Jaunimas ir prasmės krizė

Tarp daugelio jaunuolių randame dvasinio, krikščioniško atsinaujinimo branduolius, pavyzdžiui, krikščioniškuose jaunimo renginiuose, kaip neseniai matyta jaunimo minia per Jubiliejaus metų susitikimą Romoje. Arba net mažose parapijose ar bendruomenėse. Taigi toli gražu ne visi jaunuoliai yra beviltiški. Aš greičiau matau pagundą mums visiems būti abejingiems, pagundą gyventi dėl gyvenimo nesigilinant, neieškant giliau. Čia iškyla klausimo, ar gyvenimas turi turėti prasmę, reikšmė. Daugelis jaunų žmonių sau šio klausimo nekelia. Tai netrukdo jiems domėtis, net aistringai domėtis menais, literatūra, mokslu, sportu ir kitais dalykais. Žinoma, kai kurie jaunuoliai jaučia tam tikrą neviltį, jei jiems nesuteikiama galimybė augti – materialiai, intelektualiai ir dvasiškai. Tėvystės krizė Tiesa, daugelis kenčia dėl tėvo nebuvimo. Šis tėvystės trūkumas būdingas mūsų laikams. Mūsų laikų drama yra ta, kad vyraujančios yra moterų ir vaikų vertybės, o ne sveiko vyriškumo ir tėviškumo. Kai trūksta prasmės, kai vyriškumas siejamas tik su smurtu, erotika ir reklama, kurie nuolat plūsta filmuose ar televizijoje, tada suprantama, kad atsiranda smurtas. Pixabay.com nuotrauka Dažnai vaikams, apgaubtiems moteriškos meilės (nesvarbu, ji ateina iš motinos ar tėvo), trūksta tėvystės, kuri suteiktų erdvės asmeninei individualybei, tėvo, kuriam priešinamasi, bet kuris gerbiamas, kuris atveria pasaulį parodydamas gyvenimo ir ištikimybės, darbo ir atsidavimo prasmę. Tėvas, kuris gali pasakyti vaikui: „Pakaks, yra ribos, negali turėti visko, o tai, ką gali turėti, nebūtinai gausi iš karto.“ Nėra tėvo – nėra prasmės, tik nuoga mirtis, be vilties, priešais tuštumą. Kai kurie jaunuoliai iš priemiesčių prisipažįsta: „Mes tiesiog neapkenčiame.“ Ką jie tuo nori pasakyti, nė patys nesugeba įvardyti. Neapkenčia tų, kurie atrodo turintys viską ir iš karto? Neapkenčia, nes skauda? Neapkenčia tiesiog, nes neapykanta atrodo savaime prasminga? Tuomet prasiveržia smurtas. Smurtas yra pagunda. Jaučiamas tam tikras malonumas, kai suprantama, kad galima sužeisti ar net nužudyti... Savižudybė Didžiausią susirūpinimą kelia jaunimo savižudybės. Jaunimo savižudybių gausėjimas yra vienas iš didžiausių reiškinių, kuriuos šiandien matome. Savižudybė dažnai yra pagalbos šauksmas. Visgi jaunimo savižudybės yra daug rimtesnės, nes jos dažniausiai liudija beprasmybę – kai nusižudoma, nes kito atsakymo nėra. Ar tuo paaugliai neparodo nepriimantys visuomenės, kurią jie laiko neturinčia ir negalinčia pasiūlyti ateities ir prasmės? Manau, klausimas yra toks – ar visuomenė turi suteikti gyvenimui prasmę? Reikia priminti, kad tai viena iš didžiausių totalitarinių iliuzijų! Prasmė gali atsirasti kitaip – susitikimo su žmogumi, grupe, Bažnyčia metu. Būtent čia Bažnyčia ir bendruomenė turėtų atgauti savo vaidmenį. Jaunų žmonių savižudybių atvejai iš esmės yra dėmesio atkreipimas, kad šiandien vis nemokame iki jų prisibelsti, jiems pasakyti, jog yra galimybė ne tik rasti prasmę, bet ir tarnauti, kurti meilę. Šie pasiklydę jaunuoliai yra apleisti vaikai, kurie, pakartosiu, neturi tėvo ir turi per daug motinų, juos užliūliuojančių, lepinančių, perdėtai globojančių ir nepadedančių jiems rizikuoti savo gyvenimu. Kalbama tik apie saugumą, o jaunam žmogui reikia rizikos išdrįsti gyventi. Unsplash.com nuotrauka Jaunimo savižudybės taip pat susijusios su dvasinių jėgų trūkumu visuomenėje, pamirštant apie priklausymą tautai, kultūrai, istorijai. Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad visuotinis sekuliarizmas kelia didelių problemų. Manau, kad reikia tiesiog atviros sekuliarizmo sampratos. Išeities taškas yra ne tiek pačios tiesos paieškos, kiek klausimas – kaip gyventi kartu, koks principas mus jungia, kuo visi esame susiję su savo istorija, kultūra, kalba? Visa tai yra, pavyzdžiui, ateitininkų judėjimo ištakose. Mokytojas ir mokykla Matau dar vieną problemą: šiandien mokytojas matomas kaip neutralus, kaip informacinė dėžė, iš kurios perteikiamos žinios mokiniams. Sistema nebenori mokytojų, kurie būtų asmenybės ir pavyzdžiai. Mokytojai, kurie būtų ieškotojai kartu su mokiniais. Kurie rodytų kelius į ieškojimą daugiau, prasmės ieškojimą, o ne tik žinių perėmimą. Bet jie paskandinami programų rengime, reikalavimuose, ataskaitose... Ką dabar gali jauni mokytojai? Pradedant nuo eilėraščio, kalbos, muzikos, istorinio įvykio, meilės, mirties, siaubo vizijos pabandyti nubrėžti bendrą propedeutiką, kurioje būtų galima atrasti, kad egzistuoja paslaptis, kad mūsų mokslais tiriamas jutiminis pasaulis galbūt nėra uždaras savyje, kad per tai, ką tyrinėjame, atrandame kitą pasaulio gelmę. Mano akimis, tai svarbu, ir tai reikia pirmiausia pajusti. Pagrindinė mokyklos misija jokiu būdu nėra siekti, kad jauni žmonės prisitaikytų prie esamo socialinio modelio. Ne, reikia padėti vaikui būti savimi, bet kuriuo atveju – žengti keliu, žinant, kad šis kelias gali vesti prie svarbių etapų, kad dykumoje yra oazių. Prisitaikyti prie visuomenės nėra geriausias būdas ją pakeisti. Priešingai, reikia ugdyti kritinį mąstymą tam tikroms mūsų visuomenės susikurtoms idėjoms ir nuostatoms. Narkotikai ir civilizacija Taip pat galvoju apie šiandieninį narkotikų populiarumą, ypač tarp jaunimo. Ką tai mums rodo? Ar narkomanai savo žavėjimusi narkotikais mums nerodo esminių visuomenės lūžių? Ar tai nėra tam tikras jų šauksmas, ypač jei pasireiškia savižudybe? Prisimenu skaitytą istorinį liudijimą, kad pirmuosiuose povandeniniuose laivuose neįmanoma buvo matuoti didėjančio oro užterštumo, nes nebuvo tinkamų prietaisų. Nors šiandien mums skamba žiauriai ir nehumaniškai, bet tam būdavo naudojami triušiai, nes jie gerokai anksčiau už žmones jautriai reaguoja į deguonies trūkumą. Tai leisdavo povandeniniams laivams laiku grįžti į paviršių. Ar mūsų vaikai narkomanai, vaikai, įstoję į sektas ar pasiduodantys smurtui, mūsų prarasti vaikai nepasako mums, kad netrukus visai mūsų civilizacijai trūks deguonies? Narkotikai nėra naujas reiškinys, tačiau šiandien – ir tai yra nauja – jie tampa kolektyviniu reiškiniu ir paliečia palyginti daug jaunų žmonių iš įvairių socialinių sluoksnių. Galima išplėsti problemą ir paklausti: ar visa mūsų civilizacija netampa narkomanų civilizacija? Medicina sugebėjo atskirti raminamąjį narkotikų poveikį ir pritaikymą gydymui nuo tiesiog svaiginimosi. Šiuo metu daugybė žmonių vartoja narkotikus raminamųjų ir antidepresinių vaistų pavidalu. Taip atsiduriame pusiau miego būsenoje, bet be sapnų, o tai nenatūralu, nes gilus miegas, kaip dabar žinome iš svarbių psichologijos atradimų, yra normalus, ir tada paprastai sapnuojame – sapnai kartais yra tarsi kontaktas su mūsų pačių paslaptimi. Kai miegame apsvaigę nuo narkotikų, liekame paviršiuje, esame atskirti nuo šios nesąmoningos, bet maitinančios patirties. Tuomet vieninteliai vaizdai, kurie mus maitina, arba tiksliau – prikemša, yra tik filmai, reklama, žiniasklaida... Tai iš tiesų dar labiau parodo, kokia paviršutiniška, atmetanti gelmės paieškas yra mūsų civilizacija. Narkomanas tuo pat metu yra ir šio tipo civilizacijos auka, ir jos priešininkas. Auka, nes išlaiko tas pačias nuostatas: spektaklio ir ego dramos paviršutiniškumą. Priešininkas, nes radikaliai ieško kito pažinimo, kitos patirties, euforijos, kuri jį iškeltų virš visko. Pats jo buvimas mūsų civilizacijai yra pinigų, efektyvumo, sėkmės pasaulio kvestionavimas. Unsplash.com nuotrauka Skubos civilizacija Mūsų civilizacija taip pat yra nekantrumo civilizacija. Greita technologijų pažanga peršoka reikalingus pereinamuosius etapus ir pasirengimus. Technologijos panaikina atstumą, sutrumpina laukimą, nelieka laukimo ir išlaukimo principo, kuris toks svarbus žmogui bręstant. Vieno judesio pakanka kambariui apšviesti, kito – jau apdorotam maistui paruošti. Kylant gyvenimo lygiui, laikas tarp troškimo, jo patenkinimo ir naujo nusivylimo vis trumpėja. Visa tai gal atrodo banalybės, vis dėlto taip pat banalu, bet būtina priminti, kad ši evoliucija tam tikra prasme yra pergalė prieš laiką, net iš darbo atima prasmę. Darbas atrodo tuščias laiko švaistymas, tad stengiamasi rasti tokį darbą, kurį atlikti būtų galima per trumpą laiką, bet už kurį būtų skiriamas didelis uždarbis. Čia narkomanas vėl yra auka ir protestuotojas. Jis atsisako „tuščio“ darbo. Jis nori kažko kito, tačiau iš karto. Tada narkotikai suteikia iliuziją, kad viską turime iš karto. Jie panaikina realybės principą ir pakeičia jį malonumo principu. Atrodo, jog kraštutiniu atveju narkotikai vartojami tam, kad būtų galima pamiršti nepakeliamą nerimą. Žinoma, paauglys visada yra persekiojamas nerimo: dėl gyvenimo, kuriame turi rasti savo tapatybę, dėl suaugusiųjų nesupratimo, dėl seksualumo, kuris jį žavi ir kartu atstumia. Tačiau paauglio nerimas tampa nepakeliamas, jei yra sustiprinamas civilizacijos nerimo. Atsakymų paieškos Atrodo, kad vienas iš galimų atsakymų ilgalaikėje perspektyvoje yra grįžti prie dvasingumo kelio, kuris kviestų išsivaduoti iš iliuzijos. Reikšminga tai, kad dvasinė tradicija, svarbi krikščionybėje, atmeta iliuzijas ir kviečia sugrįžti į realybę. Krikščionybė moko Dievą sutikti gyvenimo konkretybėje – taigi ji yra realistiška. Ji atstumia neįprastas vizijas, kurias gali sukelti svaiginimasis, kad ir koks jis būtų – alkoholiu, vaizdais, garsais ar narkotikais.

Tiesą apie gyvenimą galima priimti tik tikėjimu, nuolankumu ir kantrybe.

Visa egzistencija palaipsniui tampa sąmoninga, kai vyksta realybėje, bet slėpinyje. Tiesą apie gyvenimą galima priimti tik tikėjimu, nuolankumu ir kantrybe. Senieji asketai, dykumų vienuoliai, kurie tai žinojo, visada prašydavo naujokų atmesti iliuzijas, nes šėtonas gali pasislėpti įgijęs šviesos angelo pavidalą... Tai moko širdies užsidegimo, kuris dieviškąją šviesą suvokia būtybių ir daiktų unikalume. Šventųjų atsiskyrėlių pasakojimai liudija apie tai, koks įdomus jų gyvenimas, kupinas begalinių niuansų, kurie laiko tėkmei suteikia amžinybės svorį: tylos akimirka su Dievu, ir širdis suvirpa švelnumu; žolė, kuri virpa vėjyje, ir širdis plaka visuotinės šventės ritmu; kartais veidas – „tas, kuris mato savo brolį, mato savo Dievą“ (plg. 1 Jn 4, 20) – verkia su tuo, kuris kenčia, džiaugiasi su tuo, kuris džiaugiasi... Krikščionims Dievas sukūrė visus nematomus ir matomus dalykus, kaip sakoma Credo – Tikėjimo išpažinime. Įsikūnijęs jis tarsi įtraukė dvasinį pasaulį į matomojo pasaulio gelmes. Šis pasaulis žmogaus širdies žvilgsniui Kristuje tapo tuo degančiu krūmu, kuris kadaise pasirodė Mozei. Krūmas degė, bet nesudegė, ir jame skambėjo dieviškasis Žodis: „Aš esu Tas, kuris yra“, „Aš Esu“ – pats Dievas, kuris ateina pas mus. Tai Jo meilė užpildo bedugnę, o meilė negali sustoti pusiaukelėje, vaizduotėje ar iliuzijoje. Iliuzija, kurią suteikia narkotikai, iš tiesų yra dykuma, kurioje niekas tavęs nepriima, iš kurios niekas neateina – veidrodyje ar kitoje pusėje galiausiai esi tik tu ir niekas daugiau. Bet krikščioniui pasaulis yra didžiulis dialogas. Pažįstu vieną žmogų, kuris išsivadavęs ir atradęs tikėjimą – patyręs abu šiuos dalykus – man pasakojo apie tai. Narkotikai jam buvo vienišumo patirtis, palikusi keistą nusivylimą, prarasto Rojaus jausmą, be galo artimą, bet vis dėlto nepasiekiamą... Tačiau visa tai šiandien jam yra niekas, palyginti su maža krikščioniškos patirties pradžia, kurią jis vėliau patyrė. Dabar jis jaučia švelnumą, ramybę, dvasinį subtilumą, šalia kurių pirmosios jo patirtys atrodo grubios ir visiškai išorinės. Ir svarbiausia – nebėra vienatvės. Pixabay.com nuotrauka Šv. Izaokas Siras jau prieš daugybę šimtmečių yra apsakęs šią patirtį: „Kas yra pažinimas? – Tai nemirtingo gyvenimo prasmė. O kas yra nemirtingas gyvenimas? – Viską jausti Dieve. Nes meilė kyla iš susitikimo. Žinojimas, susijungdamas su Dievu, suvienija visus troškimus, o širdžiai, kuri jį priima, jis yra visiškai švelnus, užliejantis žemę, nes nėra nieko panašaus į Dievo pažinimo švelnumą!“ Iššūkis jaunimui Taip, tai reikalauja pastangų. Čia kyla sudėtingas klausimas, nes šiandienos jaunimas dažnai atrodo nenorintis stengtis. Jis nori visko iš karto, nori ekstazės be asketizmo, ir tai atrodo be išeities. Kaip jis priims pastangas, kurių reikalauja tikrasis dvasinis kelias? Manau, tai įmanoma tik jei jaunuolius rems tikros bendruomenės, jei juos ves – ir prireikus neš – tikri dvasiniai tėvai, tik jei jie bus maitinami tikru dvasiniu ir liturginiu grožiu bei džiaugsmu. Bendruomenė suteikia būtiną šilumą ir prieglobstį. Taip pat senolių, nukeliavusių ilgą kelią, tyrumo, šviesumo spindesys rodo, kad laikas ir mirties atėjimas nėra vien priešai. Liturginis grožis ir šlovinimas yra dvasinės patirties pranašystė. Viskas yra duota Kristuje, viskas turi būti kantriai iššifruota, priimta Dvasioje – ne valios įtampa, bet nuolankumo asketizmu, kuriuo atsiduodame malonei, kuriuo pašaliname kliūtis, trukdančias Kristaus gyvenimui mus užpildyti. Taip pat turime stiprinti bendrystės solidarumą. Solidarumas yra viena iš vertybių, kuri šiandien labiausiai veikia jaunus žmones Vakaruose. Jie geba pasiaukojamai tarnauti, ypač nevyriausybinėse organizacijose. Tai nėra nei paprasti individualūs labdaros gestai, nei ideologija, kuria lengvai naudojasi fanatizmo atstovai. Jaunimui iš tiesų būdingas konkretumo ir veiksmingumo skonis. Tačiau yra ir nusivylimo bei kartėlio pavojus. Mūsų vaidmuo – stiprinti solidarumą bendrystėje, įsitikinus, kad yra tik vienas Žmogus, vienas Adomas, nepaliaujamai sudaužytas mūsų nuodėmės, nepaliaujamai atkuriamas Kristuje, kuriame visi esame bendrystėje, vienas kito nariai. Ir šioje milžiniškoje vienybėje kiekvienas, pats to neieškodamas, tampa unikalus. Pamažu reikia keisti mūsų civilizacijos santykį su laiku. Reikia laiko suprasti, laiko mylėti. Reikia taip pat sunkių, kartais sausų dykumos ir nakties laikų, kad Kristaus laiko ir amžinybės sąjungoje subręstų tikros džiaugsmo akimirkos. Reikia laiko, kad išmoktum groti muzikos instrumentu, atrastum draugą, tikrai pamiltum – tai žmogaus paslapties nuojauta, atsiskleidžianti per jo prigimties trūkumus ir pranokstanti tiek kartėlį, tiek entuziazmą... Jaunimas vis jautriai reaguoja į visa tai. Mums telieka jauniems žmonėms parodyti, kad dvasinis gyvenimas yra sudėtingas, bet būtinas menas, kurio padedamas žmogus mokosi dirbti su savimi, savo siela ir kūnu, kad jie taptų jautrūs malonei... Mums lieka parodyti, kad laisvė nėra visų apribojimų atmetimas, kad ji pasiekiama kūrybiškais apribojimais, kurie mus išlaisvina iš kaukių ir negyvos odos... Sodininkai žino: medžius reikia genėti, kad jie duotų vaisių. Mums reikia žmonių sodininkų. Tuomet atgims viltis, o su ja – ir jaunimo ateitis. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama