Praėjusios savaitės įvykiai kaip bandymas suvienyti savo elektoratą pasityčiojant iš Vilniaus burbulo

Jei ką, pats iš mažo miestelio.

Taigi, kultūra. Kultūra – dalykas mįslingas. Paslaptingas. Ypač toli nuo didesnių miestų. Visos kitos sferos – aiškesnės. Vidaus reikalai, pavyzdžiui, viskas aišku – policininkai ir ugniagesiai. Užsienio reikalai – nu ten kažką užsieniuos. Švietimo – mokytojai. Sveikatos – daktarai. Visos ūkinės ministerijos irgi puikiai iliustruotinos vietiniais pavyzdžiais. Net Teisingumo – irgi apyaiškiai: prokurorai, teisėjai ir notarai – tie, su kuriais geriau reikalų neturėti, brangiai atsieina.

O kultūra – ne taip aišku. Kas nors pasakytų – o kas čia neaiškaus: muziejus ir biblioteka. Kultūrnamis tas pats. O čia savivaldybės, – pareikštų kitas. Bet ir poliklinika, ir mokyklos – irgi savivaldybės? Ne, ne – čia kas kita. Čia – vietinė kultūra, ne ta ana, Vilniaus kultūra.

Dažnam skaitytojui toks vidinis dialogas galėtų atrodyti it šiaudinės baidyklės dubasinimas. Ne visai. Esu įsitikinęs, kad bent jau vienos Lietuvos politinės partijos – apie kurią daug kalbama – elektorato nuomone, visa kultūros sritis ir visi žmonės, kurie patys save gali įvardinti kultūrininkais – Vilniaus burbulo grynuolis. Elitas – tas tamsiosios periferijos nekenčiamas elitas.

Čia norėčiau pabrėžti, kad toli gražu ne visa provincija ir periferija yra tamsios. Visgi tarp to, ką geografiškai galėtume pavadinti Lietuvos provincijomis, tarpsta ir tai, ką politologai apibrėžtų kaip tos vienos, keiksmažodžiu betampančios, partijos elektoratą. Ir tam tamsiajam elektoratui labai smagu, kad jo išrinktieji dabar galės pamurkdyti tuos Vilniaus elito atstovus – tuos snobus kultūrininkus – veidu į žmogiškuosius išteklius.

Žvelgdami tokiu kampu, praėjusios savaitės įvykius galime suvokti kaip bandymą suvienyti savuosius rinkėjus per tokią pergalę: laimėtą šansą pasityčioti iš savų rinkėjų nekenčiamo Vilniaus burbulo, įkūnyto tų snobų kultūrininkų, asmenyse.

Žinoma, tučtuojau į diskusiją įsitrauktų kokia nors garbi sociologė ir pareikštų, kad visa tai – tik spėjimai ir prielaidos. Gal tas elektoratas visai ne toks. Reikia tyrimų ir apklausų. Nereikia. Tokių tyrimų ir apklausų niekada nebus – jie neįgyvendinami. Kai kuriuos – gana akivaizdžius – dalykus galima suvokti ir spėjimais bei prielaidomis. 

Mano nuomone, šis ėjimas – pasityčioti iš kultūrininkų – nėra nei pergalingas, nei lemtingas. Kultūros bendruomenės nenugalėt. Ji išgyvens, ras kitus pajamų šaltinius, nenutils. Niekada nenutilo – gal į stalčių rašė, bet nenutilo. Kultūros bendruomenės nenugalėt – ji gal bus skurdesnė, gal pažeminta, bet dėl to tik piktesnė ir – tikėtina – kūrybingesnė.

Savam elektoratui irgi gerai. Taip tuos Vilniaus fondososus pažemint! Bet rinkimai dar toli. Gali pasimiršt. O ir juokas – dalykas laikinas. Ant duonos neužtepsi.

Deja, ne visai tikslus yra puikią kalbą Simono Daukanto aikštėje pasakęs Karolis Kaupinis. Tiems žmonėms – tam tamsiajam elektoratui – kultūros daug nereikia, ypač aukštosios. Jų kultūra apsiriboja restoranu „Gėrimai pigiau“.

Darsyk – laimė: jų nedaug, ir jie nieko niekad nelaimės.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama