Etikos mokytojas V. Toleikis: „Žinau, kas man padeda, kai būna sunku. Mokiniai. Tik mokiniai“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Turbūt retas pamirš metus, kai mūsų mokytojai, neapsikentę itin sunkaus darbo, nesuprasti ir neįvertinti, buvo priversti nutraukti pamokas ir streikuoti. Ne dėl savo, bet dėl vaikų ateities. Kai kas panašaus vyksta ir šiomis dienomis, kai streikuoja tūkstančiai taikiausios profesijos žmonių – kultūros bendruomenė.
Apie neramią kasdienybę dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su ilgamečiu mokytoju, eseistu, visuomenininku, Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytoju VYTAUTU TOLEIKIU.
youtube.com video
„Tamsta mokytojau“ – taip dažniausiai kreipiamės į mokytoją. Kokia, jūsų nuomone, yra didžiausia mokytojo vertė šiandienos greitai kintančiame pasaulyje? Kuo ji skiriasi nuo tos, kokia buvo jūsų karjeros pradžioje?
Didžiausias skirtumas yra tas, kad šiandien mes turime ne tik perduoti žinias vaikams, bet ir ugdyti jų santykį su pasauliu. Mokome juos būti kartu su žmonėmis, kurie galbūt ne visi yra malonūs, tačiau su jais teks gyventi, dirbti. Dabartinė mokykla moko šių santykių, socialinių įgūdžių, gebėjimo drąsiai reikšti mintis, savo nuomonę – ne tik kokią norėtų išgirsti mokytojas.
Be abejo, svarbiausia – suteikti žinias ir išmokyti tomis žiniomis naudotis, gebėti savarankiškai spręsti.
Kas mūsų visuomenėje negerai, kad priversti streikuoti taikiausių profesijų žmonės? Mename nesenus mokytojų streikus, dabar į kovą kyla kultūros lauko žmonės.
Didžiausia blogybė – neatsakingi mūsų politikų žaidimai. Jie vyksta nuolatos, užsižaidžiama, labiau žiūrima savo partijos arba net visiškai asmeninio intereso. Nepaisoma valstybės interesų. Tai savotiškas visuomenės vėžys, kuris niekaip neišnyksta. Mes vis svajojame, kad nebeturėsime populistinių partijų, o jos vis išlenda. Vis apsireiškia koks nors naujas „pranašas“...
Kadangi mes tokia „pagoniška“ tauta, stabų mums reikia, tad nieko nepadarysi – yra, kaip yra.
Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Koks didžiausias, jūsų manymu, šiuolaikinio Lietuvos švietimo iššūkis – programos, atlygis ar požiūris į mokymą?
Vienas didžiausių iššūkių – dugnas, į kurį nugrimzdome. Nuolatos keičiamos programos, nesugebame laiku visko organizuoti. Per 35-erius nepriklausomos Lietuvos metus pirmą kartą trejus metus iš eilės nesugebama parengti ir išleisti vadovėlių. Tokio chaoso švietimo sistemoje dar nėra buvę. Jį sukūrė ne kas kitas, o švietimo vadybininkai, pradedant Švietimo ministerija ir jos padaliniais.
Biurokratai sukūrė tiek daug žaidimo taisyklių, kad patys kaip į pelkę įsmuko iki kaklo. Tai didžiulė problema. Kas ją gali išspręsti? Turbūt niekas. Jeigu nori koją išsisukti, eik į švietimą.
Vienas didžiausių iššūkių, be abejo, yra informacinės technologijos, dirbtinis intelektas – kaip su tuo tvarkytis. Labai gaila, kad ministerija nepateikė aiškios ir griežtos pozicijos šiuo klausimu. Gal užtenka žaisti su mobiliaisiais telefonais? Prancūzai šią problemą išsprendė. Mokinys ateina į mokyklą, palieka telefoną ir išsineša jį tik po pamokų. Pas mus – neva demokratija, laisvė, mokykla kaip nori, taip daro.
Naujosios technologijos duoda mums nuostabų įrankį. Kita vertus, dėl jų silpnėja atmintis, koncentracija, plinta masinis neskaitymas ir kitos banalybės. Mes tam bejėgiškai pasiduodame.
Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka
Gerbiamas mokytojau, kas jums per daugelį metų padėjo išsaugoti pašaukimą ir meilę darbui? Ką patartumėte jaunam mokytojui, kad jis neišsigąstų laukiamo nelengvo, bet labai reikalingo darbo?
Žinau, kas man padeda, kai būna sunku. Mokiniai. Tik mokiniai. Kai einu į mokyklą, visų pirma einu pas mokinius. Aš jų laukiu, jie man patinka, man gera su jais būti. Įkvepia mokinių akys, žvilgsniai, šypsenos. Visa kita yra detalės.
Ko palinkėtumėte sau, pedagogų bendruomenei Mokytojų dienos proga?
Džiaugtis gyvenimu, būti optimistais, neprarasti humoro jausmo, ieškoti įkvėpimo knygose, tekstuose, gerame kine, spektaklyje, muzikoje. Linkiu visą laiką rasti laiko savo pomėgiams, kurie įkvėptų darbui ir šypsenai. Pavargęs, piktas mokytojas yra visiems kančia – ir vaikams, ir pačiam sau. Tad linkėčiau optimizmo, gero ūpo. O visa kita tegu eina po velnių – mes judame į priekį ir tikrai dirbsime tėvynei ir savo mokiniams.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Koks didžiausias, jūsų manymu, šiuolaikinio Lietuvos švietimo iššūkis – programos, atlygis ar požiūris į mokymą?
Vienas didžiausių iššūkių – dugnas, į kurį nugrimzdome. Nuolatos keičiamos programos, nesugebame laiku visko organizuoti. Per 35-erius nepriklausomos Lietuvos metus pirmą kartą trejus metus iš eilės nesugebama parengti ir išleisti vadovėlių. Tokio chaoso švietimo sistemoje dar nėra buvę. Jį sukūrė ne kas kitas, o švietimo vadybininkai, pradedant Švietimo ministerija ir jos padaliniais.
Biurokratai sukūrė tiek daug žaidimo taisyklių, kad patys kaip į pelkę įsmuko iki kaklo. Tai didžiulė problema. Kas ją gali išspręsti? Turbūt niekas. Jeigu nori koją išsisukti, eik į švietimą.
Vienas didžiausių iššūkių, be abejo, yra informacinės technologijos, dirbtinis intelektas – kaip su tuo tvarkytis. Labai gaila, kad ministerija nepateikė aiškios ir griežtos pozicijos šiuo klausimu. Gal užtenka žaisti su mobiliaisiais telefonais? Prancūzai šią problemą išsprendė. Mokinys ateina į mokyklą, palieka telefoną ir išsineša jį tik po pamokų. Pas mus – neva demokratija, laisvė, mokykla kaip nori, taip daro.
Naujosios technologijos duoda mums nuostabų įrankį. Kita vertus, dėl jų silpnėja atmintis, koncentracija, plinta masinis neskaitymas ir kitos banalybės. Mes tam bejėgiškai pasiduodame.
Jeigu mokykla bus paleista vėjais, kas ką norės, tas tą dės – Afrikos istoriją vietoj Lietuvos... Tada mes ištrinsime tautos tapatybę ir kaip tauta išnyksime.Jūs asmeniškai buvote prie švietimo reformos ištakų. Ši reforma vyksta, kaip minėjote, jau 35 metus. Kodėl taip yra? Kiek dar laiko eksperimentuosime su vaikais, jų likimais? Švietimo reforma vyko tik vieną kartą. Ją įvykdė pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Darius Kuolys. Tai buvo tikra reforma – iš totalitarinės sistemos pereita į demokratinę. Buvo pakeisti vadovėliai, turinys, kiti dalykai. Dabar reformos imituojamos. Tai daroma prisidengiant, kad kiekvienas ministras, kiekviena politinė partija, atėjusi į valdžią, galėtų pasakyti: „Mes vykdėme reformą.“ Kokios reformos, apie ką mes kalbame? Tai absurdas. Nėra jokios reformos – vien amžina kaita, kuri tik dirgina pedagogų visuomenę. Apie reformas nenoriu net kalbėti... Tai kaip tada gyventi? Kaip visai švietimo bendruomenei dirbti, egzistuoti? Valdžia gali padaryti vieną gerą darbą – kuo mažiau trukdyti mokykloms. Kuo mažiau kištis. Ji privalo laiku parengti egzaminų tvarką, o ne kasmet vis kurti stresą mokytojams ir mokiniams. Ši veikla iš esmės yra nusikalstama. O mes toliau dirbame, kiek kas galime. Kiekvienas darbas, nuoširdžiai atliekamas, maksimaliai atiduodant savo jėgas, ypatingų problemų nekelia. Svarbu, kad būtų dirbama iš pašaukimo. Didelė bėda – požiūris, labai kenkiantis mūsų švietimui. Liberalų dogmatikų įkalta tezė, kad švietimas yra paslauga. Mes neva teikiame paslaugas kaip kirpėjai, siuvėjai ir panašiai. Nemanau, kad tai yra paslauga. Valstybė moka už mokyklą, už švietimą iš mokesčių mokėtojų pinigų. Vadinasi, ji turi teisę reikalauti, kad mokykla vis dėlto perduotų tam tikrą ABC, nes tai susiję su tautine tapatybe. Jeigu mokykla bus paleista vėjais, kas ką norės, tas tą dės – Afrikos istoriją vietoj Lietuvos... Tada mes ištrinsime tautos tapatybę ir kaip tauta išnyksime. Valstybė teikia mums nemokamą švietimą už mokesčių mokėtojų pinigus. Valstybė turi teisę ir reikalauti. Dabar kiekvienais metais kartelė vis nuleidžiama. Aš suprantu, kad pas mus vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, kasmet daugėja. Tai savotiška epidemija, tačiau niekas apie tai rimtai nekalba. Ir tai nereiškia, kad mokymo lygį galime leisti vis žemyn, prastinti.
Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka
Gerbiamas mokytojau, kas jums per daugelį metų padėjo išsaugoti pašaukimą ir meilę darbui? Ką patartumėte jaunam mokytojui, kad jis neišsigąstų laukiamo nelengvo, bet labai reikalingo darbo?
Žinau, kas man padeda, kai būna sunku. Mokiniai. Tik mokiniai. Kai einu į mokyklą, visų pirma einu pas mokinius. Aš jų laukiu, jie man patinka, man gera su jais būti. Įkvepia mokinių akys, žvilgsniai, šypsenos. Visa kita yra detalės.
Ko palinkėtumėte sau, pedagogų bendruomenei Mokytojų dienos proga?
Džiaugtis gyvenimu, būti optimistais, neprarasti humoro jausmo, ieškoti įkvėpimo knygose, tekstuose, gerame kine, spektaklyje, muzikoje. Linkiu visą laiką rasti laiko savo pomėgiams, kurie įkvėptų darbui ir šypsenai. Pavargęs, piktas mokytojas yra visiems kančia – ir vaikams, ir pačiam sau. Tad linkėčiau optimizmo, gero ūpo. O visa kita tegu eina po velnių – mes judame į priekį ir tikrai dirbsime tėvynei ir savo mokiniams.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
