Karūna yra lengva

Pirma. Ne tarnybos metu savu automobiliu važiavo statutinis valstybės tarnautojas. Eilinis ne patį švariausią darbą dirbantis pareigūnas. Ne tarnybos metu. Ryte. Po vakarykščio pasisėdėjimo su draugais. Jį sustabdė blaivumo patikrai. Įpūtė. Vos vos virš ribos. Bet virš ribos.

Antra istorija. Viešame renginyje atsiimti apdovanojimo ant scenos užlipo vieno aukščiausių valstybės vadovų patarėjas. Dėl nežinomų priežasčių nelabai rišliai kalbėjo. Po to socialiniuose tinkluose nuaidėjo komentarai – galimai buvo neblaivus.

Dabar klausimas skaitytojui: kuri iš paminėtų istorijų labiau gėdinga valstybei? Sau atsakius į šį klausimą, pridedu papildomą aplinkybę: vienas iš paminėtų herojų dėl savosios istorijos neteko darbo. Vienas iš dviejų. Kaip manote, kuris?

Prie reikalo. Lietuvoje turime susiklosčiusią paradoksalią situaciją – iš politinio pasitikėjimo pareigūnų faktiškai nėra reikalaujama laikytis nepriekaištingos reputacijos standartų. Valstybės tarnautojai tuo tarpu – tiek karjeros, tiek statutiniai – privalo laikytis tų pačių standartų, o jų neatitikdami negali būti valstybės tarnautojais.

Iliustracija paprasta. Neseniai turėjome premjerą, kuris praeityje buvo teistas už korupcinio pobūdžio nusikaltimą. Remiantis Vidaus tarnybos statutu, už tokio pobūdžio nusikaltimą teistas asmuo niekada nebegalėtų tapti statutiniu pareigūnu – kad ir eiliniu policininku, ugniagesiu, pasieniečiu. O premjeru gali.

Su karjeros valstybės tarnautojais elgiamasi kiek švelniau – čia net būdamas nuteistas už korupcinio pobūdžio nusikaltimą galėtum atitikti nepriekaištingos reputacijos standartą – tik turi praeiti treji metai nuo bausmės atlikimo (žr. Valstybės tarnybos įstatymas, 5 straipsnis).

Bet kokiu atveju – paradoksas: aukščiausias pareigas einantiems, valstybės likimą vairuojantiems politinio pasitikėjimo pareigūnams nėra taikomi patys aukščiausi reputacijos standartai. Apie moralės standartus nė kalbėti nebereikia. Kur link tai veda? Į visokeriopą valstybinės sistemos cinizmą ir degradaciją.

Šioje vietoje į diskusiją galėtų įsiterpti kokia nors garbi politologė ir pareikšti, kad Konstitucija nenumato tokių reikalavimų, be to, tokie žmonės – turintys ne pačią idealiausią reputaciją – irgi atstovauja kažkokiam visuomenės segmentui, atliepia jo politinę valią ir t. t., ir pan.

Taip, deja, taip.

Yra toks kalambūras, kad žuvis pūva nuo galvos. Velnias žino, man rodos, žuvis tiesiog pūva.

Gerai, kad Lietuva – ne žuvis.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama