Atrastas Lietuvos paminėjimas 451 metais?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Tyrimas parodė, kad šaltinis, minintis Lietuvą, turėjo visas prielaidas atsirasti jau VIII amžiuje, o gal ir anksčiau. Labiausiai tikėtina, kad P. Minorita žinias apie Lietuvą paėmė iš neišlikusios Jono Diakono kronikos pradžios (parašytos X–XI a. sandūroje), kur turėjo būti pasakojama apie Atilos įsiveržimą į Italiją.
Kas rašoma P. Minoritos žinioje?
Post hoc Atila mansit annis V speculatoribus suis missis in IV partes orbis: una pars in Colonia; secunda usque Lituam locata est; tertia in Don fluvii litore; quarta in Iadra civitate Dalmatie.
„Po to Atila penkerius metus pasiliko, pasiuntęs savo šnipus į keturias pasaulio dalis: viena dalis – Kelne; kita buvo išsiųsta iki pat Lietuvos, trečia – Dono upės pakrantėje, ketvirta – Dalmatijos mieste Zadare.“
XIV a. rankraštis su Lietuvos vardo „Lituam“ paminėjimu Paolino Minoritos iš Venecijos pasaulio istorijoje (Paolino Minorita da Venezia, vesc. di Pozzuoli, „Satirica historia rerum gestarum mundi“, 1960 m., p. 202). Vatikano apaštališkosios bibliotekos rankraščio nuotrauka
Ką mes sužinome apie autoriaus pasaulio matymą ir kokia Lietuva mums pateikiama? Galima tvirtinti, kad tuo metu, kai Atilos pajėgos išsiunčiamos į vakarus, šiaurę, rytus ir pietus, Lietuva yra pasaulio pakraštys, tolimoji Šiaurė, tam tikras geografinis orientyras. Kita vertus, žinios turinys rodo, kad Lietuva nėra tik geografinė abstrakcija.
Aprašyme paminėti du romėnų įkurti miestai Kelnas ir Zadaras (pastarojo vieta konkretizuojama – Dalmatijoje) aiškiai žymi civilizaciją. Kaip priešingybė yra Dono upės pakrantės, kuriose civilizacijos dar nesama. Lietuva tarp šių aprašymų yra kaip tarpinis objektas. Ji – ne tyrai, o konkreti teritorija, tačiau civilizacijos pasiekimų čia dar nesama. Taigi mes susiduriame su konkrečia erdve, kurioje turėjo apsigyventi konkretūs gentiniai dariniai, tačiau civilizacija jos dar nepasiekė. Todėl visai tikėtina, kad Lietuva buvo hunų imperijos pakraštys, kaip tai vaizduojama jau XX a. pradžios mokslininkų darbuose.
Žvelgiant į šiuos duomenis, būtina atkreipti dėmesį į kelis aspektus.
Pirmiausia – archeologinis aspektas. Lietuvos archeologai gana seniai susidūrė su hunų ir lietuvių santykių problema. Lietuvoje randami tribriauniai strėlių antgaliai, priskiriami stepių klajokliams, dažniausiai hunams. Šią idėją išsamiai nagrinėjo Aleksejus Luchtanas: į tribriaunius strėlių antgalius žvelgė per V a. vidurio karo Lietuvoje prizmę ir bandė juos susieti su konkrečia etnine grupe – hunais.
A. Luchtanas pabrėžė, kad užpuolikų įsiveržimą galima pavadinti itin žiauriu, negailestingai buvo žudomi vaikai ir senoliai – tai būdinga siekiant palaužti pasipriešinimą. Toks įsiveržimas galėjo būti atliktas vieno iš Atilos (434–453 m.) hunams priklausančių būrių. Kartu jis kelia labai svarbų klausimą – kiek toli į šiaurę tęsėsi Atilos imperija? Pateikti argumentai rodo, kad ji galėjo priartėti ar netgi siekti Baltijos pajūrį. Bet jeigu ji siekė tik Tiuringijos ir pietinės Lenkijos žemes, iki Lietuvos hunų būriams jau buvo nebetoli, ir likęs kelių šimtų kilometrų atstumas, ypač žiemą, raiteliams galėjo būti įveikiamas (pasitelkiama lyginamoji medžiaga su totorių-mongolų įsiveržimais žiemą XIII a.).
Imaginacinis Atilos portretas iš Paulino Minoritos iš Venecijos kronikos „Satirica historia rerum gestarum mundi“. Vatikano apaštališkosios bibliotekos rankraščio nuotrauka
Hunų kontingentas nebūtinai turėjo būti didelis, jis galėjo būti sunaikintas Lietuvoje. Argumentams sustiprinti buvo pasitelktos ir Taurapilio kunigaikščio įkapės, kurių kilmė buvo iš Dunojaus slėnio – iš ten, kur buvo Atilos imperijos centras. A. Luchtanas taip pat pabrėžė, kad po V a. vidurio karo Lietuvoje pagausėjo piliakalnių slėptuvių ir atsirado profesionalių karių.
Šiuo atveju labai svarbūs filologiniai duomenys. Verta pabrėžti Zigmo Zinkevičiaus tyrimus. Naudodamasis filologams būdinga metodologija, jis nustatė, kad Lietuvos vardas yra gana senas – turėjo atsirasti iki V a. P. Minoritos duomenys, kuriuose Lietuvos vardas užrašytas lygiai taip pat kaip Kvedlinburgo analuose – Litua, patvirtina šiuos akademiko spėjimus.
Visas kontekstas rodo, kad Lietuvos vardas, patekęs į P. Minoritos aprašymą, galėjo atspindėti tautų kraustymosi epochos žinias ir susieti Atilą su Lietuva. Todėl labai didelė tikimybė, kad pirmą kartą Lietuva paminėta 451 metais.
Autorius nuoširdžiai dėkoja už pagalbą rengiant šį straipsnį savo kolegoms: Dariui Aleknai, Sigitui Lūžiui, Gediminui Vaitkevičiui, Vitaliy Nagrinyy, Andrey Liubyy. Be kolegų pagalbos šis straipsnis būtų kur kas skurdesnis.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
XIV a. rankraštis su Lietuvos vardo „Lituam“ paminėjimu Paolino Minoritos iš Venecijos pasaulio istorijoje (Paolino Minorita da Venezia, vesc. di Pozzuoli, „Satirica historia rerum gestarum mundi“, 1960 m., p. 202). Vatikano apaštališkosios bibliotekos rankraščio nuotrauka
Ką mes sužinome apie autoriaus pasaulio matymą ir kokia Lietuva mums pateikiama? Galima tvirtinti, kad tuo metu, kai Atilos pajėgos išsiunčiamos į vakarus, šiaurę, rytus ir pietus, Lietuva yra pasaulio pakraštys, tolimoji Šiaurė, tam tikras geografinis orientyras. Kita vertus, žinios turinys rodo, kad Lietuva nėra tik geografinė abstrakcija.
Aprašyme paminėti du romėnų įkurti miestai Kelnas ir Zadaras (pastarojo vieta konkretizuojama – Dalmatijoje) aiškiai žymi civilizaciją. Kaip priešingybė yra Dono upės pakrantės, kuriose civilizacijos dar nesama. Lietuva tarp šių aprašymų yra kaip tarpinis objektas. Ji – ne tyrai, o konkreti teritorija, tačiau civilizacijos pasiekimų čia dar nesama. Taigi mes susiduriame su konkrečia erdve, kurioje turėjo apsigyventi konkretūs gentiniai dariniai, tačiau civilizacija jos dar nepasiekė. Todėl visai tikėtina, kad Lietuva buvo hunų imperijos pakraštys, kaip tai vaizduojama jau XX a. pradžios mokslininkų darbuose.
Žvelgiant į šiuos duomenis, būtina atkreipti dėmesį į kelis aspektus.
Pirmiausia – archeologinis aspektas. Lietuvos archeologai gana seniai susidūrė su hunų ir lietuvių santykių problema. Lietuvoje randami tribriauniai strėlių antgaliai, priskiriami stepių klajokliams, dažniausiai hunams. Šią idėją išsamiai nagrinėjo Aleksejus Luchtanas: į tribriaunius strėlių antgalius žvelgė per V a. vidurio karo Lietuvoje prizmę ir bandė juos susieti su konkrečia etnine grupe – hunais.
A. Luchtanas pabrėžė, kad užpuolikų įsiveržimą galima pavadinti itin žiauriu, negailestingai buvo žudomi vaikai ir senoliai – tai būdinga siekiant palaužti pasipriešinimą. Toks įsiveržimas galėjo būti atliktas vieno iš Atilos (434–453 m.) hunams priklausančių būrių. Kartu jis kelia labai svarbų klausimą – kiek toli į šiaurę tęsėsi Atilos imperija? Pateikti argumentai rodo, kad ji galėjo priartėti ar netgi siekti Baltijos pajūrį. Bet jeigu ji siekė tik Tiuringijos ir pietinės Lenkijos žemes, iki Lietuvos hunų būriams jau buvo nebetoli, ir likęs kelių šimtų kilometrų atstumas, ypač žiemą, raiteliams galėjo būti įveikiamas (pasitelkiama lyginamoji medžiaga su totorių-mongolų įsiveržimais žiemą XIII a.).
Imaginacinis Atilos portretas iš Paulino Minoritos iš Venecijos kronikos „Satirica historia rerum gestarum mundi“. Vatikano apaštališkosios bibliotekos rankraščio nuotrauka
Hunų kontingentas nebūtinai turėjo būti didelis, jis galėjo būti sunaikintas Lietuvoje. Argumentams sustiprinti buvo pasitelktos ir Taurapilio kunigaikščio įkapės, kurių kilmė buvo iš Dunojaus slėnio – iš ten, kur buvo Atilos imperijos centras. A. Luchtanas taip pat pabrėžė, kad po V a. vidurio karo Lietuvoje pagausėjo piliakalnių slėptuvių ir atsirado profesionalių karių.
Šiuo atveju labai svarbūs filologiniai duomenys. Verta pabrėžti Zigmo Zinkevičiaus tyrimus. Naudodamasis filologams būdinga metodologija, jis nustatė, kad Lietuvos vardas yra gana senas – turėjo atsirasti iki V a. P. Minoritos duomenys, kuriuose Lietuvos vardas užrašytas lygiai taip pat kaip Kvedlinburgo analuose – Litua, patvirtina šiuos akademiko spėjimus.
Visas kontekstas rodo, kad Lietuvos vardas, patekęs į P. Minoritos aprašymą, galėjo atspindėti tautų kraustymosi epochos žinias ir susieti Atilą su Lietuva. Todėl labai didelė tikimybė, kad pirmą kartą Lietuva paminėta 451 metais.
Autorius nuoširdžiai dėkoja už pagalbą rengiant šį straipsnį savo kolegoms: Dariui Aleknai, Sigitui Lūžiui, Gediminui Vaitkevičiui, Vitaliy Nagrinyy, Andrey Liubyy. Be kolegų pagalbos šis straipsnis būtų kur kas skurdesnis.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
