Iš gabalėlių dėliojama Lietuva. Pokalbis su keliautojais Aiste ir Augustinu – apie lietuvių emigracijos bangas
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Laidos pašnekovai užsimena, kad dar šiais metais pakeliui į Australiją ketina aplankyti Japoniją. O kol kas tvarko rankraštį „Gabalėliai Lietuvos: Lotynų Amerika“, kurį tikisi netrukus išleisti. Tai tarsi antras pirmosios knygos tomas, į kurį nuguls įdomiausi perliukai ir nuotraukos.
Kada jūsų gyvenime atsirado kelionės? Kaip kilo mintis aplankyti ir įamžinti būtent su Lietuva, lietuviais susijusias vietas?
Augustinas Žemaitis: Kelionės, kitos kultūros ir šalys domino jau seniai, pastebėjome, kiek yra užsienyje su Lietuva susijusių įdomių, svarbių mūsų šalies istorijai vietų ir kultūros atspindžių. Nuo artimiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių Baltarusijoje, Ukrainoje ar Lenkijoje iki Jungtinių Amerikos Valstijų.
Pernai išleidome knygą „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ apie JAV lietuvių, kurie nuo XIX amžiaus panaikinus baudžiavą masiškai plūdo čia, paveldą. Radome šimtmečio ir senesnių lietuvių klubų, bažnyčių (apie šimtą), kapinių (40–50), paminklų. Lietuvybės paveldo aptikome daugiau negu 800 vietų JAV ir Kanadoje. Internete šios informacijos neradome, todėl norėjome viską surinkti į vieną vietą.
2015 m. keliavome į Australiją, čia radome lietuvių klubų, paminklus Eglei žalčių karalienei ir Trakų piliai. 2016 m. Brazilijoje visą dieną paskyrėme lietuvių rajonui, susitikome su vietiniais, užmezgėme kontaktus. O 2017 m. mūsų gyvenimas pasikeitė iš esmės: atsisakėme įprasto darbo, pradėjome dirbti sau ir iš bet kurios pasaulio vietos.
Sulaukėme Lietuvos ambasados JAV pasiūlymo sukurti lietuviškų vietų Amerikoje žemėlapį. Pirmąkart gavome finansavimą. Surengėme tikslines ekspedicijas lietuviškais keliais: 2017 m. tai buvo rytinė JAV dalis, po metų – vidurio vakarų aplink Čikagą. Na ir daugybė 2–3 savaičių, mėnesio ir ilgesnių ekspedicijų: fotografavome, žymėjome tikslias vietas, susitikome su vietos lietuviais, išklausėme ir užrašėme jų istorijas.
Projektas plėtėsi, augo kokybė. Be fotoaparato, atsirado ir dronai, kita technika, taip pat „YouTube“ kanalas „Gabalėliai Lietuvos“, paskaitos, pasakojimai. Veikia svetainė Truelithuania.com anglų kalba apie Lietuvą ir viską, kas su ja susiję.
Kaip pavyksta rasti žmones? Kokie jūsų paieškų metodai?
Aistė Žemaitienė: Ekspedicijoms ruošiamės du, tris mėnesius, nes reikia padaryti namų darbus. Kontaktą užmezgame dar būdami Lietuvoje, t. y. gerokai anksčiau iki iškeliaudami. Taigi atvykę dažniausiai jau turime draugų. Tada jų klausiame, gal dar ką pažįsta. Taip pažinčių tinklas plečiasi.
A. Žemaitis: Kaip ir kiekvienoje veikloje, galiausiai surandama sistema. Kai kam atrodo, kad ryšių ieškome tik per bendruomenes. Nebūtinai. Žiūrime, kas žmogui įdomu. Vyresnis daug žino, jam įdomūs paveldas, pastatai, paminklai. Turinčiai vaikų mamai įdomiausios lietuviškos šeštadieninės mokyklėlės. Lietuvybė – labai plati, kiekvienas renkasi savo kryptį. Kiekviena nauja ekspedicija būna paprastesnė, nes jau žinome, nuo ko pradėti.
O kontaktuojame keliais etapais. Pirmiausia elektroniniu paštu, bet mažai žmonių taip atsiveria. Tada susitinkame su jais ekspedicijos metu. O kartais žmonės, perskaitę knygą, patys su mumis susisiekia.
Amerikos lietuviai Vilniaus oro uoste 1963 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Turbūt teko susitikti su pirmųjų į Jungtines Valstijas, Teksaso valstiją, atvykusių lietuvių iš Mažosios Lietuvos palikuonimis? Kokie įspūdžiai?
A. Žemaitienė: Dažnai manoma, kad pirmieji lietuviai patraukė į Pensilvaniją. Ne, į Teksasą. Bandžiau įsivaizduoti, kaip jiems tada atrodė ši šalis, juk buvo Laukiniai Vakarai. Teksase gimusi ir augusi Patsy Hand pasakojo žinojusi tik faktą, kad jos seneliai kalbėjo skirtingomis kalbomis, tačiau nežinojo, kokiomis. Manė, kad jie atvyko iš Vokietijos. Kartą tvarkydama palėpę rado senelio ir senelės laiškus. Ir pradėjo kalenti jos smalsumo genas.
A. Žemaitis: Svarbiau tai, kad ši moteris paskatino visą kaimą įsitraukti į paieškas. Ir kiti žmonės rado daug lietuviškų laiškų. Šiandien miestelyje veikia muziejus. Didžiojoje Lietuvoje dar buvo baudžiava, todėl masinė migracija buvo neįmanoma. O Mažojoje Lietuvoje jos jau nebuvo. Vokiečiai masiškai kėlėsi į Teksasą, paskui juos traukė ir mažalietuviai. Didžiosios Lietuvos emigracijos kryptys paprastai sutapdavo su lenkų, taigi Čikaga – ir lietuvių, ir lenkų centras.
Verta pažymėti, kad migravo įvairių konfesijų lietuviai, daug lietuvių liuteronų atvyko ne tik iš Mažosios, bet ir Didžiosios Lietuvos, Amerikoje jie telkėsi į bendras parapijas. Itin daug čia nuveikė kunigas Martynas Keturakaitis, kilęs iš Mažosios Lietuvos, tačiau ilgą laiką kunigavęs Tauragėje, dėl knygnešystės organizavimo ištremtas į Kaukazą ir galiausiai atsidūręs JAV.
Dvi iš jo įkurtų lietuvių liuteronų parapijų veikia ir šiandien – Ziono parapija Čikagoje ir Jeruzalės parapija Kolinsvilyje, nors pastarojoje pamaldos lietuviškai jau nebevyksta, tačiau nemaža dalis parapijiečių yra lietuvių kilmės ir dalyvauja lietuviškoje veikloje, palaiko ryšius su Lietuva.
Šiaurės Amerikoje iki šiol veikia lietuviški klubai, bažnyčios, kitos organizacijos, o kaip pavyko rasti užmirštas vietas?
A. Žemaitienė: Mūsų klausia, kodėl keliaujame ten, kur lietuvybė jau užgesusi. „Gabalėliai Lietuvos“ yra platus projektas. Nors daugelio pastatų, žmonių nebelikę, tačiau dar yra jų vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai, kuriems gali būti įdomi jų istorija. Beje, Amerikoje savo kilme labai domimasi, dažnas pasidaręs genetinį testą. Nemažai tokių žmonių atkeliauja į Lietuvą, nes jų senelis ar prosenelis buvo iš Lietuvos. Jie ir Amerikoje lanko su artimaisiais susijusias vietas, pavyzdžiui, lietuvišką mokyklą, į kurią ėjo senelė, ar bažnyčią, kurioje susituokė proseneliai. Žmonės jaučia nostalgiją. Supratome, kad svarbu tai užfiksuoti.
Taip pat dažnai mūsų klausia: „O kodėl jūs tik dabar atvažiavote? Galėjote juk prieš 30–40 metų atvažiuoti.“ Deja, tuo metu mes dar nebuvome gimę... Atvažiavome, kada atvažiavome.
Tuos pastatus statė dipukai, jų karta išeina – pirminis šaltinis, deja, iškeliauja amžinybėn. Kai kurie žmonės perduoda pasakojimus vaikams, bet tai jau ne šimtu procentų autentiška informacija. Todėl stengiamės su žmonėmis susitikti ir iš pirmų lūpų išgirsti istoriją. O kalbant apie vietas JAV yra vienas įdomus dalykas. Tarkime, jei nebėra kam lankyti bažnyčios, pastatas tiesiog desakralizuojamas ir parduodamas. Lietuvoje, Europoje tai sunku suprasti. O ten tiesiog Nothing personal, just business (angl. „Nieko asmeniška, tik verslas“).
A. Žemaitis: Žemėlapyje Tikslasamerika.lt tikslias vietas skirstome į visai neišlikusias; išlikusias, kurios nebepriklauso lietuviams, bet kuriose išsaugoti lietuviškumo ženklai; ir gausiai lietuvių lankomas ir įtrauktas į kelionių vadovus.
Pirmoji kategorija įdomiausia genealoginiams tyrimams. Puikus antrosios kategorijos pavyzdys – Šventojo Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje. Ji apskritai yra viena įspūdingiausių lietuvių bažnyčių išeivijoje, pastatyta skerdyklų darbininkų. Išliko visos detalės: Rūpintojėlis, Gedimino stulpai frontone, viduje – Kryžių kalno ir Vilniaus atvaizdai, lietuviški užrašai vitražuose, aukotojų pavardės. O trečiojoje kategorijoje yra gal 30 objektų JAV ir Kanadoje.
Keliautojai Aistė ir Augustinas Žemaičiai. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ar skiriasi lietuvybės paveldas JAV ir Kanadoje?
A. Žemaitis: Skirtingos išeivijos bangos – tarsi skirtingos tautos. Pirmieji prieškario imigrantai, vadinamieji ekonominiai, labiau integravosi, išmoko angliškai. Jei ne okupacija, antroji pokario banga niekada nebūtų kilusi. Šie žmonės buvo labai patriotiški, norėjo lietuviškesnių formų, bet kokia kaina išlaikyti lietuvių kalbą. Galime pasiremti ir išeivijos liuteronų pavyzdžiu – nors JAV lietuvių liuteronų parapijos veikė jau nuo pat XIX–XX a. sandūros, naujabangiai kūrė naujas parapijas.
Palyginti su JAV, Kanadoje, galima sakyti, apsistojo tik antrosios bangos imigrantai, jiems teko tuščias lapas, t. y. reikėjo patiems statyti bažnyčias, įrengti kapines ir pan. Kai kur Amerikoje abiejų kartų imigrantams pavyko susivienyti. Antroji banga įsiliejo į parapijas, jas dar labiau sutautindama, sulietuvindama. Iš okupuotos Lietuvos pasitraukė ir labai daug katalikų kunigų, nes jie buvo persekiojami. Apskritai paėmus, JAV lietuviškasis paveldas yra daugiasluoksniškesnis.
Iki šiol Amerikoje išliko pirmabangių kurta tautinė Katalikų Bažnyčia, nepavaldi Romos Katalikų Bažnyčios hierarchijai. Papasakokite apie tai.
A. Žemaitis: Dalyvavau ir aš Mišiose tokioje bažnyčioje. Lietuvoje maldos namus dažniausiai funduodavo didikai, bajorai. O JAV jas pastatė patys darbininkai iš savo algų, nes norėjo lietuviškų bažnyčių, prie kurių veikė ir tautinės veiklos centras, kur vykdavo šokiai, susitikimai po Mišių ir t. t. Žmonėms buvo svarbu išsaugoti bažnyčios pastato nuosavybę, kad dėl jo vienašališkai nespręstų vyskupijos vadovybė.
Panašiai atsirado tautinės lenkų, slovakų bažnyčios, kurios vėliau jungėsi į Skrantono uniją, vietos lietuvių vadinamą Skrantų unija. Lankėmės tokioje parapijoje, joje tarnauja lenkas kunigas, vedęs lietuvę (tautinė Katalikų Bažnyčia celibato yra atsisakiusi). Kadangi daugelio palikuonys nebemoka lietuviškai, Mišios čia aukojamos anglų kalba, tik giesmės dar giedamos lietuviškai.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
