Reprodukcinė sveikata, arba kaip I. Ruginienė nemokamais abortais gimstamumą skatino

Ji taip pat negalėjo pasakyti, kokį gimstamumo rodiklį ar gimstamumo ir mirtingumo santykį norėtų pasiekti. Tačiau teigė, kad svarbiausia užsibrėžti kryptį. Ką gi, Vyriausybės programoje konkretumo nedaug, tai gal konkretūs teisės aktai padės suprasti, kokiomis priemonėmis ši valdžia planuoja judėti nusistatyta kryptimi? Deja, pažvelgus į Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą atrodo, kad tikslą pasiekti tikimasi einant atbulomis.

Rudens sesijoje tvirtinimui bus pateiktas pirminę svarstymo stadiją jau perėjęs Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuriuo siūloma finansuoti abortą valstybės lėšomis nepriklausomai nuo to, ar jis atliekamas siekiant apsaugoti moters sveikatą ir gyvybę, ar nėščiosios pageidavimu; prailginti medikamentinio aborto laiką iki dvylikos savaičių; įteisinti chirurginę sterilizaciją kaip šeimos planavimo būdą ir nemokamai teikti sterilizacijos paslaugas visiems to pageidaujantiems pilnamečiams asmenims.

Jau esu rašiusi, kad teisės aktai nėra eilinis nacionalinių taisyklių sąrašas, tai ir tam tikras tautos moralinis kodeksas, vertybių sąvadas. Per teisės aktus įtvirtinamos visuomenės normos, ką mes skatiname, o ko ne. Apie kokią šeimų skatinimo politiką galime kalbėti, jei nėra propaguojama gyvybės kultūra, jei nėra užduodamas gimstamumą skatinantis tonas?

Deklaruojant siekį didinti gimstamumą būtų logiškas sprendimas – užuot valstybės lėšomis finansavus tai, kas užkerta kelią naujų piliečių atsiradimui (abortai, sterilizacija, kontracepcija), skirti pinigų tam, kas iš tiesų palengvintų šeimoms gyvenimą.

Šeimos politika ir turėtų būti valstybinė kryptis, visais būdais skatinanti šeimų gausėjimą ir nepalaikanti (bet nedraudžianti) abortų. Čia svarbu pabrėžti, kad niekas nekalba apie abortų uždraudimą ir kriminalizavimą. Jie yra legalūs, o nuo 2023 m. moterys gali rinktis ir medikamentinį abortą. Tačiau gimstamumą skatinančios valstybės mastu turėtų būti nuostata, kad nėštumo nutraukimas nėra palaikomas ir finansuojamas.

Skatinti gimstamumą ir tuo pat metu didinti nėštumo nutraukimo prieinamumą yra ne kryptinga politika, o šizofrenija. Panašiai būtų, jeigu kažkoks miškas būtų paskelbtas saugoma teritorija ir kartu jame būtų atlaisvintos kirtimų taisyklės (deja, mūsų valstybėje vyksta ir tokie stebuklai). Arba vykdant tariamą alkoholizmo prevenciją vietoj akcizų alkoholis būtų subsidijuojamas. Tokiu atveju arba deklaruojama alkoholizmo prevencija yra blefas, arba sprendimų priėmėjams stringa loginis mąstymas.

Galima būtų daug kalbėti apie pinigus, ir tai būtų logiška. Mūsų valstybės biudžetas toks ribotas, kad jo sudarymas kasmet primena Lašininio ir Kanapinio virvės tampymą. Jei daugiau gauna viena sritis, kita automatiškai nukenčia.

Tad deklaruojant siekį didinti gimstamumą būtų logiškas sprendimas – užuot valstybės lėšomis finansavus tai, kas užkerta kelią naujų piliečių atsiradimui (abortai, sterilizacija, kontracepcija), skirti pinigų tam, kas iš tiesų palengvintų šeimoms gyvenimą. Tarkim, peržiūrėti kompensacijų tvarką šeimoms, susiduriančiomis su sunkumais pastoti (pavyzdžiui, poros, kurioms yra vertybiškai nepriimtinos tradicinės vaisingumo klinikos ir kurios renkasi naprotechnologiją, už visus tyrimus ir gydymą turi susimokėti iš savo kišenės). Arba, sakykim, skirti papildomą sveikatos draudimo krepšelį daugiavaikėms šeimoms, kurį jos galėtų išleisti ir privačiose gydymo įstaigose ar odontologijos klinikose.

