Abortas – ne politinis, bet mano gyvybės ir mirties klausimas. Apie žygį „Už gyvybę“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Šios pilietinės akcijos organizatoriai – Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Lietuvos gydytojų asociacija „Už žmogaus gyvybę“, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, Ateitininkų federacija, „Pro Life Vilnius“, VšĮ „Tiesa išlaisvina“, Rengimo šeimai asociacija. Jie šiuo renginiu kvietė kurti visuomenę, kurioje kiekviena motina jaustųsi palaikoma, kiekvienas tėvas būtų drąsinamas atsakingai priimti tėvystės pašaukimą, vaikai būtų vertinami kaip didžiausia dovana.
Sostinėje įvykęs žygis „Už gyvybę“ taip pat yra solidarumo ženklas su tais, kurie taip ir neišvydo šio pasaulio šviesos. Juo organizatoriai siekė atkreipti visuomenės ir valdžios institucijų dėmesį, kad būtų visais lygmenimis gerbiama prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę, kad ji būtų užtikrinama valstybiniais teisės aktais.
Lenkijos eitynių „Už gyvybę ir šeimą“ koordinatorė, Gyvenimo ir šeimos centro bei „Ordo Iuris“ instituto atstovė Agnieszka Gracz. Erlendo Bartulio nuotrauka
Palaikyti pirmojo Lietuvoje žygio „Už gyvybę“ atvyko ir svečiai iš užsienio: Agnieszka Gracz – Lenkijos eitynių „Už gyvybę ir šeimą“ koordinatorė, Gyvenimo ir šeimos centro bei „Ordo Iuris“ instituto atstovė, Aiga Rotberga iš Latvijos – šešių vaikų mama, ginekologė, Medicinos centro „Šeimos širdis“ vadovė, Markus Järvisas iš Estijos – Šeimos ir tradicijos apsaugos fondo atstovas.
Žygio dalyviai susirinko prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, esančios šalia Lietuvos Respublikos Seimo. Čia buvo pasakytos pirmosios kalbos apie žygio tikslus, žmogaus gyvybę, jo orumą, apie šeimą ir pamatines dorovines vertybes. Šią renginio dalį vedė jaunas tėtis, žurnalistas, renginių vedėjas Džiugas Kuliešius.
Abortų finansavimas prieštarauja žmogaus orumui
Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas, teisininkas RAMŪNAS AUŠROTAS pristatė peticiją, kuria raginama Lietuvos Respublikos Seimo narius nepritarti Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui. Jis akcentavo, kad teisinė sistema turi būti grindžiama tiesa.
„Jeigu teisė nesivadovauja tiesa, tada įvyksta neteisybė ir visų pirma nukenčia silpniausi žmonės“, – sakė teisininkas. Jis atkreipė dėmesį, kad rengiamas įstatymas lyg ir grindžiamas kilniais tikslais – noru padėti moteriai, tačiau kvestionuotina, ar jo siūlomos priemonės užtikrina tiesą. Valstybė tuo įstatymu krizinę moters būklę siūlo išspręsti skirdama pinigų abortui. Ar tai iš tiesų panaikintų moters problemą?
„Tai netiesa – toks požiūris prieštarauja žmogaus orumui“, – tvirtino R. Aušrotas ir pacitavo filosofo Immanuelio Kanto mintį, kad viskas turi arba kainą, arba orumą. Kaina gali būti pakeista pinigais arba kitokia nauda, tačiau žmogaus orumas yra virš visko – jo negalima įkainoti pinigais. Žmogaus gyvybė taip pat yra neįkainojama.
Žygio „Už gyvybę“ eisena Gedimino prospektu Vilniuje: dešinėje – Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas, teisininkas Ramūnas Aušrotas, 2025 m. spalio 4 d. Erlendo Bartulio nuotrauka
Teisininkas pripažino, kad Lietuvoje aborto praktika egzistuoja seniai, bet niekada tuo nebuvo didžiuojamasi, ji niekada nebuvo skatinama finansinėmis priemonėmis – tai buvo toleruojama kaip neišvengiama blogybė, todėl neturėtume šios problemos pirkti pinigais.
Mirties kultūros ženklai
Krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos tarybos narė, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų tikybos fakulteto docentė, filosofė dr. LINA ŠULCIENĖ savo kalbą pradėjo mintimi, kad šio žygio tikslas – sutaikyti visus piliečius su gyvybe ir užstoti tuos, kurie mūsų visuomenėje neturi balso. Ji kėlė klausimą, ar yra Lietuvoje šeima, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai nebūtų susidūrusi su eutanazijos reiškiniu, nes pastaruoju metu senelius ir ligonius imta laikyti pernelyg varginama našta ir šeimai, ir valstybei.
Filosofė priminė, kad Europoje pirmaujame savižudybių skaičiumi. Kasmet Lietuvoje nusižudo apie 700 žmonių, ir daugiausia jų – vyresni, nuo 70 metų, žmonės.
Prelegentė žvilgsnį nuo senolių nukreipė į dar negimusią gyvybę – būsimus Lietuvos piliečius, pabrėždama, kad šalyje per metus padaroma daugiau nei du tūkstančiai abortų, o prenatalinė diagnostika neretai tampa tiesiog patikrinimu, ar nereikia daryti aborto.
Krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos tarybos narė, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų tikybos fakulteto docentė, filosofė dr. Lina Šulcienė. Erlendo Bartulio nuotrauka
L. Šulcienė paminėjo sparčiai vykstančių reprodukcinės teisės įstatymų priėmimo iniciatyvas ir atkreipė dėmesį, kad turint omenyje didelį nesėkmių procentą, naudojant dirbtines reprodukcines technikas, žmogaus gyvybė paverčiama tiesiog biologine mase, kuria labai paprasta atsikratyti.
„Tai yra labai sunkūs dalykai, bet daugelis iš mūsų šiandien gana miglotai suvokia, kad tai yra nusikaltimas gyvybei, – pabrėžė filosofė. – Tampa įprasta tai aiškinti kaip teisėtą laisvą individo pasirinkimą – bet juk tai yra mirties kultūros ženklai.“
„Daugybė silpnų ir beginklių žmonių dėl ligos, negalios ar tiesiog savo buvimo ėmė kelti pavojų stipresniųjų gerovei – jie neturi jokių savigynos būdų, bet imami laikyti priešais, kliuviniais, todėl nusprendžiama juos pašalinti, arba jie susipranta pasitraukti patys...“ – apie skaudžią tikrovę kalbėjo VDU docentė. Ji akcentavo, kad pasikėsinimas į žmogaus gyvybę įgyja teisinį pavidalą ir valstybė legaliai jį pripažįsta, paversdama sveikatos sistemos darbuotojų teikiama paslauga.
„Tai yra galingųjų karas su silpnaisiais, – sakė L. Šulcienė, – bet mums tai nėra akivaizdu – mūsų sąmonės tarsi aptemusios.“ Ji išskyrė tris priežastis, kodėl taip yra.
Pirmoji – tai, kad žmogus nusprendė save laikyti aukštesnės organizacinės struktūros gyva būtybe tarp kitų būtybių ir apsiribojo tik fizinės reikšmės horizontu. Žmogus ėmė manyti, kad jis gali valdyti gyvybę bei mirtį ir apie tai spręsti pats.
Antroji priežastis – įsigalėjęs individualizmas: žmonės gyvena vienas šalia kito, bet nemato jokio reikalo ir prasmės jaudintis dėl šalia esančiojo kančios ar gyvybės.
Trečia – savo gyvenimą žmogus ėmė vertinti pagal tai, ar ir kiek jis yra malonus bei teikia gėrybių. Tokiu atveju žmogaus kančia nebetenka jokios prasmės. Dar daugiau – ji tampa blogiu savaime, tokiu, kurio reikia visada bet kokiais būdais vengti. Nors kančia gali būti žmogaus asmenybės augimo veiksnys ir suteikti daug gėrio, šiandien manoma, kad gyvenimas su kančia visiškai neįmanomas ir nevertas gyventi, o mirties pasirinkimas yra teisėtas išsilaisvinimas iš jos.
Žygio „Už gyvybę“ dalyviai prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje 2025 m. spalio 4 d. Erlendo Bartulio nuotrauka
„Vis dėlto tai, kas atrodo logiška, iš arčiau pasirodo nežmoniška“, – apibendrino L. Šulcienė. Dėl tokios logikos seniems žmonėms ir ligoniams, sergantiems nepagydoma liga, skiriamos neadekvačios nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų dozės, tokiu būdu neva švelniai pagreitinant mirtį.
