P. Gritėnas apie žurnalistus kultūros proteste: žiniasklaida turėtų išlikti objektyvi, bet ne neutrali

Streiko kulminacija tapo šalies kultūros įstaigose, aikštėse, skveruose, kiemeliuose skambėjusi protesto himnu pasirinkta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Įvyko daugiau nei 300 streiko renginių daugiau nei 80-yje Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų, taip pat 22-ose užsienio šalyse keturiuose žemynuose. Visos protesto akcijos buvo taikios. Palaikančios kultūros protestą jau išreiškė per 250 organizacijų, o peticiją, reikalaujančią atitraukti „Nemuno aušrą“ nuo Kultūros ministerijos, pasirašė jau beveik 80 tūkstančių žmonių. Anot organizatorių, protesto ženklai lieka aktualūs tol, kol kultūros bendruomenė bus išgirsta. „Pagrindinis akcentas buvo Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Ji transliuota kaip viso judėjimo simbolis, metaforiškas bangavimo įvaizdis. Ši metafora greitai prigijo – pradėta kalbėti apie bangas, judėjimą, sukilimą“, – protestą aptaria filosofas, apžvalgininkas PAULIUS GRITĖNAS. Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ P. Gritėnas pasakoja apie protestą kaip kultūros priemonę, kultūros bendruomenės streiko rezultatus, žurnalistų vietą šiame proteste ir ar Lietuva iš tiesų žengia Vengrijos ir Slovakijos politikos link. Kultūros bendruomenės protestas dėl kandidato į kultūros ministrus ir šios ministerijos perdavimo „Nemuno aušrai“. Vilnius, 2025 m. rugsėjo 25 d. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka Kaip, jūsų manymu, galima vertinti protestą kaip kultūros priemonę? Ar šiuo atveju jis veiksmingas? Kada protestas laikomas pavykusiu? Šį protestą kultūriniu verčia keli aspektai. Pirmiausia – pats taikinys, tai yra Kultūros ministerija. Savaime suprantama, ši institucija valdo tam tikros bendruomenės ūkinius, politinius, ekonominius ir kitus santykius, daro jiems didelę įtaką. Tačiau kultūros bendruomenė nesutinka būti vienos iš politinių jėgų dispozicijoje. Tad kultūriškumas čia kyla iš vidaus. Antras dalykas yra pasirinkta kultūrinė protesto forma – pagrindinis akcentas buvo Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Ji transliuota kaip viso judėjimo simbolis, metaforiškas bangavimo įvaizdis. Ši metafora greitai prigijo – pradėta kalbėti apie bangas, judėjimą, sukilimą. Tačiau įspėjamasis streikas, protestas turėjo ir daugybę kitų elementų. Maždaug 40-yje vietų visoje Lietuvoje vyko filmų peržiūros, pokalbiai su kūrėjais, įvairūs renginiai, kuriuose kultūros žmonės susitiko su visuomene ir paaiškino, kodėl ši problema jiems tokia svarbi.

Tai ir yra protesto sėkmės ženklas – net nepasiekus tiesioginių tikslų pakito viešasis diskursas.

Kalbant apie protesto rezultatus, politinio rezultato nepasiekta: Kultūros ministerija vis dar priklauso „Nemuno aušrai“. Tačiau visuomenine prasme protestas akivaizdžiai sujudino žmones – sukėlė papildomų diskusijų, paskatino palaikymo iniciatyvas ir kitose bendruomenėse. Tuo pačiu metu matome ir politinį pasipriešinimą: „Nemuno aušros“ politinis darinys ir jo lyderis aktyviai šmeižia protesto dalyvius, vadina juos įvairiais epitetais. Tačiau būtent dėl to galima sakyti, kad protestas pavyko: jis palietė visuomenę, atvėrė skaudulį ir parodė, kodėl kultūros bendruomenei ši tema labai svarbi. Dalis žmonių tai suprato, dalis galbūt nenorėjo suprasti. Bet tiek, kiek reikia pripažinti politinę nesėkmę, – visuomenės sujudinimas tai padarė. Protestas buvo sėkmingas ir tuo požiūriu, kad išprovokavo diskusijas, nenurimo, nes mes vis dar apie tai kalbame. Tai ir yra protesto sėkmės ženklas – net nepasiekus tiesioginių tikslų pakito viešasis diskursas. Kitas svarbus protesto sėkmės aspektas – politinis tęstinumas. Kai bendruomenė sukyla gindama savo interesą, labai svarbu, kas iš to išsivysto. Tai gali virsti politiniais judėjimais, o kartais padidina politinį bendruomenės aktyvumą – jos balsas tampa reikšmingas įvairiuose procesuose. Man atrodo, kad kultūros bendruomenė šiuo atveju sustiprino savo žodį tiek politiniuose sprendimuose, tiek visuomeninėje lyderystėje. Tai vienas iš protesto sėkmės ženklų: jis įgalino bendruomenę ir pakėlė jos autoritetą. Įspėjamasis kultūros bendruomenės streikas. Vilnius, 2025 m. spalio 5 d. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Buvęs kultūros ministras Ignotas Adomavičius pasirodė Varėnoje vykusiame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, nors anksčiau renginio organizatoriai pareiškė, kad ministras nelaukiamas ir nekviečiamas. Pasirodžiusį scenoje Adomavičių lydėjo šūksniai, jam teko išklausyti režisierių ir teatralų išreikštą poziciją, kad „Nemuno aušros“ skiriami asmenys neturi vadovauti Kultūros ministerijai. Šių metų festivalio laureatas režisierius Jaunius Juodelis atsiimdamas apdovanojimą paspaudė ministrui ranką, tačiau pabrėžė tai padaręs gerbdamas komisijos sprendimą ir išreiškė solidarumą kultūros bendruomenei. Kaip kultūros atstovams išlikti kultūringiems, mandagiems, bet ir išreikšti savo poziciją? Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp provokacijos ir konstruktyvios kritikos? Pirmiausia reikia atskirti sąvokas „kultūra“ ir „kultūringumas“ – tai ne tas pats, nors dažnai tapatiname: kas kultūra – tas kultūringa, arba kas kultūringa – tas kultūra. Ryšys yra, bet šie dalykai skirtingi. Mandagiai elgtis galima net protestuojant – mano manymu, šiuo atveju taip ir buvo. Tačiau jei į mandagų elgesį reaguojama arogantiškai, pavyzdžiui, jei nekviestas ministras eina į sceną ir bando primesti savo galios poziciją, į tai galima reaguoti mandagiai, bet tvirtai. Jei ilgą laiką į mandagius prašymus nekreipiama dėmesio, tuomet natūralu, kad ribos gali būti brėžiamos griežčiau: taip nutiko buvusiam ministrui, kai per šventę Kamajuose, kaip rašė Artūras Morozovas, trys moterys griežtai paprašė jo neiti į sceną. Taip buvo nubrėžta riba.

Kartais manipuliatyviai teigiama, kad kultūros žmonės neturėtų politikuoti ar protestuoti, tačiau tai visiškai normalu – jie turi tokią pačią teisę dalyvauti demokratiniame procese.

Sakyti, kad kultūros žmonės turi protestuoti padoriau ar santūriau, nėra teisinga – jie tokie patys piliečiai kaip visi kiti. Jiems galioja tie patys įstatymai, todėl jų protestas neturėtų būti menkinamas ar vertinamas kaip nepritinkantis. Kartais manipuliatyviai teigiama, kad kultūros žmonės neturėtų politikuoti ar protestuoti, tačiau tai visiškai normalu – jie turi tokią pačią teisę dalyvauti demokratiniame procese. Šio protesto veiksmai ir reikalavimai yra demokratiški. Prašoma, kad valdančioji koalicija atsiimtų ministeriją iš „Nemuno aušros“, kuri kultūros bendruomenei atrodo pavojinga – tiek jai pačiai, tiek valstybei. Šis sutarimas yra platus, o reikalavimai – mandagūs ir argumentuoti. Vis dėlto jei kita pusė elgsis įžūliai ir nepagarbiai, įtampa gali didėti, ir gali atsirasti radikalesnių protesto formų. Tokio ateities scenarijaus taip pat negalima atmesti. Kultūros ministro Ignoto Adomavičiaus spaudos konferencija 2025 m. rugsėjo 29 d. Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka Ar manote, kad Lietuva jau žengė ar žengia prie modelių, panašių į Vengrijos ar Slovakijos, kur valdžia aktyviai kišasi į kultūrą, skatina lojalumą, riboja kritiką? Kuo šiuo atveju panašios ir kuo skiriasi mūsų aplinkybės? Vengrijos ir Slovakijos valdančiosios partijos arba jų sudarytos koalicijos yra perėmusios visišką politinę tam tikrų ministerijų kontrolę. Esminis skirtumas – ten nebevyksta protestai, į kritiką nebekreipiama dėmesio. Slovakijos kultūros bendruomenė apie tai aiškiai kalba, o vengrai šioje situacijoje yra jau dešimtmetį, ir čia pokyčiai tapo labai ryškūs. Tiek Vengrijoje, tiek Slovakijoje valstybiniai transliuotojai perimti valdžios, kultūros įstaigose nepalankūs ar kritiškai nusiteikę žmonės atleidžiami. Dauguma aukštų postų atiduoti atrinktiesiems ne pagal kompetenciją, o pagal lojalumą valdančiajai jėgai. Opozicijai beveik nepaliekama jokių platformų. Kultūros ir politikos srityse kritikai užbrėžtos ribos, grindžiamos teiginiu: atskirkime kultūrą nuo politikos. Tokia formulė galioja visose nedemokratinėse valstybėse.

Taigi mes nesame išskirtiniai – atrodo, kad atliekamas bandymas politiškai užvaldyti sistemą. Kol kas rimtą iššūkį tam metė žmonių protestas, bet pamatysime, kaip bus toliau.

Taigi tai jau įgyvendinta Vengrijoje ir Slovakijoje. Pas mus to dar nėra, bet Kultūros ministerija atiduota politinei jėgai, kuri grasina imtis būtent tokių veiksmų. Tie veiksmai įvardyti tiesiogiai: kalbama apie vadinamąjį auditą, kuris iš esmės reiškia bandymą daryti įtaką visuomeninio transliuotojo veiklai. Toliau kalbama apie dokumentų pumpavimus, fondų nutraukimus ir kitas spaudimo priemones kritikuojantiesiems valdžią. Mes esame pirmajame etape. Kaip pabrėžia protesto iniciatyvinės grupės lyderiai Gintarė Masteikaitė ir Karolis Kaupinis, slovakai šį etapą praleido tikėdamiesi, kad ministrai neturės pakankamai kompetencijos destrukcijai. Tačiau paaiškėjo, kad tie žmonės puikiai žinojo, ką daro – kaip užvaldyti valstybės kultūros, žiniasklaidos ir laisvo žodžio lauką. Tie procesai įvyko ir Vengrijoje, ir Slovakijoje pagal panašią formulę. Analogišką modelį bandoma pritaikyti ir Lietuvoje. Lietuvos šokio informacijos centro direktorė Gintarė Masteikaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Režisierius Karolis Kaupinis. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka Kol kas to nėra, tačiau tai – viso regiono problema. Panašūs procesai vyko ir Lenkijoje: politiniai žaidimai su žiniasklaidos lauku, spaudimas kultūros institucijoms. Taigi mes nesame išskirtiniai – atrodo, kad atliekamas bandymas politiškai užvaldyti sistemą. Kol kas rimtą iššūkį tam metė žmonių protestas, bet pamatysime, kaip bus toliau. Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti žurnalistų vieta šio protesto aplinkybėmis? Ar žiniasklaida turėtų likti tik stebėtoja, turint omenyje, kad Kultūros ministerija valdo fondus, tiesiogiai liečiančius žiniasklaidą? Man atrodo, kad žiniasklaida turėtų išlikti objektyvi, bet ne neutrali. Neutralumas šioje situacijoje reikštų visišką atsiribojimą nuo klausimo, kuris gali turėti didžiulę įtaką pačiam žiniasklaidos laukui. O tą įtaką gali daryti viena konkreti politinė jėga, deklaruojanti norą šį lauką pakeisti taip, kad jis būtų palankesnis jai, o ne objektyvus. Todėl manau, kad žurnalistai turi teisę – nors neprivalo – dalyvauti protestuose, suvokdami save kaip kultūros lauko dalį. Kadangi tai tiesiogiai liečia žiniasklaidą – per Medijų rėmimo fondą, per kitas platformas, – šie procesai kelia klausimą dėl žiniasklaidos išlikimo. Kalbame ne tik apie didžiąją žiniasklaidą, bet ir apie mažesnius meno bei kultūros leidinius, kuriems kiekvienas finansavimas yra gyvybiškai svarbus. Būtent šie žmonės dalyvauja protestuose, jie nepatenkinti ir pažeidžiamiausi, nes juos pirmiausia gali pasiekti valdžios, deklaruojančios norą susidoroti, spaudimas. Tad žiniasklaida neturi likti neutrali, bet turi išlikti objektyvi – vertinti protesto eigą, reikalavimus, valdžios reakcijas, pilietines iniciatyvas. Įspėjamasis kultūros bendruomenės streikas. Vilnius, 2025 m. spalio 5 d. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka Kultūros bendruomenės protestas dėl kandidato į kultūros ministrus ir šios ministerijos perdavimo „Nemuno aušrai“. Vilnius, 2025 m. rugsėjo 25 d. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka Ką šie protestai rodo apie mus kaip pilietinę bendruomenę, susiformavusią per 35-erius nepriklausomybės metus? Vieno apibendrinančio teiginio čia turbūt nėra. Faktas tas, kad visuomenė yra aktyvi, pasirengusi ginti esminius principus. Kita vertus, dalis žmonių jaučiasi atstumti, neįtraukti į valstybės gyvenimą. Jie patiria tam tikrą keršto jausmą tiems, kuriuos vadina elitu, burbulu, neaiškiais menininkais ir panašiai.

Dažnai girdime raginimus neskaldyti, nepoliarizuoti, tačiau šis protestas iš tiesų yra pastanga suvienyti – eiti pas žmones, kalbėtis su tais, kurie jaučiasi atstumti.

Pozityvi žinia ta, kad, kai vyko įspėjamasis streikas ir kultūros žmonės važiavo į regionus, jie sulaukė supratimo tų, kurie, regis, yra labiau nusivylę ar socialiai pažeidžiami. Tai rodo, kad susiskaldymas nėra toks stiprus, kaip neretai vaizduojama. Dažnai girdime raginimus neskaldyti, nepoliarizuoti, tačiau šis protestas iš tiesų yra pastanga suvienyti – eiti pas žmones, kalbėtis su tais, kurie jaučiasi atstumti. Todėl, nepaisant bandymų atmosferą pateikti kaip pavojingą ar įtemptą, bent jau iš protestuojančių pusės matyti siekis raminti situaciją ir parodyti, kad kovojama už bendrus principus. Tie principai tikrai yra bendri, nepriklausomai nuo to, kur gyveni ar koks tavo socialinis statusas. Klausimas čia ne apie socialinį sluoksnį, o apie valstybės statusą, jis šiuo metu ir sprendžiamas. Tai palies visus: ir regiono bibliotekos darbuotoją, ir nacionalinio teatro direktorių. Bendros platformos ir bendro principo radimas rodo, kad mūsų visuomenė geba atpažinti nuoširdų kreipimąsi ir reaguoti į jį bendrai sakydama: mes nenorime šito, norime kitokios valstybės kultūros politikos. Įspėjamasis kultūros bendruomenės streikas. Vilnius, 2025 m. spalio 5 d. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka Sekmadienį visoje šalyje streiko akciją surengusi kultūros bendruomenė sako, kad protestai bus tęsiami, planuojama į diskusijas įtraukti kitų sektorių atstovus. Ką toliau turėtų daryti kultūros atstovai, kad norimas rezultatas būtų pasiektas? Pirmiausia reikia išlikti kantriems. Antra – nepamiršti, kad sprendimo svertai slypi ne gatvėje ir ne tarp tų, kurie nenori klausytis (turiu omenyje šiuo metu okupavusius Kultūros ministeriją), o Prezidentūroje ir socialdemokratų rankose. Nepaisydamas prezidento tylos, ignoravimo ar sutrikimo šioje situacijoje ir socialdemokratų neapibrėžtos pozicijos, tikiu, kad toje pusėje yra žmonių, suprantančių, jog valstybę reikia išvesti iš šios aklavietės. Jeigu jau priimtas sprendimas būti koalicijoje su tokia politine jėga, reikia rasti jai vietą, kurioje ji padarytų mažiausiai žalos. Kultūros ministerija tam netinka, nes tai – ne vamzdžiai, ne laidai, ne malūnai, o žmonės. Žmonės, kurie išeis protestuoti, jei bus bandoma juos menkinti ar dehumanizuoti. Prezidento susitikimas su kultūros bendruomenės atstovais. Vilnius, 2025 m. rugsėjo 30 d. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka Galbūt yra kitų ministerijų, kur bendruomenės klausimas nėra toks aštrus, – tai jau politiniai sprendimai. Aš nebūčiau nei siūlęs, nei pataręs kviesti šią politinę jėgą į koaliciją, bet jei jau pasikviesta – reikia rasti vietą, kur ji padarytų mažiausiai žalos. Jei jau einate su velniu obuoliauti, raskite jam vietą, kur jis neprieitų prie valstybės širdies. Nežinau, ar tokia ministerija egzistuoja, bet šis klausimas – tiems, kurie priėmė šį moralinį sprendimą. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama