Popiežius Leonas XIV: „Aš daug mokausi ir jaučiu didžiulį iššūkį, bet jis manęs neslegia“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Portale „Crux“ publikuojamoje ištraukoje popiežius Leonas XIV atvirai pasakoja savo, kaip pirmojo JAV gimusio popiežiaus ir pirmojo popiežiaus, turinčio Peru pilietybę, istoriją, juokauja, už ką jis sirgtų hipotetiniame pasaulio futbolo čempionate, kalba, kaip supranta popiežystę, ir aktualiomis temomis – apie taiką Ukrainoje, sinodiškumą, pasaulį skaldančią poliarizaciją.
Esate kartu ir pirmasis popiežius iš Jungtinių Valstijų, ir antrasis popiežius, susijęs su Lotynų Amerika. Su kuriuo iš jų labiau tapatinatės?
Manau, kad atsakymas yra abu – ir viena, ir kita. Aš, žinoma, esu amerikietis ir jaučiuosi esąs amerikietis, bet taip pat labai myliu Peru, jos gyventojus – visa tai yra dalis to, kas aš esu. Pusę savo tarnystės laiko praleidau Peru, todėl Lotynų Amerikos perspektyva man labai reikšminga.
Manau, tai atspindi ir mano dėkingumas Lotynų Amerikos Bažnyčiai už jos gyvenimą, kuris buvo svarbus tiek mano ryšiui su popiežiumi Pranciškumi, tiek mano supratimui apie tam tikrą popiežiaus Pranciškaus viziją Bažnyčiai ir tai, kaip būtų galima tęsti šį darbą, turint tikrą pranašišką Bažnyčios šiandien ir rytoj viziją.
Popiežius Leonas XIV inauguracijos į Šventąjį Sostą šv. Mišiose Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. gegužės 18 d. EPA-ELTA nuotrauka
Įsivaizduokime, kad Jungtinės Valstijos žaidžia su Peru pasaulio futbolo čempionate. Už ką sirgtumėte?
Geras klausimas. Tikriausiai už Peru tiesiog dėl emocinio ryšio. Esu ir didelis Italijos sirgalius... Žmonės žino, kad esu „White Sox“ komandos gerbėjas, bet kaip popiežius esu visų komandų gerbėjas. Namuose užaugau kaip „White Sox“ mėgėjas, bet mano mama buvo „Cubs“ aistruolė, todėl negalėjai kaip sirgalius ignoruoti kitos pusės. Mes išmokome – net sporte – laikytis atviros, dialoginės, draugiškos, o ne piktos konkurencinės pozicijos tokiais klausimais, nes jei būtume elgęsi kitaip, galbūt būtume likę be vakarienės!
Prabėgo pirmieji jūsų popiežiavimo mėnesiai. Kaip suprantate popiežiaus vaidmenį?
Dar teks labai daug ko išmokti. Manau, didžiąją dalį šio darbo, tai yra pastoracinę veiklą, pavyko pradėti be didelių sunkumų. Mane stebina, kaip vis dar puikiai reaguojama, kaip norima bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Aš vertinu visus, nesvarbu, kas jie yra, ką nori pasakyti, ir juos išklausau.
Visiškai naujas šio darbo aspektas – kad esu iškeltas į pasaulio lyderių lygmenį. Tai labai vieša, žmonės žino apie mano pokalbius telefonu ar susitikimus su įvairių vyriausybių, pasaulio šalių vadovais – tai metas, kai Bažnyčios balsas yra itin svarbus. Daug mokausi apie tai, kokį svarbų vaidmenį Šventasis Sostas daugelį metų atliko diplomatijos pasaulyje. Šie dalykai man yra nauji praktine prasme. Daug metų sekiau aktualijas. Visada stengiausi žinoti naujienas, bet popiežiaus vaidmuo man yra naujas. Aš daug mokausi ir jaučiu didžiulį iššūkį, bet jis manęs neslegia. Šiuo atveju turėjau greitai šokti į gilųjį baseino galą.
Tapti popiežiumi, Petro įpėdiniu, kurio prašoma stiprinti kitų tikėjimą – tai svarbiausia užduoties dalis, – galima tik dėl Dievo malonės, nėra kito paaiškinimo. Šventoji Dvasia yra vienintelis paaiškinimas, kaip aš buvau išrinktas į šias pareigas, į šią tarnystę. Dėl savo tikėjimo, dėl to, kaip gyvenau, dėl savo supratimo apie Jėzų Kristų ir Evangeliją aš atsakiau „taip“, aš esu čia. Tikiuosi, kad galėsiu stiprinti kitų tikėjimą, nes tai yra pagrindinis Petro įpėdinio vaidmuo.
Popiežius Leonas XIV su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu Vatikane 2025 m. liepos 9 d. EPA-ELTA nuotrauka
Jūs aktyviai remiate taiką įvairiuose konfliktuose, iš kurių vykstantis Ukrainoje yra ypač aktualus. Šiuo metu Vatikano tarpininkavimas šiame konflikte yra realus?
Aš atskirčiau Šventojo Sosto pasisakymą už taiką ir tarpininko vaidmenį, kuris, mano nuomone, yra visiškai kitas ir ne toks realistiškas dalykas kaip pirmasis. Manau, žmonės girdėjo įvairius mano raginimus, aš, krikščionys ir geros valios žmonės tvirtiname, kad taika yra vienintelis sprendimas. Po tiek metų beprasmiško žmonių žudymo abiejose konflikto pusėse – ne tik šiame konkrečiame, bet ir kituose konfliktuose – žmonės turi pabusti ir pasakyti, kad yra kitas būdas tai padaryti.
Kalbant apie Vatikaną kaip tarpininką, net keletą kartų siūlėme surengti Ukrainos ir Rusijos derybų susitikimus Vatikane ar kitoje Bažnyčiai priklausančioje vietoje. Labai gerai suprantu, kokios yra to pasekmės.
Nuo karo pradžios Šventasis Sostas dėjo dideles pastangas išlaikyti poziciją, kuri, nors ir kaip būtų sunku, nepalaikytų nei vienos, nei kitos pusės, tikrai būtų neutrali. Kai kurie mano žodžiai buvo interpretuojami vienaip ar kitaip, ir tai normalu, bet manau, kad realistiškas požiūris šiuo metu nėra svarbiausias. Įvairūs veikėjai turi daugiau stengtis, kad kariaujančios šalys pasakytų: „Pakaks, ieškokime kito būdo išspręsti mūsų nesutarimus.“
Popiežius Leonas XIV bendrojoje audiencijoje Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. birželio 8 d. EPA-ELTA nuotrauka
Manau, kad sinodiškumo sąvoką daugelis žmonių vis dar sunkiai supranta. Kaip ją apibūdintumėte?
Sinodiškumas – tai požiūris, atvirumas, noras suprasti. Kalbant apie Bažnyčią, tai reiškia, kad kiekvienas jos narys turi balsą ir vaidmenį, kurį gali atlikti per maldą, apmąstymus, procese. Tai gali vykti įvairiais būdais, bet visada remiantis dialogu ir pagarba vienų kitiems. Suburti žmones ir suprasti tą santykį, sąveiką, kurti susitikimo galimybes – tai svarbus mūsų kaip Bažnyčios gyvenimo aspektas.
Kai kurie žmonės jaučia tai kaip grėsmę. Kartais vyskupai ar kunigai gali būgštauti, esą sinodiškumas atims iš jų autoritetą. Sinodiškumas yra ne tai, ir galbūt supratimas apie jūsų autoritetą yra šiek tiek netikslus, klaidingas. Sinodiškumas apibūdina tai, kaip mes galime susiburti ir būti bendruomenė bei siekti bendrystės kaip Bažnyčia, kad tai būtų Bažnyčia, kurios pagrindinis dėmesys skiriamas ne institucinei hierarchijai, o suvokimui „mes – kartu“, „mūsų Bažnyčia“. Kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą: kunigai, pasauliečiai, vyskupai, misionieriai, šeimos. Kiekvienas, turintis konkretų pašaukimą, turi savo vaidmenį ir gali ką nors duoti, o visi kartu mes ieškome būdų, kaip augti ir eiti kartu kaip Bažnyčia.
Ši nuostata gali daug ko pamokyti šiandienį pasaulį. Prieš akimirką kalbėjome apie poliarizaciją. Sinodiškumas yra savotiškas priešnuodis. Tai būdas spręsti kai kurias didžiausias problemas, su kuriomis susiduriame šiandieniame pasaulyje. Jei klausysime Evangelijos, jei kartu ją apmąstysime ir stengsimės eiti drauge, išgirsdami vieni kitus, bandydami atrasti, ką Dievas mums sako šiandien, daug laimėsime.
Šis procesas prasidėjo dar gerokai prieš pastarąjį sinodą, bent jau Lotynų Amerikoje – kalbėjau apie savo patirtį ten – Bažnyčia Lotynų Amerikoje tikrai prisidėjo prie visuotinės Bažnyčios. Galime puoselėti didelius lūkesčius, jei toliau remsimės pastarųjų kelerių metų patirtimi ir rasime būdų, kaip būti Bažnyčia kartu. Jei nebandysime Bažnyčios paversti kokia nors demokratine vyriausybe, nes žvelgiant į daugelį šių dienų pasaulio šalių demokratija nebūtinai yra tobulas viskam sprendimas. Jei gerbsime ir suprasime Bažnyčios gyvenimą tokį, koks jis yra, ir sakysime, kad turime tai daryti kartu.
Manau, tai suteikia Bažnyčiai puikią galimybę užmegzti ryšius su likusiu pasauliu. Nuo Vatikano II susirinkimo laikų tai buvo svarbu, ir dar tikrai yra ką veikti.
Pagal publikaciją portale „Crux“ išvertė Saulena Žiugždaitė.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Popiežius Leonas XIV inauguracijos į Šventąjį Sostą šv. Mišiose Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. gegužės 18 d. EPA-ELTA nuotrauka
Įsivaizduokime, kad Jungtinės Valstijos žaidžia su Peru pasaulio futbolo čempionate. Už ką sirgtumėte?
Geras klausimas. Tikriausiai už Peru tiesiog dėl emocinio ryšio. Esu ir didelis Italijos sirgalius... Žmonės žino, kad esu „White Sox“ komandos gerbėjas, bet kaip popiežius esu visų komandų gerbėjas. Namuose užaugau kaip „White Sox“ mėgėjas, bet mano mama buvo „Cubs“ aistruolė, todėl negalėjai kaip sirgalius ignoruoti kitos pusės. Mes išmokome – net sporte – laikytis atviros, dialoginės, draugiškos, o ne piktos konkurencinės pozicijos tokiais klausimais, nes jei būtume elgęsi kitaip, galbūt būtume likę be vakarienės!
Prabėgo pirmieji jūsų popiežiavimo mėnesiai. Kaip suprantate popiežiaus vaidmenį?
Dar teks labai daug ko išmokti. Manau, didžiąją dalį šio darbo, tai yra pastoracinę veiklą, pavyko pradėti be didelių sunkumų. Mane stebina, kaip vis dar puikiai reaguojama, kaip norima bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Aš vertinu visus, nesvarbu, kas jie yra, ką nori pasakyti, ir juos išklausau.
Visiškai naujas šio darbo aspektas – kad esu iškeltas į pasaulio lyderių lygmenį. Tai labai vieša, žmonės žino apie mano pokalbius telefonu ar susitikimus su įvairių vyriausybių, pasaulio šalių vadovais – tai metas, kai Bažnyčios balsas yra itin svarbus. Daug mokausi apie tai, kokį svarbų vaidmenį Šventasis Sostas daugelį metų atliko diplomatijos pasaulyje. Šie dalykai man yra nauji praktine prasme. Daug metų sekiau aktualijas. Visada stengiausi žinoti naujienas, bet popiežiaus vaidmuo man yra naujas. Aš daug mokausi ir jaučiu didžiulį iššūkį, bet jis manęs neslegia. Šiuo atveju turėjau greitai šokti į gilųjį baseino galą.
Tapti popiežiumi, Petro įpėdiniu, kurio prašoma stiprinti kitų tikėjimą – tai svarbiausia užduoties dalis, – galima tik dėl Dievo malonės, nėra kito paaiškinimo. Šventoji Dvasia yra vienintelis paaiškinimas, kaip aš buvau išrinktas į šias pareigas, į šią tarnystę. Dėl savo tikėjimo, dėl to, kaip gyvenau, dėl savo supratimo apie Jėzų Kristų ir Evangeliją aš atsakiau „taip“, aš esu čia. Tikiuosi, kad galėsiu stiprinti kitų tikėjimą, nes tai yra pagrindinis Petro įpėdinio vaidmuo.
Popiežius Leonas XIV su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu Vatikane 2025 m. liepos 9 d. EPA-ELTA nuotrauka
Jūs aktyviai remiate taiką įvairiuose konfliktuose, iš kurių vykstantis Ukrainoje yra ypač aktualus. Šiuo metu Vatikano tarpininkavimas šiame konflikte yra realus?
Aš atskirčiau Šventojo Sosto pasisakymą už taiką ir tarpininko vaidmenį, kuris, mano nuomone, yra visiškai kitas ir ne toks realistiškas dalykas kaip pirmasis. Manau, žmonės girdėjo įvairius mano raginimus, aš, krikščionys ir geros valios žmonės tvirtiname, kad taika yra vienintelis sprendimas. Po tiek metų beprasmiško žmonių žudymo abiejose konflikto pusėse – ne tik šiame konkrečiame, bet ir kituose konfliktuose – žmonės turi pabusti ir pasakyti, kad yra kitas būdas tai padaryti.
Kalbant apie Vatikaną kaip tarpininką, net keletą kartų siūlėme surengti Ukrainos ir Rusijos derybų susitikimus Vatikane ar kitoje Bažnyčiai priklausančioje vietoje. Labai gerai suprantu, kokios yra to pasekmės.
Nuo karo pradžios Šventasis Sostas dėjo dideles pastangas išlaikyti poziciją, kuri, nors ir kaip būtų sunku, nepalaikytų nei vienos, nei kitos pusės, tikrai būtų neutrali. Kai kurie mano žodžiai buvo interpretuojami vienaip ar kitaip, ir tai normalu, bet manau, kad realistiškas požiūris šiuo metu nėra svarbiausias. Įvairūs veikėjai turi daugiau stengtis, kad kariaujančios šalys pasakytų: „Pakaks, ieškokime kito būdo išspręsti mūsų nesutarimus.“
Labai tikiu žmogaus prigimtimi. Yra neigiama pusė, yra blogi veikėjai, yra pagundos. Bet kurioje pusėje, bet kokioje pozicijoje galima rasti gerų ir ne tokių gerų motyvų. Tačiau būtina skatinti žmones pažvelgti į aukštesnes, tikrąsias vertybes – tai keičia padėtį.Mes vis dar tikimės. Tvirtai tikiu, kad mes niekada negalime prarasti vilties. Labai tikiu žmogaus prigimtimi. Yra neigiama pusė, yra blogi veikėjai, yra pagundos. Bet kurioje pusėje, bet kokioje pozicijoje galima rasti gerų ir ne tokių gerų motyvų. Tačiau būtina skatinti žmones pažvelgti į aukštesnes, tikrąsias vertybes – tai keičia padėtį. Galima palaikyti viltį ir toliau stengtis skatinti žmones daryti kitaip. Savo pirmojoje kalboje iš Šv. Petro bazilikos balkono kalbėjote apie taiką ir tiltų tiesimą. Kokius tiltus norite tiesti? Kokie tai tiltai politiniu, socialiniu, kultūriniu, bažnytiniu požiūriu? Tiltus geriausia tiesti pasitelkiant dialogą. Vienas iš dalykų, kuriuos man pavyko padaryti per pirmuosius kelis mėnesius, yra bent jau tam tikras dialogas, susitikimai su pasaulio lyderiais iš tarptautinių organizacijų. Teoriškai Jungtinės Tautos turėtų būti vieta, kur būtų sprendžiama daugelis šių klausimų. Deja, atrodo, visuotinai pripažįstama, kad Jungtinės Tautos bent jau šiuo metu prarado gebėjimą suvienyti žmones spręsti daugiašalius klausimus. Daugelis žmonių sako, kad geriau užmegzti dvišalį dialogą sprendžiant problemas, nes daugiašaliam klausimų sprendimui įvairiais lygmenimis kyla nemažai kliūčių. Turime ir toliau priminti sau apie žmonijos potencialą įveikti smurtą ir neapykantą, kurie mus vis labiau skaldo. Gyvename laikais, kai žodis „poliarizacija“ atrodo vienas iš dažniausių, bet jis niekam nepadeda. O jei ir padeda, tik nedaugeliui, tuo metu visi kiti kenčia. Todėl manau, kad svarbu ir toliau kelti šiuos klausimus. Iš tiesų, toks ir būtų kitas mano klausimas – apie poliarizaciją, nes šis žodis šiandien dažnas tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų. Jūsų manymu, kaip galima šią problemą išspręsti? Vienas iš dalykų yra kelti šį klausimą ir apie jį kalbėti. Labai svarbu pradėti giliau mąstyti, bandyti suprasti – kodėl pasaulis yra toks poliarizuotas? Kas vyksta? Manau, tai lėmė daug veiksnių. Neteigiu, kad turiu visus atsakymus, bet matau realybę kai kurių tyrimų rezultatų. 2020 m. krizė ir pandemija tikrai tam turėjo įtakos, bet, mano nuomone, viskas prasidėjo dar anksčiau. Galbūt kai kuriais atvejais tai susiję su tuo, kad žmonės prarado suvokimą apie aukštesnę gyvenimo prasmę, ir tai juos paveikė ne vienu lygmeniu. Žmogaus gyvenimo, šeimos ir visuomenės vertybės – jei jos mums netenka prasmės, kas tada dar svarbu? Prie to pridėkime dar keletą veiksnių, iš kurių labai svarbus yra didėjantis darbininkų klasės pajamų ir turtingiausių žmonių pajamų atotrūkis. Pavyzdžiui, prieš 60 metų įmonių vadovai galėjo uždirbti keturis ar šešis kartus daugiau nei darbininkai, o naujausi mano matyti skaičiai rodo, kad dabar jie uždirba 600 kartų daugiau nei vidutinis darbininkas. Vakar pasirodė žinia, kad Elonas Muskas taps pirmuoju trilijonieriumi pasaulyje. Ką tai reiškia? Jei šis dalykas vienintelis turi vertę, tuomet mes esame didelėje bėdoje.
Popiežius Leonas XIV bendrojoje audiencijoje Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. birželio 8 d. EPA-ELTA nuotrauka
Manau, kad sinodiškumo sąvoką daugelis žmonių vis dar sunkiai supranta. Kaip ją apibūdintumėte?
Sinodiškumas – tai požiūris, atvirumas, noras suprasti. Kalbant apie Bažnyčią, tai reiškia, kad kiekvienas jos narys turi balsą ir vaidmenį, kurį gali atlikti per maldą, apmąstymus, procese. Tai gali vykti įvairiais būdais, bet visada remiantis dialogu ir pagarba vienų kitiems. Suburti žmones ir suprasti tą santykį, sąveiką, kurti susitikimo galimybes – tai svarbus mūsų kaip Bažnyčios gyvenimo aspektas.
Kai kurie žmonės jaučia tai kaip grėsmę. Kartais vyskupai ar kunigai gali būgštauti, esą sinodiškumas atims iš jų autoritetą. Sinodiškumas yra ne tai, ir galbūt supratimas apie jūsų autoritetą yra šiek tiek netikslus, klaidingas. Sinodiškumas apibūdina tai, kaip mes galime susiburti ir būti bendruomenė bei siekti bendrystės kaip Bažnyčia, kad tai būtų Bažnyčia, kurios pagrindinis dėmesys skiriamas ne institucinei hierarchijai, o suvokimui „mes – kartu“, „mūsų Bažnyčia“. Kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą: kunigai, pasauliečiai, vyskupai, misionieriai, šeimos. Kiekvienas, turintis konkretų pašaukimą, turi savo vaidmenį ir gali ką nors duoti, o visi kartu mes ieškome būdų, kaip augti ir eiti kartu kaip Bažnyčia.
Ši nuostata gali daug ko pamokyti šiandienį pasaulį. Prieš akimirką kalbėjome apie poliarizaciją. Sinodiškumas yra savotiškas priešnuodis. Tai būdas spręsti kai kurias didžiausias problemas, su kuriomis susiduriame šiandieniame pasaulyje. Jei klausysime Evangelijos, jei kartu ją apmąstysime ir stengsimės eiti drauge, išgirsdami vieni kitus, bandydami atrasti, ką Dievas mums sako šiandien, daug laimėsime.
Šis procesas prasidėjo dar gerokai prieš pastarąjį sinodą, bent jau Lotynų Amerikoje – kalbėjau apie savo patirtį ten – Bažnyčia Lotynų Amerikoje tikrai prisidėjo prie visuotinės Bažnyčios. Galime puoselėti didelius lūkesčius, jei toliau remsimės pastarųjų kelerių metų patirtimi ir rasime būdų, kaip būti Bažnyčia kartu. Jei nebandysime Bažnyčios paversti kokia nors demokratine vyriausybe, nes žvelgiant į daugelį šių dienų pasaulio šalių demokratija nebūtinai yra tobulas viskam sprendimas. Jei gerbsime ir suprasime Bažnyčios gyvenimą tokį, koks jis yra, ir sakysime, kad turime tai daryti kartu.
Manau, tai suteikia Bažnyčiai puikią galimybę užmegzti ryšius su likusiu pasauliu. Nuo Vatikano II susirinkimo laikų tai buvo svarbu, ir dar tikrai yra ką veikti.
Pagal publikaciją portale „Crux“ išvertė Saulena Žiugždaitė.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