Dėl tokios logikos, L. Šulcienės teigimu, taip pat gana sklandžiai organizuojamas nekaltų negimusių kūdikių gyvybės atėmimas. Žmonių gemalai arba embrionai naudojami kaip medžiaga organams ir audiniams persodinti, vaistų gamybai ar eksperimentams. Visuomenėje pastebimas mirties kultūrai būdingas prieštaringumas, kai iškilmingai retoriškai skelbiami žmogaus vertė ir orumas nepriklausomai nuo rasės, tautybės, tikėjimo, politinių įsitikinimų ar socialinės padėties, didžiuojantis nurodomas žmogaus teisių įtvirtinimas ir gynimas kaip pagrindinis tikslas, bet praktiškai atsisakoma priimti silpnuosius ir kėsinamasi iš jų atimti gyvybę.
„Ar mes norime gyventi tokioje valstybėje, kurioje vienų žmonių teisės ginamos, o kitų – ne? – kėlė klausimą filosofijos mokslų daktarė. – Juk tokia valstybė nėra bendri namai – ji yra tironiška, nes atsikrato silpniausių ir labiausiai beginklių savo narių. Žmogaus nužudymas iš esmės keičia visuomenę, kurioje jis vyksta. Mes kalbame ne apie pavienius atvejus, o apie sistemą. Tokia visuomenė būtinai virsta tuštumos, vienišumo ir nerimo vieta.“
„Ar gimdysi?“
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, docentė, Lietuvos gydytojų asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ pirmininkė, gydytoja neonatologė dr. EGLĖ MARKŪNIENĖ, kreipdamasi į susirinkusius žygio „Už gyvybę“ dalyvius, pirmiausia akcentavo, kad esantieji čia yra todėl, jog jiems buvo leista gimti, ir už tai turime dėkoti savo mamoms, kurios ištarė „taip“ nepaisydamos to meto aplinkybių. Gydytoja pasakojo, kad patvirtinus nėštumą ji, kaip ir daugelis moterų, buvo paklausta: „Ar gimdysi?“
Lietuvos gydytojų asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ valdybos narys, gydytojas akušeris-ginekologas Virgilijus Rudzinskas ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, docentė, Lietuvos gydytojų asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ pirmininkė, gydytoja neonatologė dr. Eglė Markūnienė. Erlendo Bartulio nuotrauka
Kad gimtų ir augtų laimingas žmogus, reikia besąlygiško priėmimo ir meilės, su kuria jis būtų sutinkamas. „Tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų, kaip vyro ir moters, tėvo ir motinos, senelės ir senelio, – sakė gydytoja. – Turime saugoti ir skelbti tiesą, kurią žmonija nuo seno žinojo, o dabar ji patvirtinta ir moksliniais tyrimais, kad susijungus dviem ląstelėms – vienai iš tėvo, kitai – iš motinos – moters kūne prasideda žmogus. Ir tas žmogus, priklausomai nuo X ir Y chromosomų, jau yra berniukas arba mergaitė.“
Gydytoja visiems priminė embriono vystymosi motinos gimdoje procesą ir stadijas, kaip medikai gali diagnozuoti, bet ne tam, kad atliktų eugeniką, o kad stebėtų vaisių ir, esant reikalui, padėtų jam sėkmingai vystytis, palydėtų mamą, tėtį ir visą šeimą, jeigu nustatomi nukrypimai nuo normos. Gydytoja E. Markūnienė pateikė pasaulyje gerai žinomą įkvepiantį Nicko Vujciciaus, gimusio be rankų ir be kojų, pavyzdį.
Medicinos mokslų daktarė pabrėžė, kad vaikui gimus savaime ar dirbtinai nutrūkus nėštumui motinos organizme jos vaiko DNR lieka visam gyvenimui. „Besąlyginį priėmimą kito, kitokio, kitaip mąstančio turime praktikuoti nuolat, kad tai taptų mūsų savastimi ir kurtume gyvybei palankią aplinką – priėmimo, o ne išmetimo, ne mirties kultūrą, – kalbėjo E. Markūnienė. – Būsimam žmogui reikia saugių mamos ir tėvo kūnų, kur bręsta gyvybės medžiaga – spermatozoidai ir kiaušialąstės, nešantys žmogaus kodą – DNR, todėl patys turime gyventi sveikai ir to mokyti vaikus.“
Žygio „Už gyvybę“ dalyviai prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje 2025 m. spalio 4 d. Erlendo Bartulio nuotrauka
Gydytoja neonatologė pabrėžė sveiko fizinio ir psichinio gyvenimo svarbą – paisyti mitybos, fizinio aktyvumo ir poilsio principų, gyventi be priklausomybių kvaišalams, be fizinio ir psichologinio smurto. Taip pat nuolat ugdyti savyje ir vaikuose tėvystės bei motinystės daigus.
E. Markūnienė kalbėjo apie besilaukiančių motinų patiriamas problemas, kurios turi didelį poveikį kūdikiui. „Kai besilaukianti moteris pasijunta atmesta, nepriimta, ji patiria giluminį skausmą – stresą. Organizmas išskiria didžiulius kiekius stresinių hormonų, kurie veikia visą jos neuroendokrininę sistemą ir jos kūne besiformuojantį vaisių, ypač jo smegenis. Labiau veikia vyriškos lyties embrioną nei moteriškos – tai gili paslaptis. Priklausomai nuo daugybės veiksnių, poveikis būna labai įvairus – nuo pažeistos imuninės sistemos iki savęs nepriėmimo, kuris gali lydėti visą gyvenimą, – žmogus gali jaustis nemylimas, persekiojamas savižudybės minčių, – aiškino gydytoja. – Bet gera žinia ta, kad besąlyginis priėmimas gydo ir kuria gyvybės kultūrą.“
„Ačiū, mama, kad atšaukei mano aborto laiką“
Žygio „Už gyvybę“ dalyviai BIRUTĖ ir LAURYNAS STANIAI, jauna pedagogų, menininkų ir ūkininkų šeima, savo kasdienybe liudija gyvenimą – tuo jie pasidalijo susirinkusiesiems prie Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos.
Birutė papasakojo, kad nuo vaikystės turėjo svajonę – nebūti, nusižudyti. Ji žaisdavo žaidimą „Ar myli mane labiau negu ...?“ vardydama įvairius daiktus, nes jai buvo svarbu tai žinoti. Būdama visiškai maža žalodavosi, stengdamasi susišaldyti. Kai Birutė buvo ketvirtoje klasėje, mama prisipažino, kad besilaukdama jos buvo užsiregistravusi abortui. Atsiprašė.
Laurynas ir Birutė Staniai – pedagogai, menininkai, ūkininkai. Erlendo Bartulio nuotrauka
„Kodėl būdama maža aš taip elgdavausi, jeigu man niekas to nebuvo sakęs? – kėlė klausimą B. Stanienė. – To mamos sprendimo metu aš buvau tik dviejų trijų centimetrų dydžio kūnas, nebuvo susiformavusios smegenys... Bet buvo siela, kurioje likęs randas man visada sakė tiesą.“ Remdamasi savo patirtimi Birutė kėlė klausimus: kada į žmogaus kūną ateina siela? Kodėl visos šalys nesutaria ir nurodo skirtingą laiką, iki kada galima pašalinti tą „ne žmogų“?
„Tikiu, kad aš nuo pačios pradžios buvau aš. Man aborto klausimas nėra politinis klausimas – tai mano gyvybės ir mirties klausimas. Noriu pasakyti „ačiū“ savo mamai, kuri leido man gyventi, – liudijo B. Stanienė. – Ačiū, mama. Nors tik prieš pusmetį buvai pagimdžiusi mano sesę, nors neturėjai palaikymo ir šis baisus sprendimas buvo paliktas tau vienai, tu rinkaisi klausyti širdies balso. Tu ieškojai šiaudo, už kurio būtų galima nusitverti, ir tau užteko vieno atsitiktinės moters padrąsinimo. Ačiū, kad atšaukei mano aborto laiką.“
Išklausę visus kalbėtojus, žygio dalyviai, įkvėpti vedėjo Dž. Kuliešiaus, nešini vėliavomis ir skanduodami šūkius už gyvybę pajudėjo Katedros aikštės link, kur tęsėsi renginio programa – nevyriausybinių organizacijų informacinė mugė, edukacijos ir kūrybinė erdvė vaikams, pasisakymai, liudijimai ir koncertas.
Žygio „Už gyvybę“ eisena Gedimino prospektu Vilniuje 2025 m. spalio 4 d.: priekyje – vedėjas Džiugas Kuliešius. Erlendo Bartulio nuotrauka
Bus daugiau.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Lenkijos eitynių „Už gyvybę ir šeimą“ koordinatorė, Gyvenimo ir šeimos centro bei „Ordo Iuris“ instituto atstovė Agnieszka Gracz. Erlendo Bartulio nuotrauka
Palaikyti pirmojo Lietuvoje žygio „Už gyvybę“ atvyko ir svečiai iš užsienio: Agnieszka Gracz – Lenkijos eitynių „Už gyvybę ir šeimą“ koordinatorė, Gyvenimo ir šeimos centro bei „Ordo Iuris“ instituto atstovė, Aiga Rotberga iš Latvijos – šešių vaikų mama, ginekologė, Medicinos centro „Šeimos širdis“ vadovė, Markus Järvisas iš Estijos – Šeimos ir tradicijos apsaugos fondo atstovas.
Žygio dalyviai susirinko prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, esančios šalia Lietuvos Respublikos Seimo. Čia buvo pasakytos pirmosios kalbos apie žygio tikslus, žmogaus gyvybę, jo orumą, apie šeimą ir pamatines dorovines vertybes. Šią renginio dalį vedė jaunas tėtis, žurnalistas, renginių vedėjas Džiugas Kuliešius.
Abortų finansavimas prieštarauja žmogaus orumui
Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas, teisininkas RAMŪNAS AUŠROTAS pristatė peticiją, kuria raginama Lietuvos Respublikos Seimo narius nepritarti Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui. Jis akcentavo, kad teisinė sistema turi būti grindžiama tiesa.
„Jeigu teisė nesivadovauja tiesa, tada įvyksta neteisybė ir visų pirma nukenčia silpniausi žmonės“, – sakė teisininkas. Jis atkreipė dėmesį, kad rengiamas įstatymas lyg ir grindžiamas kilniais tikslais – noru padėti moteriai, tačiau kvestionuotina, ar jo siūlomos priemonės užtikrina tiesą. Valstybė tuo įstatymu krizinę moters būklę siūlo išspręsti skirdama pinigų abortui. Ar tai iš tiesų panaikintų moters problemą?
„Tai netiesa – toks požiūris prieštarauja žmogaus orumui“, – tvirtino R. Aušrotas ir pacitavo filosofo Immanuelio Kanto mintį, kad viskas turi arba kainą, arba orumą. Kaina gali būti pakeista pinigais arba kitokia nauda, tačiau žmogaus orumas yra virš visko – jo negalima įkainoti pinigais. Žmogaus gyvybė taip pat yra neįkainojama.
Žygio „Už gyvybę“ eisena Gedimino prospektu Vilniuje: dešinėje – Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas, teisininkas Ramūnas Aušrotas, 2025 m. spalio 4 d. Erlendo Bartulio nuotrauka
Teisininkas pripažino, kad Lietuvoje aborto praktika egzistuoja seniai, bet niekada tuo nebuvo didžiuojamasi, ji niekada nebuvo skatinama finansinėmis priemonėmis – tai buvo toleruojama kaip neišvengiama blogybė, todėl neturėtume šios problemos pirkti pinigais.
Mirties kultūros ženklai
Krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos tarybos narė, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų tikybos fakulteto docentė, filosofė dr. LINA ŠULCIENĖ savo kalbą pradėjo mintimi, kad šio žygio tikslas – sutaikyti visus piliečius su gyvybe ir užstoti tuos, kurie mūsų visuomenėje neturi balso. Ji kėlė klausimą, ar yra Lietuvoje šeima, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai nebūtų susidūrusi su eutanazijos reiškiniu, nes pastaruoju metu senelius ir ligonius imta laikyti pernelyg varginama našta ir šeimai, ir valstybei.
Filosofė priminė, kad Europoje pirmaujame savižudybių skaičiumi. Kasmet Lietuvoje nusižudo apie 700 žmonių, ir daugiausia jų – vyresni, nuo 70 metų, žmonės.
Prelegentė žvilgsnį nuo senolių nukreipė į dar negimusią gyvybę – būsimus Lietuvos piliečius, pabrėždama, kad šalyje per metus padaroma daugiau nei du tūkstančiai abortų, o prenatalinė diagnostika neretai tampa tiesiog patikrinimu, ar nereikia daryti aborto.
Krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos tarybos narė, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų tikybos fakulteto docentė, filosofė dr. Lina Šulcienė. Erlendo Bartulio nuotrauka
L. Šulcienė paminėjo sparčiai vykstančių reprodukcinės teisės įstatymų priėmimo iniciatyvas ir atkreipė dėmesį, kad turint omenyje didelį nesėkmių procentą, naudojant dirbtines reprodukcines technikas, žmogaus gyvybė paverčiama tiesiog biologine mase, kuria labai paprasta atsikratyti.
„Tai yra labai sunkūs dalykai, bet daugelis iš mūsų šiandien gana miglotai suvokia, kad tai yra nusikaltimas gyvybei, – pabrėžė filosofė. – Tampa įprasta tai aiškinti kaip teisėtą laisvą individo pasirinkimą – bet juk tai yra mirties kultūros ženklai.“
„Daugybė silpnų ir beginklių žmonių dėl ligos, negalios ar tiesiog savo buvimo ėmė kelti pavojų stipresniųjų gerovei – jie neturi jokių savigynos būdų, bet imami laikyti priešais, kliuviniais, todėl nusprendžiama juos pašalinti, arba jie susipranta pasitraukti patys...“ – apie skaudžią tikrovę kalbėjo VDU docentė. Ji akcentavo, kad pasikėsinimas į žmogaus gyvybę įgyja teisinį pavidalą ir valstybė legaliai jį pripažįsta, paversdama sveikatos sistemos darbuotojų teikiama paslauga.
„Tai yra galingųjų karas su silpnaisiais, – sakė L. Šulcienė, – bet mums tai nėra akivaizdu – mūsų sąmonės tarsi aptemusios.“ Ji išskyrė tris priežastis, kodėl taip yra.
Pirmoji – tai, kad žmogus nusprendė save laikyti aukštesnės organizacinės struktūros gyva būtybe tarp kitų būtybių ir apsiribojo tik fizinės reikšmės horizontu. Žmogus ėmė manyti, kad jis gali valdyti gyvybę bei mirtį ir apie tai spręsti pats.
Antroji priežastis – įsigalėjęs individualizmas: žmonės gyvena vienas šalia kito, bet nemato jokio reikalo ir prasmės jaudintis dėl šalia esančiojo kančios ar gyvybės.
Trečia – savo gyvenimą žmogus ėmė vertinti pagal tai, ar ir kiek jis yra malonus bei teikia gėrybių. Tokiu atveju žmogaus kančia nebetenka jokios prasmės. Dar daugiau – ji tampa blogiu savaime, tokiu, kurio reikia visada bet kokiais būdais vengti. Nors kančia gali būti žmogaus asmenybės augimo veiksnys ir suteikti daug gėrio, šiandien manoma, kad gyvenimas su kančia visiškai neįmanomas ir nevertas gyventi, o mirties pasirinkimas yra teisėtas išsilaisvinimas iš jos.
Žygio „Už gyvybę“ dalyviai prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje 2025 m. spalio 4 d. Erlendo Bartulio nuotrauka
„Vis dėlto tai, kas atrodo logiška, iš arčiau pasirodo nežmoniška“, – apibendrino L. Šulcienė. Dėl tokios logikos seniems žmonėms ir ligoniams, sergantiems nepagydoma liga, skiriamos neadekvačios nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų dozės, tokiu būdu neva švelniai pagreitinant mirtį.
Dėl tokios logikos, L. Šulcienės teigimu, taip pat gana sklandžiai organizuojamas nekaltų negimusių kūdikių gyvybės atėmimas. Žmonių gemalai arba embrionai naudojami kaip medžiaga organams ir audiniams persodinti, vaistų gamybai ar eksperimentams. Visuomenėje pastebimas mirties kultūrai būdingas prieštaringumas, kai iškilmingai retoriškai skelbiami žmogaus vertė ir orumas nepriklausomai nuo rasės, tautybės, tikėjimo, politinių įsitikinimų ar socialinės padėties, didžiuojantis nurodomas žmogaus teisių įtvirtinimas ir gynimas kaip pagrindinis tikslas, bet praktiškai atsisakoma priimti silpnuosius ir kėsinamasi iš jų atimti gyvybę.
„Ar mes norime gyventi tokioje valstybėje, kurioje vienų žmonių teisės ginamos, o kitų – ne? – kėlė klausimą filosofijos mokslų daktarė. – Juk tokia valstybė nėra bendri namai – ji yra tironiška, nes atsikrato silpniausių ir labiausiai beginklių savo narių. Žmogaus nužudymas iš esmės keičia visuomenę, kurioje jis vyksta. Mes kalbame ne apie pavienius atvejus, o apie sistemą. Tokia visuomenė būtinai virsta tuštumos, vienišumo ir nerimo vieta.“
„Ar gimdysi?“
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, docentė, Lietuvos gydytojų asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ pirmininkė, gydytoja neonatologė dr. EGLĖ MARKŪNIENĖ, kreipdamasi į susirinkusius žygio „Už gyvybę“ dalyvius, pirmiausia akcentavo, kad esantieji čia yra todėl, jog jiems buvo leista gimti, ir už tai turime dėkoti savo mamoms, kurios ištarė „taip“ nepaisydamos to meto aplinkybių. Gydytoja pasakojo, kad patvirtinus nėštumą ji, kaip ir daugelis moterų, buvo paklausta: „Ar gimdysi?“
Lietuvos gydytojų asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ valdybos narys, gydytojas akušeris-ginekologas Virgilijus Rudzinskas ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, docentė, Lietuvos gydytojų asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ pirmininkė, gydytoja neonatologė dr. Eglė Markūnienė. Erlendo Bartulio nuotrauka
Kad gimtų ir augtų laimingas žmogus, reikia besąlygiško priėmimo ir meilės, su kuria jis būtų sutinkamas. „Tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų, kaip vyro ir moters, tėvo ir motinos, senelės ir senelio, – sakė gydytoja. – Turime saugoti ir skelbti tiesą, kurią žmonija nuo seno žinojo, o dabar ji patvirtinta ir moksliniais tyrimais, kad susijungus dviem ląstelėms – vienai iš tėvo, kitai – iš motinos – moters kūne prasideda žmogus. Ir tas žmogus, priklausomai nuo X ir Y chromosomų, jau yra berniukas arba mergaitė.“
Gydytoja visiems priminė embriono vystymosi motinos gimdoje procesą ir stadijas, kaip medikai gali diagnozuoti, bet ne tam, kad atliktų eugeniką, o kad stebėtų vaisių ir, esant reikalui, padėtų jam sėkmingai vystytis, palydėtų mamą, tėtį ir visą šeimą, jeigu nustatomi nukrypimai nuo normos. Gydytoja E. Markūnienė pateikė pasaulyje gerai žinomą įkvepiantį Nicko Vujciciaus, gimusio be rankų ir be kojų, pavyzdį.
Medicinos mokslų daktarė pabrėžė, kad vaikui gimus savaime ar dirbtinai nutrūkus nėštumui motinos organizme jos vaiko DNR lieka visam gyvenimui. „Besąlyginį priėmimą kito, kitokio, kitaip mąstančio turime praktikuoti nuolat, kad tai taptų mūsų savastimi ir kurtume gyvybei palankią aplinką – priėmimo, o ne išmetimo, ne mirties kultūrą, – kalbėjo E. Markūnienė. – Būsimam žmogui reikia saugių mamos ir tėvo kūnų, kur bręsta gyvybės medžiaga – spermatozoidai ir kiaušialąstės, nešantys žmogaus kodą – DNR, todėl patys turime gyventi sveikai ir to mokyti vaikus.“
Žygio „Už gyvybę“ dalyviai prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje 2025 m. spalio 4 d. Erlendo Bartulio nuotrauka
Gydytoja neonatologė pabrėžė sveiko fizinio ir psichinio gyvenimo svarbą – paisyti mitybos, fizinio aktyvumo ir poilsio principų, gyventi be priklausomybių kvaišalams, be fizinio ir psichologinio smurto. Taip pat nuolat ugdyti savyje ir vaikuose tėvystės bei motinystės daigus.
E. Markūnienė kalbėjo apie besilaukiančių motinų patiriamas problemas, kurios turi didelį poveikį kūdikiui. „Kai besilaukianti moteris pasijunta atmesta, nepriimta, ji patiria giluminį skausmą – stresą. Organizmas išskiria didžiulius kiekius stresinių hormonų, kurie veikia visą jos neuroendokrininę sistemą ir jos kūne besiformuojantį vaisių, ypač jo smegenis. Labiau veikia vyriškos lyties embrioną nei moteriškos – tai gili paslaptis. Priklausomai nuo daugybės veiksnių, poveikis būna labai įvairus – nuo pažeistos imuninės sistemos iki savęs nepriėmimo, kuris gali lydėti visą gyvenimą, – žmogus gali jaustis nemylimas, persekiojamas savižudybės minčių, – aiškino gydytoja. – Bet gera žinia ta, kad besąlyginis priėmimas gydo ir kuria gyvybės kultūrą.“
„Ačiū, mama, kad atšaukei mano aborto laiką“
Žygio „Už gyvybę“ dalyviai BIRUTĖ ir LAURYNAS STANIAI, jauna pedagogų, menininkų ir ūkininkų šeima, savo kasdienybe liudija gyvenimą – tuo jie pasidalijo susirinkusiesiems prie Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos.
Birutė papasakojo, kad nuo vaikystės turėjo svajonę – nebūti, nusižudyti. Ji žaisdavo žaidimą „Ar myli mane labiau negu ...?“ vardydama įvairius daiktus, nes jai buvo svarbu tai žinoti. Būdama visiškai maža žalodavosi, stengdamasi susišaldyti. Kai Birutė buvo ketvirtoje klasėje, mama prisipažino, kad besilaukdama jos buvo užsiregistravusi abortui. Atsiprašė.
Laurynas ir Birutė Staniai – pedagogai, menininkai, ūkininkai. Erlendo Bartulio nuotrauka
„Kodėl būdama maža aš taip elgdavausi, jeigu man niekas to nebuvo sakęs? – kėlė klausimą B. Stanienė. – To mamos sprendimo metu aš buvau tik dviejų trijų centimetrų dydžio kūnas, nebuvo susiformavusios smegenys... Bet buvo siela, kurioje likęs randas man visada sakė tiesą.“ Remdamasi savo patirtimi Birutė kėlė klausimus: kada į žmogaus kūną ateina siela? Kodėl visos šalys nesutaria ir nurodo skirtingą laiką, iki kada galima pašalinti tą „ne žmogų“?
„Tikiu, kad aš nuo pačios pradžios buvau aš. Man aborto klausimas nėra politinis klausimas – tai mano gyvybės ir mirties klausimas. Noriu pasakyti „ačiū“ savo mamai, kuri leido man gyventi, – liudijo B. Stanienė. – Ačiū, mama. Nors tik prieš pusmetį buvai pagimdžiusi mano sesę, nors neturėjai palaikymo ir šis baisus sprendimas buvo paliktas tau vienai, tu rinkaisi klausyti širdies balso. Tu ieškojai šiaudo, už kurio būtų galima nusitverti, ir tau užteko vieno atsitiktinės moters padrąsinimo. Ačiū, kad atšaukei mano aborto laiką.“
Išklausę visus kalbėtojus, žygio dalyviai, įkvėpti vedėjo Dž. Kuliešiaus, nešini vėliavomis ir skanduodami šūkius už gyvybę pajudėjo Katedros aikštės link, kur tęsėsi renginio programa – nevyriausybinių organizacijų informacinė mugė, edukacijos ir kūrybinė erdvė vaikams, pasisakymai, liudijimai ir koncertas.
Žygio „Už gyvybę“ eisena Gedimino prospektu Vilniuje 2025 m. spalio 4 d.: priekyje – vedėjas Džiugas Kuliešius. Erlendo Bartulio nuotrauka
Bus daugiau.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
