonos virš Ukrainos – neva tokią iniciatyvą Rusija laikys karo aktu. Kaip manote, ar Vakarų šalys pasiduos tokiam šantažui? Koks, jūsų nuomone, turėtų būti Europos valstybių atsakas į Rusijos keliamas hibridinio karo grėsmes?
Situaciją reikia vertinti realistiškai. Rusai kvietė šiaurės korėjiečius kariauti fronte, o mes kalbame apie saugumo zonos sukūrimą Vakarų Ukrainoje. Ukraina yra suvereni valstybė, galinti kviesti į pagalbą ką nori – tai jos teisė, kurios negali kvestionuoti nei Rusija, nei Kinija. Rusai juk neklausė, ar galima pasikviesti šiaurės korėjiečius kariauti.
NATO nuo pirmos karo dienos – net ir prieš karą – darė pareiškimus: „Jei rusai išdrįs, mes sankcijomis taip žiebsime, kad jų ekonomika nusiris vos ne į XIX amžių...“ Kalbame apie 19-ąjį sankcijų paketą, o Rusijos ekonomika kaip gyva, taip gyva ir net gamina daugiau už ES ir NATO amunicijos. Buvo pareiškimų, esą NATO tikrai nesikiš, – jei norėta nuraminti rusus, išėjo priešingai. Tokia viešoji diplomatija buvo, švelniai tariant, labai nesėkminga.
Plačios Rusijos invazijos pradžioje niekas net nesvarstė galimybių apsaugoti didžiulius pabėgėlių, kurie buvo rusų bombarduojami, srautus. Kitas momentas – branduolinių objektų apsauga, tai ir dabar aktualu, nes siekis apsaugoti branduolinius objektus yra teisėtas. Vyko begalė incidentų, kai nuolaužos krito NATO valstybių teritorijoje, tad reikėjo svarstyti neskraidymo zonos sukūrimą Ukrainos teritorijoje ties NATO siena. Tai būtų buvęs atsakas į tuos chuliganiškus skraidymus, bet jo nebuvo, ir kita pusė tęsia veiklą, nes apsimoka.
Kol kas norinčiųjų koalicija yra laukiančiųjų koalicija: dairomasi į amerikiečius, nors Europa pati yra galinga tiek gyventojų skaičiumi, tiek ekonominiu potencialu.Mano požiūriu, reagavome prastai, veikiau nereagavome. Nenoras įsivelti, įsivaizduojant, kad galime likti nuošalyje, jau mažėja – daugėja kalbų, kad galime neišvengti konflikto. Vis dėlto nelogiška: jei matai, kad konfliktas neišvengiamas, dabar investuok į paramą Ukrainai, nes tai ir pigiau, ir efektyviau, kol nereikia pačiam kariauti, – tačiau to irgi nevyksta. Gal kancleris Friedrichas Merzas to imsis, nes kol kas norinčiųjų koalicija yra laukiančiųjų koalicija: dairomasi į amerikiečius, nors Europa pati yra galinga tiek gyventojų skaičiumi, tiek ekonominiu potencialu. Švedija svarsto galimybę pasigaminti savų branduolinių ginklų. Kaip tai vertinate? Ar reikėtų suprasti, kad tokia iniciatyva kyla iš nepasitikėjimo NATO? Kalbos apie branduolinius ginklus Švedijoje yra jautrios. Jie nėra teisiškai uždrausti – pavyzdžiui, Lietuvos Konstitucijoje įrašyta, kad Lietuvoje negali būti branduolinių ginklų, o Švedijoje to nėra. Iš Komunistų ir Žaliųjų partijų pasigirsta raginimų tai įrašyti. Tiek valdžioje esanti partija, tiek ją pakeisianti Socialdemokratų partija yra kategoriškai prieš tų ginklų buvimą. Nepasitikėjimo NATO nėra, bet norima veikti patiems. Ir čia atsiranda Šiaurės Baltijos šalių formatas, kuriam priklausome ir mes, ir visi pavydžiai į jį žiūri. Švedija yra didžiausia šalis, ji jaučia atsakomybę ir nesikrato lyderystės – tai mums labai palanku. Garsus Ukrainos politikos apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas dar 2022 metais kalbėjo apie kylančią dešiniųjų radikalių populistų, kurie reikalaus gerinti santykius su Maskva, bangą Europoje, kad dar labiau ją sustiprins Rusijos sukeltas karas Ukrainoje. Matome AFD partijos kylantį populiarumą Vokietijoje, nesibaigiančias vyriausybės krizes Prancūzijoje, jau nekalbant apie Vengriją, Slovakiją ir naujausius rinkimus Čekijoje, kur daugiausia balsų gavo milijardierius Andrejus Babišas, žadėjęs mažinti paramą Ukrainai. Kaip vertinate tokius poslinkius Europoje? Ar Putinui sekasi skaldyti Vakarų vienybę? Putinui iš dalies sekasi, bet dėl to kalti ir patys Vakarai, nenorintys išeiti iš komforto zonos ir besivadovaujantys iliuzija, kad grėsmė praeis pro šalį. Negebama laiku priimti sprendimus: kalbu ne tik apie saugumą, bet ir apie migraciją, nusikalstamumą – žmonės nori veiksmo. Tą veiksmą, ne visiškai racionalų, siūlo populistai. Jie pelno simpatijų, nes visiems nusibodo dūsavimas, neapsisprendimas. O populistai žada norimus sprendimus, siūlo žiūrėti tik savo šalies reikalų. Jei politikai nesiryš laiku priimti gerus sprendimus, ta tendencija tęsis. Beje, ir Lietuva čia nėra išimtis.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rasa
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
