Politologas V. Laučius: Putino vadovaujama Rusija eina nacistinės Vokietijos keliu
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Buvusio ministro pirmininko milijardieriaus Andrejaus Babišo partija ANO („Taip“) iškovojo pergalę Čekijos parlamento rinkimuose. JAV vyriausybė pradėjo stabdyti veiklą, nes įstatymų leidėjams ir prezidentui Donaldui Trumpui nepavyko išeiti iš biudžeto aklavietės per įtemptas derybas, kurių baigtis priklausė nuo demokratų reikalavimų dėl sveikatos priežiūros finansavimo.
Pagal Baltųjų rūmų pirmadienį viešai paskelbtą taikos planą, Gazos Ruožo gyventojai nebūtų prievarta perkeliami, o prezidentas D. Trumpas vadovautų pereinamojo laikotarpio institucijai.
Svarbiausius praėjusios savaitės užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Geopolitikos ir saugumo studijų centro vyriausiasis analitikas VLADIMIRAS LAUČIUS.
Ketvirtadienį kalbėdamas Valdajaus diskusijų klube Sočyje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pašiepė Europos susirūpinimą dėl jos oro erdvėje pastebėtų dronų. Moderatoriaus paklaustas, kodėl į Daniją išsiuntė tiek daug dronų, Putinas nusijuokė ir atsakė: „Daugiau to nedarysiu – nei Prancūzijoje, nei Danijoje, nei Kopenhagoje, nei Lisabonoje – kur tik jie galėtų pasiekti.“ Neformaliame ES viršūnių susitikime Kopenhagoje sulaukta plačios paramos planuojamai dronų sienai ir kitoms priemonėms Rytų sparnui apsaugoti. Kaip vertinate ten vykusias diskusijas?
Siūlyčiau atkreipti dėmesį į ypač įdomų Putino pasisakymą. Visi žinome, kad jis – „istorikas“, mėgstantis interpretuoti Antrojo pasaulinio karo įvykius. Šį kartą kalbėdamas jis atvirai leido suprasti: jo vadovaujama Rusija eina nacistinės Vokietijos keliu.
Putinas pradėjo svarstyti, esą prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Hitleris reikalavo, kad Lenkija atiduotų Gdanską (tuomet – Dancigą), bet Lenkija atsisakė. Putinas apgailestavo, kad lenkai to nepadarė, ir pareiškė, jog jei būtų atidavę, nebūtų įvykę tiek daug baisių dalykų. Paralelė akivaizdi – tarsi sakoma: jei ukrainiečiai būtų atidavę tai, ko reikalavo Rusija, karo nebūtų buvę.
Vadovaujantis tokia logika, gal visi turėtų gražiuoju atiduoti ką nors? Gal Suomija 1940-aisiais turėjo nesipriešinti, kai buvo užgrobta jos teritorijos dalis? O gal Lietuva turėtų atiduoti Klaipėdą ar Vilnių, arba Latvija – Daugpilį? Tokia logika – nacistinės Hitlerio, o dabar ir Putino, logikos tąsa. Todėl nemanau, kad Putinas bent per nago juodymą geresnis už Hitlerį. Jis pateisina Hitlerį sakydamas, kad jei didelė agresyvi valstybė reikalauja atiduoti teritoriją, esą reikia jai paklusti, nes kitaip bus blogiau.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotrauka
Dėl Kopenhagos – čia nebuvo priimta jokių esminių ar įpareigojamų sprendimų: tik apsikeista paramos deklaracijomis. Dronų sienos sąvoka skamba gražiai, tačiau išlieka miglota. Vis dar neaišku, kas ją finansuos, kas koordinuos ir kaip ji bus integruota į NATO struktūras.
Dauguma lyderių Kopenhagoje gražiai šnekėjo apie solidarumą, bet vengė kalbėti apie konkrečius dalykus – karinius pajėgumus, biudžetą, rizikos pasidalijimą. Kopenhagos susitikimas buvo savotiška viešųjų ryšių terapija po Putino atvirų patyčių iš Vakarų lyderių Valdajaus forume.
Kalbant apie mūsų reikalus, kurie taip pat susiję su Kopenhagos susitikimu, prezidentas Gitanas Nausėda dar nuo NATO viršūnių susitikimo Vilniuje prieš dvejus metus nuosekliai kartojo, kad Lietuvai ir Baltijos šalims reikia ne tik oro policijos misijos, bet ir oro gynybos misijos.
Tačiau Kopenhagoje nebuvo sutarta net ir šiuo klausimu, nors mūsų pažeidžiamumas auga kiekvieną mėnesį. Rusija turi dronų armiją, ir jai mes neturime atsvaros. Rusai modernizavo savo balistines raketas, kurios, kaip neseniai pranešė Ukrainos žiniasklaida, jau apeina priešraketinę gynybą.
Tuo metu Vakarų lyderiai susirinkę Kopenhagoje toliau reiškia tik stiprų susirūpinimą. Dar blogiau – net mūsų krašto apsaugos sistemos vadovai, užuot susitelkę į tiesioginį darbą ir rūpinimąsi šalies saugumu, toliau žaidžia galios žaidimus. Kaip yra sakiusi Dalia Grybauskaitė, jie kariauja savo mažuosius karus ir, kaip dažnai būna godžioms biurokratinėms struktūroms, mėgina pasisavinti tai, kas jiems nepriklauso. Štai kuo šiuo metu užsiima mūsų Krašto apsaugos ministerija.
ELTA nuotrauka
Buvusio ministro pirmininko Andrejaus Babišo partija ANO surinko 34,7 proc. balsų ir iškovojo pergalę Čekijos parlamento rinkimuose, parodė oficialūs rezultatai, šeštadienį paskelbti suskaičiavus 99 proc. balsų. Kaip vertinate Čekijos parlamento rinkimų rezultatus?
Siūlyčiau šių rezultatų nedramatizuoti. Juose galima įžvelgti ir teigiamų elementų. Vienas jų – tai, kad akivaizdžiai prorusiškos jėgos surinko maždaug perpus mažiau balsų, nei buvo prognozuojama: apie 12 proc., nors buvo kalbėta apie daugiau nei 20 proc.
Babišas ir jo bendražygiai yra oportunistai. Tai nėra nuosekli prorusiška ar antiukrainietiška jėga. Tai, kad ši partija nėra nuosekliai antiukrainietiška, rodo ir naujausi partijos narių pareiškimai – jie nesiruošia deportuoti ukrainiečių.
Buvęs Čekijos premjeras Andrejus Babišas. Praha, Čekija, 2025 m. spalio 4 d. EPA-ELTA nuotrauka
JAV vyriausybė trečiadienį po vidurnakčio pradėjo stabdyti veiklą, nes įstatymų leidėjams ir prezidentui Donaldui Trumpui nepavyko išeiti iš biudžeto aklavietės per įtemptas derybas, kurių baigtis priklausė nuo demokratų reikalavimų dėl sveikatos priežiūros finansavimo. Trumpas sakė, kad „uždarymas gali atnešti daug gero“, teigdamas, jog išnaudotų pertrauką siekdamas „atsikratyti daugybės dalykų, kurių nenorime, ir tai būtų demokratų dalykai“. Kaip vertinate šią padėtį?
Vyriausybės veiklos sustabdymas – klasikinis amerikietiško politinio paralyžiaus simptomas. Tai nėra strateginis Trumpo manevras, tai – šalies institucinio susiskaldymo pasekmė. Tokie sustabdymai rodo, kad JAV politinis elitas, užuot ieškojęs kompromisų dėl biudžeto ar sveikatos sistemos, naudoja valstybės veikimą kaip partijų kovos aikštelę.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotrauka
Kyjivas, Ukraina, rugsėjo 7 d. AFP-ELTA nuotrauka
Pagal Baltųjų rūmų pirmadienį viešai paskelbtą taikos planą Gazos Ruožo gyventojai nebūtų prievarta perkeliami, o prezidentas Donaldas Trumpas vadovautų pereinamojo laikotarpio institucijai. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu pirmadienį išreiškė paramą Trumpo pasiūlytam 20 punktų taikos Gazos Ruože planui, pagal kurį būtų nedelsiant sudarytos paliaubos. Planą palankiai sutiko ir pagrindinių arabų ir musulmonų valstybių lyderiai. „Hamas“ pareigūnai sakė, kad reikia daugiau laiko planui išstudijuoti. Kaip vertinate Trumpo taikos planą, ar jis gali būti sėkmingas?
Šis taikos planas, ko gero, yra vienas rimtesnių diplomatinių bandymų per pastaruosius metus. Mano supratimu, juo ryžtingai siekiama pakeisti dabartinę padėtį.
Trumpas dažnai mėgina keisti nusistovėjusią tvarką, tačiau jo kalbos apie sėkmę ne visada atitinka tikrovę. Jis yra sakęs, kad sustabdė šešis ar septynis karus, bet niekas negali suskaičiuoti, kur tie karai iš tikrųjų sustabdyti. Vienas iš tų „sustabdymų“ – Ukrainos karas, kurį Trumpas žadėjo užbaigti per 24 valandas, o vėliau kalbėjo apie šimtą dienų. Tos šimtas dienų seniai praėjo, o karas ne tik nesibaigė, bet ir pats Trumpas pripažino nesupratęs, kiek ten viskas sudėtinga.
Tad vargu ar jis iki galo suvokia, kokia sudėtinga padėtis ir Gazoje, todėl nereikėtų būti per daug optimistiškiems.
Žvelgiant į žiniasklaidą – ypač dešiniuosius leidinius, tokius kaip „The Spectator“, – galima pastebėti entuziazmą. Jie gana iškilmingai paskelbė, kad šis planas keičia viską ir kad, jei abi pusės sutiks, karas baigsis. Esą jei „Hamas“ planą atmes, Izraelis tiesiog sunaikins tai, kas iš organizacijos liko.
Tačiau net ir tokie leidiniai kaip „The Spectator“ ar „The Wall Street Journal“ rodo tam tikrą skepticizmą. Optimizmo nėra daug – tiek dėl pačios situacijos sudėtingumo Palestinoje, tiek dėl Trumpo asmenybės.
Trumpo planui trūksta detalumo ir praktinių mechanizmų: neaišku, kas vadovaus procesui, kas spręs ginčus dėl demilitarizacijos kriterijų, kokie laiko terminai taikomi. Nežinoma, kas valdys demilitarizuotą Gazą ir kas prižiūrės plano įgyvendinimo teisėtumą.
Jei viskam vadovautų pats Trumpas, tai būtų netvaru ir vargu ar įmanoma. Padėtis išlieka miglota. Vis dėlto yra šiokio tokio pagrindo atsargiam optimizmui – bent jau todėl, kad šį kartą imtasi realių veiksmų, o ne vien miglos pūtimo. Tačiau dėl situacijos sudėtingumo vien optimistinėmis prielaidomis vadovautis neįmanoma.
Gazos Ruožas. EPA-ELTA nuotrauka
Kaip ES sutikta ir vertinama žinia apie Lietuvos kultūros bendruomenės protestą prieš Kultūros ministerijos atidavimą prieštaringai vertinamai „Nemuno aušros“ partijai? Kokią įtaką tokie įvykiai gali turėti šalies įvaizdžiui?
Manau, jokios. Lygiai taip pat, kaip jokios įtakos neturėjo pernai rudenį smarkiai išpūstas burbulas dėl Remigijaus Žemaitaičio ir „Nemuno aušros“ atėjimo į valdančiąją koaliciją. Tuomet oponentai garsiai rėkė, kad Lietuvos įvaizdis sugadintas, bet nieko panašaus neįvyko. Daugumai užsienio stebėtojų tai buvo neįdomu ir neaktualu.
Galbūt keli užsienio diplomatai ar politikai, bendradarbiaujantys su kai kuriomis Lietuvos partijomis, paprašyti pakomentavo taip, kaip norėjo tos partijos, tačiau tai tėra politiniai žaidimai.
Jei kalbame apie „Nemuną aušrą“ kaip apie antisemitizmo problemą, reikia pripažinti, kad tikra problema buvo visai kitur – Jungtinėje Karalystėje.
Buvusi britų Leiboristų partijos vyriausybė, vadovaujama Jeremy Corbyno 2015–2020 m., buvo kaltinama sisteminiu antisemitizmu. Tai buvo ne pavieniai incidentai, o visos partijos vidaus krizė, kurią pripažino oficialios institucijos.
Pagrindiniai kaltinimai buvo dėl antisemitinių naratyvų. Corbyno laikais partijoje buvo nemažai narių, kurie atvirai kartojo antisemitines klišes, tokias kaip „žydų sąmokslas“ ar „Izraelio lobis valdo Vakarus“. Tačiau partijos vadovybė, užuot tokius pasisakymus aiškiai pasmerkusi, toną tik švelnino.
Įspėjamasis kultūros bendruomenės streikas. Vilnius, 2025 m. spalio 5 d. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Be to, Corbyno pažiūrų prieštaringumas kėlė daug klausimų: jis ne kartą pasirodė renginiuose su asmenimis, turinčiais ryšių su „Hamas“ ir „Hezbollah“. Tai jau tikras antisemitizmas.
Galiausiai 2020 m. Jungtinės Karalystės Lygybės ir žmogaus teisių komisija paskelbė oficialią ataskaitą, kurioje konstatuota, kad Leiboristų partija pažeidė įstatymus – konkrečiai Lygybės aktą – sistemingai nesuvaldydama antisemitizmo atvejų.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotrauka
Dėl Kopenhagos – čia nebuvo priimta jokių esminių ar įpareigojamų sprendimų: tik apsikeista paramos deklaracijomis. Dronų sienos sąvoka skamba gražiai, tačiau išlieka miglota. Vis dar neaišku, kas ją finansuos, kas koordinuos ir kaip ji bus integruota į NATO struktūras.
Dauguma lyderių Kopenhagoje gražiai šnekėjo apie solidarumą, bet vengė kalbėti apie konkrečius dalykus – karinius pajėgumus, biudžetą, rizikos pasidalijimą. Kopenhagos susitikimas buvo savotiška viešųjų ryšių terapija po Putino atvirų patyčių iš Vakarų lyderių Valdajaus forume.
Kalbant apie mūsų reikalus, kurie taip pat susiję su Kopenhagos susitikimu, prezidentas Gitanas Nausėda dar nuo NATO viršūnių susitikimo Vilniuje prieš dvejus metus nuosekliai kartojo, kad Lietuvai ir Baltijos šalims reikia ne tik oro policijos misijos, bet ir oro gynybos misijos.
Tačiau Kopenhagoje nebuvo sutarta net ir šiuo klausimu, nors mūsų pažeidžiamumas auga kiekvieną mėnesį. Rusija turi dronų armiją, ir jai mes neturime atsvaros. Rusai modernizavo savo balistines raketas, kurios, kaip neseniai pranešė Ukrainos žiniasklaida, jau apeina priešraketinę gynybą.
Tuo metu Vakarų lyderiai susirinkę Kopenhagoje toliau reiškia tik stiprų susirūpinimą. Dar blogiau – net mūsų krašto apsaugos sistemos vadovai, užuot susitelkę į tiesioginį darbą ir rūpinimąsi šalies saugumu, toliau žaidžia galios žaidimus. Kaip yra sakiusi Dalia Grybauskaitė, jie kariauja savo mažuosius karus ir, kaip dažnai būna godžioms biurokratinėms struktūroms, mėgina pasisavinti tai, kas jiems nepriklauso. Štai kuo šiuo metu užsiima mūsų Krašto apsaugos ministerija.
ELTA nuotrauka
Buvusio ministro pirmininko Andrejaus Babišo partija ANO surinko 34,7 proc. balsų ir iškovojo pergalę Čekijos parlamento rinkimuose, parodė oficialūs rezultatai, šeštadienį paskelbti suskaičiavus 99 proc. balsų. Kaip vertinate Čekijos parlamento rinkimų rezultatus?
Siūlyčiau šių rezultatų nedramatizuoti. Juose galima įžvelgti ir teigiamų elementų. Vienas jų – tai, kad akivaizdžiai prorusiškos jėgos surinko maždaug perpus mažiau balsų, nei buvo prognozuojama: apie 12 proc., nors buvo kalbėta apie daugiau nei 20 proc.
Babišas ir jo bendražygiai yra oportunistai. Tai nėra nuosekli prorusiška ar antiukrainietiška jėga. Tai, kad ši partija nėra nuosekliai antiukrainietiška, rodo ir naujausi partijos narių pareiškimai – jie nesiruošia deportuoti ukrainiečių.
Čekija turi stipresnes demokratines tradicijas, manau, dėl to išsilaikys tame kelyje, kuriuo juda dauguma Europos Sąjungos valstybių tiek saugumo politikos, tiek politikos Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu srityse.Apie tai buvo daug kalbama per rinkimų kampaniją. Galbūt bus paliesti tik tie ukrainiečiai, kurie nedirba ir nesistengia įsidarbinti, tačiau jokios masinės deportacijos neplanuojamos. Antra, ir tai gal net svarbiau: Babišo partija per savo atstovus jau paskelbė neketinanti nutraukti amunicijos tiekimo Ukrainai. Ji planuoja tik atlikti auditą. O to audito, kaip pati sako, reikia tam, kad parodytų, jog iki jos buvusi valdžia išleido daugiau pinigų, nei pristatė amunicijos Ukrainai, ir galėjo būti pažeidimų. Partija netgi teigia, kad galbūt norėtų tiekti dar daugiau paramos. Ši Babišo pergalė nėra toks blogas dalykas, kaip gali pasirodyti. Čekija nėra tokia nestabili valstybė, kalbant apie liberalios demokratijos vertybes, kaip kaimynės Slovakija ar net Vengrija. Čekija turi stipresnes demokratines tradicijas, manau, dėl to išsilaikys tame kelyje, kuriuo juda dauguma Europos Sąjungos valstybių tiek saugumo politikos, tiek Ukrainos ir Rusijos politikos srityse.
Buvęs Čekijos premjeras Andrejus Babišas. Praha, Čekija, 2025 m. spalio 4 d. EPA-ELTA nuotrauka
JAV vyriausybė trečiadienį po vidurnakčio pradėjo stabdyti veiklą, nes įstatymų leidėjams ir prezidentui Donaldui Trumpui nepavyko išeiti iš biudžeto aklavietės per įtemptas derybas, kurių baigtis priklausė nuo demokratų reikalavimų dėl sveikatos priežiūros finansavimo. Trumpas sakė, kad „uždarymas gali atnešti daug gero“, teigdamas, jog išnaudotų pertrauką siekdamas „atsikratyti daugybės dalykų, kurių nenorime, ir tai būtų demokratų dalykai“. Kaip vertinate šią padėtį?
Vyriausybės veiklos sustabdymas – klasikinis amerikietiško politinio paralyžiaus simptomas. Tai nėra strateginis Trumpo manevras, tai – šalies institucinio susiskaldymo pasekmė. Tokie sustabdymai rodo, kad JAV politinis elitas, užuot ieškojęs kompromisų dėl biudžeto ar sveikatos sistemos, naudoja valstybės veikimą kaip partijų kovos aikštelę.
Tai nėra planuotas demokratų „trolinimas“, veikiau abipusės politinės impotencijos simptomas – kai valstybė tampa ne valdymo, o vidaus karų scena.Trumpas, žinoma, mėgino parodyti jėgą, bet tai labiau chaoso, o ne stiprybės demonstravimas. Tai nėra planuotas demokratų „trolinimas“, veikiau abipusės politinės impotencijos simptomas – kai valstybė tampa ne valdymo, o vidaus karų scena. Beje, tokių vyriausybės veiklos sustabdymų šiame amžiuje buvo ne vienas. Kai kuriais metais tai buvo trumpas techninis sustabdymas dėl biudžeto pataisų. 2013 m. veikla buvo sustabdyta 16-ai dienų dėl ginčų dėl „Obamacare“ finansavimo. Jau Trumpo laikais – 2018–2019 m. – įvyko rekordinis, 35 dienas trukęs, sustabdymas dėl Meksikos sienos finansavimo. 2023 m. kelioms dienoms buvo paskelbta dalinė vyriausybės veiklos paralyžiaus fazė dėl Kongreso nesutarimų dėl skolos ribų ir biudžeto prioritetų. Tad per ketvirtį amžiaus tokie atvejai tapo ne išimtimi, o simptomu. Ukrainos ir JAV derybos dėl ginklų tiekimo sustabdytos dėl JAV vyriausybės uždarymo, tad ginklų perdavimo procesas atsidūrė pavojuje, rašo britų leidinys „The Telegraph“. Kaip vyriausybės veiklos stabdymas gali paveikti paramą Ukrainai? Labai rimtai ir, deja, ne į gera. Vyriausybės veiklos sustabdymas reiškia, kad daugelis biudžetinių ir administracinių mechanizmų sustoja – negalima tvirtinti naujų asignavimų, stabdomos ginklų tiekimo sutartys. Dalis Pentagono ir Valstybės departamento personalo tokiu metu dirba tik kritinėse srityse, todėl kyla grandininis efektas – nuo dokumentų derinimo iki logistikos ir tiekimo grandinių. Tai reiškia realų pavojų, kad Ukraina bent kelioms savaitėms gali likti be naujo tiekimo ir atsargų papildymo.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotrauka
Kyjivas, Ukraina, rugsėjo 7 d. AFP-ELTA nuotrauka
Pagal Baltųjų rūmų pirmadienį viešai paskelbtą taikos planą Gazos Ruožo gyventojai nebūtų prievarta perkeliami, o prezidentas Donaldas Trumpas vadovautų pereinamojo laikotarpio institucijai. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu pirmadienį išreiškė paramą Trumpo pasiūlytam 20 punktų taikos Gazos Ruože planui, pagal kurį būtų nedelsiant sudarytos paliaubos. Planą palankiai sutiko ir pagrindinių arabų ir musulmonų valstybių lyderiai. „Hamas“ pareigūnai sakė, kad reikia daugiau laiko planui išstudijuoti. Kaip vertinate Trumpo taikos planą, ar jis gali būti sėkmingas?
Šis taikos planas, ko gero, yra vienas rimtesnių diplomatinių bandymų per pastaruosius metus. Mano supratimu, juo ryžtingai siekiama pakeisti dabartinę padėtį.
Trumpas dažnai mėgina keisti nusistovėjusią tvarką, tačiau jo kalbos apie sėkmę ne visada atitinka tikrovę. Jis yra sakęs, kad sustabdė šešis ar septynis karus, bet niekas negali suskaičiuoti, kur tie karai iš tikrųjų sustabdyti. Vienas iš tų „sustabdymų“ – Ukrainos karas, kurį Trumpas žadėjo užbaigti per 24 valandas, o vėliau kalbėjo apie šimtą dienų. Tos šimtas dienų seniai praėjo, o karas ne tik nesibaigė, bet ir pats Trumpas pripažino nesupratęs, kiek ten viskas sudėtinga.
Tad vargu ar jis iki galo suvokia, kokia sudėtinga padėtis ir Gazoje, todėl nereikėtų būti per daug optimistiškiems.
Žvelgiant į žiniasklaidą – ypač dešiniuosius leidinius, tokius kaip „The Spectator“, – galima pastebėti entuziazmą. Jie gana iškilmingai paskelbė, kad šis planas keičia viską ir kad, jei abi pusės sutiks, karas baigsis. Esą jei „Hamas“ planą atmes, Izraelis tiesiog sunaikins tai, kas iš organizacijos liko.
Tačiau net ir tokie leidiniai kaip „The Spectator“ ar „The Wall Street Journal“ rodo tam tikrą skepticizmą. Optimizmo nėra daug – tiek dėl pačios situacijos sudėtingumo Palestinoje, tiek dėl Trumpo asmenybės.
Trumpo planui trūksta detalumo ir praktinių mechanizmų: neaišku, kas vadovaus procesui, kas spręs ginčus dėl demilitarizacijos kriterijų, kokie laiko terminai taikomi. Nežinoma, kas valdys demilitarizuotą Gazą ir kas prižiūrės plano įgyvendinimo teisėtumą.
Jei viskam vadovautų pats Trumpas, tai būtų netvaru ir vargu ar įmanoma. Padėtis išlieka miglota. Vis dėlto yra šiokio tokio pagrindo atsargiam optimizmui – bent jau todėl, kad šį kartą imtasi realių veiksmų, o ne vien miglos pūtimo. Tačiau dėl situacijos sudėtingumo vien optimistinėmis prielaidomis vadovautis neįmanoma.
Gazos Ruožas. EPA-ELTA nuotrauka
Kaip ES sutikta ir vertinama žinia apie Lietuvos kultūros bendruomenės protestą prieš Kultūros ministerijos atidavimą prieštaringai vertinamai „Nemuno aušros“ partijai? Kokią įtaką tokie įvykiai gali turėti šalies įvaizdžiui?
Manau, jokios. Lygiai taip pat, kaip jokios įtakos neturėjo pernai rudenį smarkiai išpūstas burbulas dėl Remigijaus Žemaitaičio ir „Nemuno aušros“ atėjimo į valdančiąją koaliciją. Tuomet oponentai garsiai rėkė, kad Lietuvos įvaizdis sugadintas, bet nieko panašaus neįvyko. Daugumai užsienio stebėtojų tai buvo neįdomu ir neaktualu.
Galbūt keli užsienio diplomatai ar politikai, bendradarbiaujantys su kai kuriomis Lietuvos partijomis, paprašyti pakomentavo taip, kaip norėjo tos partijos, tačiau tai tėra politiniai žaidimai.
Jei kalbame apie „Nemuną aušrą“ kaip apie antisemitizmo problemą, reikia pripažinti, kad tikra problema buvo visai kitur – Jungtinėje Karalystėje.
Buvusi britų Leiboristų partijos vyriausybė, vadovaujama Jeremy Corbyno 2015–2020 m., buvo kaltinama sisteminiu antisemitizmu. Tai buvo ne pavieniai incidentai, o visos partijos vidaus krizė, kurią pripažino oficialios institucijos.
Pagrindiniai kaltinimai buvo dėl antisemitinių naratyvų. Corbyno laikais partijoje buvo nemažai narių, kurie atvirai kartojo antisemitines klišes, tokias kaip „žydų sąmokslas“ ar „Izraelio lobis valdo Vakarus“. Tačiau partijos vadovybė, užuot tokius pasisakymus aiškiai pasmerkusi, toną tik švelnino.
Įspėjamasis kultūros bendruomenės streikas. Vilnius, 2025 m. spalio 5 d. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Be to, Corbyno pažiūrų prieštaringumas kėlė daug klausimų: jis ne kartą pasirodė renginiuose su asmenimis, turinčiais ryšių su „Hamas“ ir „Hezbollah“. Tai jau tikras antisemitizmas.
Galiausiai 2020 m. Jungtinės Karalystės Lygybės ir žmogaus teisių komisija paskelbė oficialią ataskaitą, kurioje konstatuota, kad Leiboristų partija pažeidė įstatymus – konkrečiai Lygybės aktą – sistemingai nesuvaldydama antisemitizmo atvejų.
Lietuvoje ne paties įtakingiausio, ne premjero, o vidutinio dydžio atsitiktinai valdančiojoje koalicijoje atsidūrusios partijos politiko pasisakymai feisbuke neprilygsta Jungtinės Karalystės ministro pirmininko aplinkos antisemitinei retorikai ir veiksmams.Tai – rimtas klausimas, vykęs didelėje valstybėje, turinčioje įtakos visai Europos politikai ir santykiams su Artimaisiais Rytais. O Lietuvoje ne paties įtakingiausio, ne premjero, o vidutinio dydžio atsitiktinai valdančiojoje koalicijoje atsidūrusios partijos politiko pasisakymai feisbuke neprilygsta Jungtinės Karalystės ministro pirmininko aplinkos antisemitinei retorikai ir veiksmams. Tai visiškai nesulyginami dalykai. Ten buvo tikra problema, ir ji pakenkė britų įvaizdžiui. Abejoju, ar šis Lietuvos įvykis gali turėti kokios nors įtakos mūsų įvaizdžiui ar Europos Sąjungos nuostatoms.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
