Žygis „Už gyvybę“: o gal pabandom?

Pirmoji reportažo apie žygį dalis – čia. Renginį vedė Jurgita ir Vytautas Saliniai, katalikiškos pažinčių svetainės „Kito link“ įkūrėjai. Šioje svetainėje susipažino ir susituokė jau daugiau nei trisdešimt porų, o patys Saliniai, auginantys aštuonis vaikus, krikščioniškoje aplinkoje gerai žinomi kaip gražios šeimos pavyzdys. „Žygis už gyvybę“ neįsivaizduojamas be muzikos – ant scenos pasirodė iš Latvijos kilęs dainininkas Voldemaras Petersonas, Ignė Vyšniauskienė su tėčiu Augiu Markausku, Sasha Song, Dalia Vaicenavičienė ir sūnus Julius Vaicenavičius, Milda Žukienė, Rugilė Daujotaitė, Živilė Petrulionienė. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d.: renginio vedėjai – Jurgita ir Vytautas Saliniai, aštuonių vaikų tėvai, katalikiškos pažinčių svetainės „Kito link“ įkūrėjai. Erlendo Bartulio nuotrauka Abortas neišsprendžia problemos, tik ją pagilina Krizinio nėštumo centro įkūrėja ir vadovė, penkių vaikų mama ZITA TOMILINIENĖ kalbėjo apie dvylika su puse metų vykdomą veiklą. Per tą laiką ji su bendradarbiais pagelbėjo trims su puse tūkstančio moterų, kurios kreipėsi į centrą. Centre teikiama pagalba ištekėjusioms ir vienišoms moterims: nėščioms, patyrusioms vaiko netektį, smurtą, išgyvenančioms pogimdyminę depresiją. Joms teikiama profesionali socialinė, medicininė, psichologinė, materialinė, finansinė ir teisinė pagalba. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d.: Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė. Erlendo Bartulio nuotrauka Vadovė pristatė pagrindines priežastis, dėl kurių moterys išgyvena didelį stresą, kai būdamos nėščios lieka vienos, be sutuoktinių, partnerių ar šeimos palaikymo. Joms vienoms labai sunku apsispręsti prisiimti visą atsakomybę. Z. Tomilinienė kritikavo valstybės leidžiamą nėštumo nutraukimą iki dvyliktos savaitės ir kai kurių Seimo narių skatinamą liberalizavimą – padaryti jį nemokamą, lyg tai būtų geriausia išeitis moteriai. „Iš tikrųjų abortas žaloja moteris“, – tvirtino Z. Tomilinienė. Į centrą kreipiasi nemažai išgyvenusių abortą moterų, jos skundžiasi, kaip sunku gyventi po šitokios patirties, ir norėtų atsukti laiką atgal, bet jau būna per vėlu. Todėl Krizinio nėštumo centras vykdo ir prevencinę programą, stengiasi šviesti moteris ir jaunas merginas, kad ištikus problemai jos rinktųsi teisingą sprendimą už gyvybę, kad žinotų, kur gali kreiptis pagalbos. Krizinio nėštumo centras išleido knygą „Motinystės išpažintys“, joje sudėtos 44 moterų, išgyvenusių įvairias sunkias ir skaudžias patirtis, istorijos. Skaitydamos šią knygą moterys gali atrasti pastiprinimą, kad ne jas vienas ištiko sudėtinga situacija ir galima rasti teisingą išeitį. „Visos krizės praeina – svarbu nepasiduoti, nepasilikti vienai“, – sakė centro vadovė Z. Tomilinienė ir kvietė būti dėmesingus šalia esančioms nėščioms moterims, mamoms, palaikyti jas ir padrąsinti, suteikti reikiamą pagalbą. „Vyrai, nebūkite bailiai – priimkite tą mažą vaikelį su meile ir atsakomybe, nepalikite moterų vienų spręsti problemas, nes jūs turite būti ta tvirtovė, uola ir saugumas. Kiekviena moteris mielai gimdys, jeigu jaus vyro palaikymą ir atsakomybę, namai bus saugūs auginti vaikus“, – drąsino vyrus Z. Tomilinienė. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d.: Krizinio nėštumo centro informacinis stendas. Erlendo Bartulio nuotrauka „O gal pabandom?“ Krizinio nėštumo centro vadovės kalbą papildė jame tarnaujanti savanorė psichologė VILMA RAMAŠAUSKAITĖ. Ji papasakojo apie savo skaudžią aborto išgyvenimo patirtį. Jos, dvidešimtmetės studentės, nėštumą patvirtinusi ginekologė paklausė: „Ar gimdysi?“ „Nežinojau atsakymo – iki tol net nebuvau susimąsčiusi, kad galiu rinktis, – sakė Vilma. – Buvau sutrikusi, besiblaškanti ir norėjau, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų. Dvidešimtmetė, neturinti pajamų, gyvenanti pas tėvus, pavyzdinga studentė – ir neplanuotai pastojusi. Šokas.“ Ištikus krizei žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena, kuriai būdingi tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika ir nežinojimas, ką daryti, – taip psichologai apibūdina situaciją. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d.: Krizinio nėštumo centro savanorė psichologė Vilma Ramašauskaitė. Erlendo Bartulio nuotrauka „Nenorėjau nutraukti nėštumo – norėjau nutraukti slegiančią įtampą ir išeities nežinojimą. Dar kelias dienas prieš abortą pratrūko rauda ir popieriuje nugulė laiškas negimusiam kūdikiui“, – pasakojo Vilma apie savo būseną tuo metu. „Atsiprašau, kad esu per silpna, jog tave pasilikčiau. Aš nesūpuosiu tavęs ant rankų. Tu nevadinsi manęs mama, – tada parašė ji. – Jis negimė, bet yra gyvas mano širdyje.“ Kaip ir tūkstančiai negimusių kūdikių yra gyvi savo motinų širdyse ir, deja, skausme. Vilma liudijo, kad dažnai nutraukus nėštumą į moterų gyvenimą ateina pragaras – neišreikšta širdgėla, slepiamos ašaros, paguodos neradimas, santykių su partneriu atšalimas, o gal ir nutrūkimas, savižudiškos mintys, galbūt priklausomybė, begalinis noras vėl kuo greičiau susilaukti vaikų, tikintis, kad visa tai baigsis, bet nežinant, kad tai nėra sprendimas, baimės, kaltės ir gėdos jausmai nesibaigia. Vilma rado išeitį iš vienuolika metų trukusio pragaro, kaip ji įvardijo savo būseną, „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose. Ten ji su dvasinių vadovų pagalba sugebėjo išsivaduoti iš slegiančios savijautos ir nuolatinio kaltės jausmo. Krizinio nėštumo centre savanoriaujanti psichologė teigė, kad krizės metu, kai moteris lieka viena, didėja rizika pasiduoti bejėgystės, nevilties ir baimės jausmams, todėl tokiais atvejais būtinas artimųjų palaikymas. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d. Erlendo Bartulio nuotrauka Vilma papasakojo atvejį, kai jauna pora buvo besiskirianti, vos tik sužinojo apie neplanuotą nėštumą. Paskirtą aborto dieną jie medicinos įstaigoje kilo liftu, tačiau atsidarius lifto durims vyras pasiūlė: „O gal pabandom?“ Ir to užteko, kad jie paspaustų lifto mygtuką žemyn, susituoktų, susilauktų dviejų vaikų ir kartu nugyventų dvidešimt metų. „O gal pabandom? Tai gali būti klausimas, atveriantis duris gyvybės išsaugojimui“, – baigė savo liudijimą Vilma. Vaikai – daugybės pirmų kartų dovana Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. BENAS ULEVIČIUS, krikščioniškai bendruomenei puikiai pažįstamas kaip teologas, lektorius, nuolatinis Kauno arkivyskupijos diakonas ir net krikščioniško metalo muzikos atlikėjas, savo kalbą pradėjo prisistatydamas publikai, kad jis yra tėtis ir sutuoktinis, bet pirmiausia yra sūnus – už tai dėkoja savo mamai bei visų aikštėje susirinkusiųjų mamoms ir tėčiams, nes jų dėka esame atėję į šį pasaulį ir šiandien galime švęsti gyvybę. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d.: Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Benas Ulevičius. Erlendo Bartulio nuotrauka „Kokia yra svarbi gyvybė, supratau būdamas sutuoktinis ir tėtis, – sakė B. Ulevičius, – bet ypatingą gyvybės dovanos slėpinį suvokiau, kai į gyvenimą įžengė ne draugas, bičiulis, bet žmona. Moterys yra visiškai kitokios nei mes, vyrai. Tai visiškai naujas pasaulis, ne manęs pratęsimas, ne mano projektas, bet atskiras ir autentiškas gyvenimas. Santykis su juo mane tarsi išlukšteno.“ Į mūsų gyvenimą ateinanti gyvybė kito asmenyje yra atskiras pasaulis, kurį ne mes sukūrėme – jis patenka į mūsų glėbį ir kelia nuostabą, kviečia į nuotykį, ne tik jo, bet ir savęs pažinimą. Benas liudijo, kad su žmona trylika metų negalėjo susilaukti vaikų ir pagaliau gimusi dukrelė į jų šeimą atnešė didžiulį džiaugsmą, euforiją. „Daugybė dalykų natūraliai pasitraukė į šalį, – sakė jis. – Neįtikėtina! Tu vėl gauni šansą daugybę dalykų gyvenime pamatyti pirmą kartą!“ Jis papasakojo ypatingą ir jautrų savo patirties atvejį, kai parsivežęs naujagimę dukrytę namo paėmė ją ant rankų, ėmė sūpuoti ir spontaniškai uždainavo lopšinę. „Taip – metalistas uždainavo lopšinę iš savo vaikystės „A-a-a-a, pupą...“ Pačiam keista buvo, – šyptelėjo metalo muzikos atlikėjas. – Ir staiga – toks atominis dėmesingumas vaiko veide! Mane pribloškė tas vaizdas, nes supratau, kad matau veidą žmogaus, kuris pirmąkart sutiko muziką.“

Vis dar mokame apsidžiaugti per Kalėdas dvejose ar trejose kojinėse radę dovanas, bet jau nebemokame apsidžiaugti ir nustebti kiekvieną rytą kojinėse atradę abi savo kojas.

„Šis pavyzdys liudija, kad garsai, muzika, daina nėra savaime suprantami dalykai. Mes, suaugusieji, esame apsipratę šioje tikrovėje, nes viską esame girdėję ir matę daugybę kartų, todėl susikuria iliuzija, kad toji tikrovė nėra stebuklinga. O tai – netiesa: vaikas viską mato pirmą kartą. Jam nėra skirtumo tarp saulės danguje ir puodo dangčio – viskas vienodai stebina“, – kalbėjo tėtis Benas ir papasakojo apie vieno žmogaus pasakytą palyginimą. Vis dar mokame apsidžiaugti per Kalėdas dvejose ar trejose kojinėse radę dovanas, bet jau nebemokame apsidžiaugti ir nustebti kiekvieną rytą kojinėse atradę abi savo kojas. O vaikas su nuostaba žvelgia atrasdamas kiekvieną savo kūno dalį. „Branginkime gyvybę, kuri mums suteikia dovaną matyti pasaulį iš naujo!“ – ragino B. Ulevičius. Atsakomybė brandina vyrus Tėčių liudijimus pratęsė keturių vaikų tėtis verslininkas ANDRIUS OSTRAUSKAS. Jis visų dėmesį atkreipė į šiais laikais nelabai populiarią savybę – atsakomybę. Visuomenėje matome tendenciją, kad dažnai žvilgsnis būna nukreiptas į save, savo poreikius, kad nereikia prie nieko prisirišti, jeigu prisirišai, galima atsirišti – taip nūdienos santykių vaizdą apibūdino kalbėtojas ir papasakojo savo gyvenimo patirtį, kai teko prisiimti atsakomybę. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d.: verslininkas Andrius Ostrauskas. Erlendo Bartulio nuotrauka Anot jo, atsakomybė brandina. Tai Andrius gavo patirti, kai buvo trečio kurso studentas istorikas Klaipėdos universitete. Jo draugė, būsimoji žmona, pasakė, kad juodu turės vaiką. „Aš to nesitikėjau, kaip ir dabar jaunimas dažniausiai to nesitiki, – dalijosi patirtimi keturių vaikų tėtis. – Spontaniškai atsakiau: „Gerai – tuokiamės.“ Tai ir yra atsakomybė – priimti tai, už ką esi atsakingas.“ A. Ostrauskas liudijo, kad santuoka ir vaiko gimimas labai pakeitė gyvenimo poreikius – svarbūs tapo kiti dalykai, negu buvo iki to. Ir tai labai svarbu vyrams: santuoka padeda tapti brandžiam – subrandina kaip žmogų, kaip vyrą. Santuoka išmokė kabintis į gyvenimą kitaip, nes vyro pareiga yra rūpintis šeima – žmona ir vaikais. „Vienas iš mūsų, vyrų, pašaukimų yra sukurti darną šeimoje ir ją apsaugoti, kad moterys galėtų atlikti savo dalį“, – sakė šeimos tėvas Andrius. Jis tvirtino, kad tai, ko jis išmoko per savo profesinę karjerą, nebrandino taip kaip santykis su vaikais, nes su jais privalai būti tikras ir atviras. „Tik būdamas tikras gali vaikams perduoti tiesą ir vertybes, nes jie tai labai jaučia“, – liudijo verslininkas. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d. Erlendo Bartulio nuotrauka Viso to prasmė yra tokia, kad po savęs tėvai palieka tokiomis vertybėmis užaugintus vaikus, kurie toliau gyvena ir šias vertybes perduoda naujai kartai. „Būkite atsakingi – pasirinkę žmogų, likite ištikimi ir statykite gyvenimą ant tvirto pamato. Jeigu to laikysitės, ateis ir laimė, ir Dievo palaima“, – tokiu kvietimu baigė savo kalbą A. Ostrauskas. Vaikai ne trukdo gyvenimui, bet jį įprasmina Teisininkė, publicistė ir keturių vaikų mama dr. SALOMĖJA FERNANDEZ MONTOJO pirmiausia prisipažino, kad prieš penkiolika metų negalėjo nė pagalvoti, jog dalyvaus renginyje už gyvybę, nes buvo įsitikinusi, kad abortas yra vienintelė logiška išeitis neplanuotai pastojus, o gyvybė nuo prasidėjimo momento yra religinė, bet ne mokslo tiesa. Ji liudijo, kad nuomonė pasikeitė nuoširdžiai ėmus gilintis į mokslo argumentus. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d.: teisininkė, publicistė, keturių vaikų mama dr. Salomėja Fernandez Montojo. Erlendo Bartulio nuotrauka „Šiandien labai džiaugiuosi turėdama progą atsiprašyti tų, kuriuos suklaidinau savo neišmanymu, – atsiprašau“, – su jauduliu kalbėjo teisininkė. Ji pabrėžė, kad ne visi linkę suabejoti savo pasaulėžiūra, gilintis į mokslo argumentus. Kai kas ignoruoja sąžinės balsą, yra įsikibę patogesnių įsitikinimų, o kai kuriems gyvybės naikinimas teikia įvairaus pobūdžio naudą. S. Fernandez Montojo prieštaravo socialinio spaudimo moterims argumentams, kai joms bandoma įteigti, esą gimdydamos vaikus praras finansus, jėgas, laiką, karjerą ir gerą figūrą. Atvirkščiai – visa tai bus įprasminta, teigė ji ir liudijo, kad teisės doktorantūros studijas pradėjo pagimdžiusi pirmą vaiką ir jas baigė jau pagimdžiusi ketvirtąjį. Vaikai šeimai ne trukdė, bet padėjo susitelkti, išsigryninti tikslus ir nešvaistyti laiko. Teisininkė akcentavo, kad Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas prastai parengtas juridinės technikos prasme, o turinio prasme yra ideologizuotas, žmogaus gyvybės apsaugą silpninantis, abortus skatinantis teisės aktas. „Nejaugi stiprios demografinės krizės akivaizdoje svarbiausias valstybės rūpestis yra lengvesnis aborto prieinamumas ir siekis už jį sumokėti iš mokesčių mokėtojų kišenės? Ar tai viskas, ką valstybė gali pasiūlyti nykstančios tautos šeimoms? Ar jau viską padarėme šeimos stiprinimo srityje? Sukūrėme infrastruktūrą pogimdyminius iššūkius patiriančioms mamoms? Susitvarkėme su akušerinio smurto apraiškomis mūsų ligoninėse? Išsprendėme būsto prieinamumo, vaiko priežiūros išmokų teisingumo klausimus?“ – vardijo daugelį šalyje neišspręstų problemų jauna keturių vaikų mama. „Šiandien daug kalbame apie valstybės saugumą, bet ar bus kam ateityje ginti Lietuvą?“ – kėlė klausimą S. Fernandez Montojo. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d.: gydytoja ginekologė, medicinos centro „Šeimos širdis“ vadovė, Krikščionių medikų asociacijos įkūrėja Aiga Rotberga iš Latvijos (dešinėje) ir Vilniaus universiteto Baltistikos katedros vedėja Eglė Žilinskaitė. Erlendo Bartulio nuotrauka Nežudyk! Viešnia iš Latvijos, šešių vaikų mama, gydytoja ginekologė, Medicinos centro „Šeimos širdis“ (Ģimenes sirds) vadovė, Krikščionių medikų asociacijos įkūrėja AIGA ROTBERGA pasakojo apie savo patirtį profesinėje veikloje. Nuo vaikystės svajojusi būti ginekologe, užaugusi ja tapo ir labai džiaugėsi savo darbu. Ginekologui priklauso ir abortą atlikti, tad jis tapo Aigos kasdienybe. Ji daug metų tai darė manydama, kad abortas nėra blogai, tai įprasta medicininė procedūra, kad ji tuo padeda moterims. Kartais Aiga matydavo, kad moterys po aborto verkia, bet į tai daug dėmesio nekreipė. Tačiau vieną kartą jos gyvenime įvyko susitikimas su Dievu, ir tai visiškai perkeitė jos gyvenimą. „Sykį viena moteris manęs paklausė: „Aiga, tu juk nedarai abortų?“ Šis klausimas giliai palietė man širdį, – išgyventa patirtimi dalijosi gydytoja. – Apie tai mąsčiau kelis mėnesius.“ Ji svarstė, ar abortas yra labai blogas dalykas, nes jis atliekamas legaliai, įstatymai tai leidžia: „Pradėjau dėl to melstis ir mąstyti, kol vieną dieną Dievas mano širdyje aiškiai ir garsiai pasakė: „Nežudyk!“ Tada Aiga išgyveno stiprų gailestį dėl savo nuodėmių ir kartu nuodėmių atleidimą. „Šią akimirką, kai išgirdau „Nežudyk!“, pasikeitė mano širdis, mąstymas, požiūris ir mano sprendimai, susiję su žmogaus gyvybe, – liudijo gydytoja A. Rotberga. – Šią akimirką iš tikrųjų išsipildė mano vaikystės svajonė, nes rankos, kurios buvo praliejusios nekaltą kraują, buvo nuplautos.“ Po šios patirties gydytoja atsisakė daryti abortus. Žygis „Už gyvybę“ Vilniaus Katedros aikštėje 2025 m. spalio 4 d.: filosofas Markus Järvisas iš Estijos, Šeimos ir tradicijos apsaugos fondo įkūrėjas bei tarybos pirmininkas, žiniasklaidos portalo „Objektiiv“ vyriausiasis redaktorius. Erlendo Bartulio nuotrauka Sovietinis palikimas Keturių vaikų tėtis, filosofas MARKUS JÄRVISAS iš Estijos, Šeimos ir tradicijos apsaugos fondo įkūrėjas bei tarybos pirmininkas, žiniasklaidos portalo „Objektiiv“ vyriausiasis redaktorius, akcentavo, kad visos Baltijos šalys turi vienodą paveldėtą trauminę patirtį. Jis priminė, kad 1956 m. okupacinė smurtinė sovietų valdžia teisės aktais legalizavo kūdikių žudymą motinos įsčiose. „Šio nežmoniško ir radikalaus veiksmo įgyvendinimas vien Estijoje kainavo pusantro milijono nekaltų vaikų gyvybių. Tai yra pusė milijono daugiau, nei šiandien gyvena žmonių Estijoje“, – pateikė jis skaudų palyginimą. „Sovietų imperija žlugo, bet jos palikimas mus toliau žudo, jos šešėlis vis dar krenta ant negimusios gyvybės, ir tai tebevykdoma net 2025-aisiais Viešpaties metais, – akcentavo svečias iš Estijos. – Bet mes esame čia, kilnios lietuvių tautos sostinėje, kad pasakytume „ne“ šiam niekingam palikimui.“ „Kiekviena nekalta žmogaus gyvybė nuo pat pradėjimo iki paskutinio atodūsio yra šventa ir turi būti apsaugota valstybių ir tarptautinių organizacijų įstatymais bei kitais teisės aktais, – tvirtino M. Järvisas, – nes tai yra kiekvienos kultūros, civilizacijos ir valstybės pareiga. Mes turime reikalauti, kad gyvybės šventumas būtų mūsų tautos ir valstybės pamatas, kad niekas net neįsivaizduotų, jog galėtų būti žudoma nekalta gyvybė.“ Žygis „Už gyvybę“ Vilniuje, Trispalvė, vaikas, mergaitė Žygis „Už gyvybę“ Vilniuje 2025 m. spalio 4 d. Erlendo Bartulio nuotrauka „Tikroji žmonijos ateitis yra tik ta civilizacija, kuri stovi ant amžino prigimtinės teisės pamato – gyvybės, šeimos ir santuokos šventumo – mama, tėtis ir jų vaikai. Gyvybė yra šventa ir jos negalima žudyti. Jūs, vyriausybės ir parlamento nariai, jūs turite pareigą gerbti šią tiesą ir priimti tokius įstatymus. Tegul šis prašymas skamba visose trijose Baltijos valstybėse, kol gyvybė ir teisingumas triumfuos“, – įkvepiančiu kvietimu savo kalbą baigė Estijos šeimos ir tradicijos apsaugos fondo įkūrėjas. Organizatoriai viliasi, kad žygis „Už gyvybę“ vienys visas Baltijos šalis, taps tradicija, gyvybės šventumo žinią neš Vilniaus, Rygos ir Talino gatvėmis. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.