Vis dėlto manau, kad tie, kurie demografijos krizę suveda į pinigus, pernelyg supaprastina problemą. Vien finansinėmis paskatomis šeimoms šio klausimo neišspręsime. Žinome, kad geresnis gyvenimas nekoreliuoja su gimstamumu, netgi atvirkščiai. Būtent turtingiausios valstybės susiduria su senstančių visuomenių problema.

Jau yra atėjusi jaunų suaugusiųjų karta, kuriai vaikai – jokia vertybė. Yra jaunų žmonių, kurie puikiai uždirba, turi perspektyvią karjerą, gali įsigyti būstą, bet nesirenka turėti vaikų, nes nori gyventi patogiai, kratosi vargo. Daliai jų vertybė yra apkeliauti pasaulį, o vaikai, sutikite, šio siekio nepalengvina. Kitiems vertybė – apskritai neturėti vaikų dėl klimato kaitos ir gamtos nykimo.

Mes gyvename postvertybiniame Vakarų pasaulyje, kuriame vis sunkiau susitarti dėl visuotinai priimtinų vertybių. Regis, dar turime kelias, tokias kaip laisvė, taika, demokratija, bet štai šeima ir gyvybė buvo palaipsniui išbrauktos iš šio sąrašo. To pasekmes jau matome atsispindinčias statistikoje.

Girdžiu skeptikus sakant, kad priversti norėti vaikų yra bergždžias reikalas, todėl reikia palikti nenorinčiuosius ramybėje ir pagerinti sąlygas tiems, kurie svarsto turėti daugiau vaikų. Žinoma, priversti neįmanoma, tačiau dabartinė statistika šaukte šaukia, kad esamas norinčiųjų ir nenorinčiųjų santykis yra netenkinantis. Tą deklaruoja ir naujoji premjerė. Vadinasi, reikia stengtis kažkaip skatinti norą, keisti požiūrį ir perspektyvą, nustoti monetizuoti vaikus, liudyti, kad tai yra džiaugsmas ir gėris. Būtent čia ir reikalinga gyvybės kultūra.  

Jei tikrai norime išsaugoti savo tautą ir valstybę, turime susitarti, kad gyvybė yra visuotinė vertybė. Taip susitarus gyvybės kultūra turėtų persismelkti visur, taip pat atsispindėti ir visuomenės moralės kodekse – teisės aktuose. Tik nuoseklus, kryptingas elgesys įtikina ir duoda vaisių. Tą puikiai žinome iš vaikų auklėjimo. Jeigu tėvai aiškina, kaip reikia mylėti ir saugoti gamtą, o apsisukę skandina kačiukus ar išdaužo kregždės lizdelį balkone, toks auklėjimas yra tuščias. Norėdami rezultato turime visose srityse maksimaliai liudyti gyvybės kultūrą.

Taip pat labai svarbu ir teigiami, šviesūs pavyzdžiai, kurie užkrečia. Todėl spalio 4-ąją organizuojamas žygis už gyvybę yra tai, ko Lietuvai labai reikia. Organizatoriai akcentuoja, kad renginys yra taikus, skirtas liudyti gyvybės vertę ir grožį. Vilniuje susirinks šeimos, kurios džiaugiasi savo vaikais, mato juos kaip gėrį. Nenustebsiu, jeigu atsiras šauklių, teigiančių, kad čia renkasi tamsuoliai, pasisakantys prieš visuomenės pažangą, moterų teisę į savo kūną ar šeimų teisę nuspręsti, kiek vaikų turėti.

O iš tiesų tai šeimos, ant kurių laikosi mūsų valstybė, daugelis auginančios Lietuvai tris, keturis ir daugiau vaikų nepaisant esamų ar nesamų finansinių paskatų. Tai visuomenės dalis, sakanti, kad Lietuvai reikia atsigręžti į visa apimančią gyvybės kultūrą. Štai toji kryptis, premjere – kadangi neatlikote namų darbų, žmonės siūlo jums paruoštuką.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama