Lietuva kaip save ryjanti būtybė
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Posovietinis lietuvis tapo buržujumi. Karlas Marxas juokavo, kad „bankrutavęs pirklys griebiasi skelbti Evangeliją, o praturtėjęs Evangelijos skelbėjas imasi prekybos sandorių“.
Norint sukurti tautą ir išlaikyti valstybę, būtina atsakyti į klausimą: į ką mes norime būti panašūs? Vos žmogus pamato nepažįstamą daiktą, iškart pradeda ieškoti panašumų. Viskas žmonių pasaulyje pagrįsta panašumais – su gyvūnais kalbamės kaip su žmonėmis, atominės bombos sprogimas mums panašus į grybą, kompiuterio dalis yra pelė, o mirtis vadinama ramybe. Tauta atsiranda supratus, į ką kartu norime būti panašūs ir į ką nenorime.
Nacionalizmo teoretikas Benedictas Andersonas tautą vadina įsivaizduojama politine bendruomene. Jo nuomone, žmonės nepažįsta daugumos tautiečių, ir juos sieja tik bendri vaizdiniai. Kitais žodžiais, tauta panaši į menininko vaizduotės kūrinį. Lietuva taip pat grindžiama įsivaizdavimais. Tai labai trapi medžiaga, jeigu dvasinį dalyką galima vadinti medžiaga. Dėl savivokos trapumo lietuviai nuolatos ne tik stato, bet ir griauna tautą. Tarkime, jie gimstamumo požiūriu iš lėto sensta, tačiau sau ir užsienio svečiams vaizduoja smarkius ir energingus. Neužtenka tautą įsivaizduoti, dar reikia netapti neadekvačios vaizduotės žmonėmis.
Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Jau du amžius lietuvių diskusijos apie tautos tapatumą formuojamos tuo pačiu netikusiu įsitikinimu. Manoma, kad Lietuva turi nekintamą tapatumą, panašiai kaip A = A. Deja, kiekviena nauja lietuvių karta nori peržengti prieš tai buvusios kartos tapatumą. Lietuvos tapatumas ilgesnėje laiko perspektyvoje sudarytas iš skirtumų, prieštaravimų ir nesutarimų. Dievas nustatė žmogaus prigimtį, tačiau pamiršo nustatyti lietuvio savitumą, o jis keičiasi su laiku.
Žydų tauta save kildina iš Dievo, o lietuviai save atranda istorijoje, tai yra laikinume. Tik tapdami krikščionimis jie peržengia laikinumą. Žydai sako esantys Dievo išrinkta tauta, kurios Jis niekada nepalieka, net kai jie veikia prieš Jo įstatymus. Lietuvių dvasinis tapatumas lieka neaiškus. Dabar jų negalima vadinti net pagonimis, nes pagonys turi dievus, o dabartiniai lietuviai yra agnostikai. Jie vis dar ieško atramos krikščionybėje, tačiau nėra ryžtingi ir nuoseklūs. Tiek sovietmečiu, tiek dabar lietuviai mano esantys istorijos kūrėjai. Tai nesusipratimas, nes istorija visada pergudrauja tautas ir priverčia pripažinti nevykusią jos vadybą.
Kadangi Lietuva atsirado iš save lietuviais vadinančių žmonių vaizduotės, ji keičiasi kartu su ja. XIX a. antrojoje ir XX a. pirmojoje pusėje lietuvių tautinė savivoka nusistovėjo. Dabar ji panyra į naują neaiškumą. Jaunalietuviai nori išsivaduoti iš senojo tapatumo, tačiau neranda naujo. Jų kuriama Lietuva darosi panaši į karvę, nuo ryto iki vakaro atrajojančią iš svetur gautą šieną. Jie skęsta istoriškume ir praranda sugebėjimą į pasaulį žvelgti neistoriškai, amžinybės požiūriu.
Franzo Kafkos vieno apsakymo herojus ryte pabudo pavirtęs vabalu. Dabartinė lietuvių kultūra išgyvena kažką panašaus. Vyrai tampa moterimis, moterys virsta vyrais, universitetai tampa fabrikais, fabrikantai valdo universitetus, bažnyčios tampa koncertų salėmis, o koncertų stadionuose klausytojai panašūs į ritualines apeigas atliekančius maldininkus.
F. Kafkos žmogus-vabalas įžengė į jaunosios lietuvių kartos savivoką. Prieš šimtą metų šis personažas atsirado austrų rašytojo vaizduotėje, o dabar tampa lietuvių tapatumo dalimi. Jaunoji lietuvių karta jaučia didelį malonumą šokiruodama savo tapatumo įsivaizdavimais.
Jeigu dabartinio dvasinio gyvenimo kontekste reikėtų sukurti tautą, kaip tai buvo padaryta XIX a., kažin ar pavyktų. To laiko lietuviai suvokė amžinus dalykus, o dabartiniai gyvena laikinumu. Jeigu Lietuvoje nebūtų buvę krikščionybės, dabartinėje Konstitucijoje tauta nebūtų vadinama suverenu, nes suvereno, arba Viešpaties, sąvoka siekia teologiją. Norime ar nenorime, Lietuva laikosi tuo, ką religingi žmonės vadina ištikimybe tikėjimui.
Latvis savo išvaizda gali būti panašus į lietuvį, tačiau, vos prabyla latviškai, suprantame esantys kitokie. Galima rasti tūkstančius lietuviams ir latviams bendrų bruožų, bet abi tautos ieško išskirtinumo. Tai moderniajam nacionalizmui būdingas principas ir kartu Achilo kulnas. Žvelgiant į dabartį, galima matyti, koks nepatikimas tautos tapatumo pagrindas yra istorija.
Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Dabartinė Lietuvos versija nuo ankstesnių versijų labiausiai skiriasi artimo ir tolimo supratimu. Krikščionybė mokė mylėti savo artimą. Dabartiniai jaunalietuviai būtinai nori mylėti tolimą. Šiuo atžvilgiu jie nori būti didesni artimo meilės išpažintojai negu krikščionys. Tačiau krikščionys žino, kad kiekvienas mums tolimas žmogus būtinai turi savo artimą. Jaunimas reikalauja visus vadinti artimais, panašiai kaip Sovietų Sąjunga reikalavo būti draugais. Lietuvos sieną nelegaliai kirtęs migrantas darosi didesnio rūpesčio objektas negu vietinis. Pasaulio be sienų norintys lietuviai pradeda nematyti migrantų naudojimo politiniais tikslais. Politika ir valstybės sienos verčiamos nusileisti jausmams, nesvarbu, kokie to padariniai.
Į viską visuotinių principų akimis žiūrintis lietuvis negali mylėti Lietuvos, nes ši nėra visuotinė. Jis būtinai turi nutrinti visus nusistovėjusius atskaitos taškus, ir vabalu virtęs žmogus jam yra herojus. Žmonės turi teisę fantazuoti, ir ši fantazijų upė praranda krantus. Dabartinė jaunųjų vaizduotė nebeturi nieko virš savęs ir kėsinasi nustatyti naują pasaulio tvarką. Franzas Kafka netikėtai jiems yra didesnis autoritetas negu Motiejus Valančius, Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius.
Tautos nemėgstantys lietuviai nori įrodyti, kad Lietuvoje gyvena šiaip žmonės, o ne lietuviai. Jie siūlo užmiršti lietuvius nuo kitų tautų skiriančius bruožus ir tapti niekatrosios giminės žmonėmis. Į ankstesnius tautos tapatumo ženklus dabar pradedama žiūrėti susvetimėjusiomis akimis. Daugiau negu šešis šimtus metų lietuviams artima katalikybė padaroma tolima, o katalikų kritikuotas lupikavimas ir skolinimas su palūkanomis tampa artimas.
Moderniąją Lietuvą sukūręs nacionalizmas šiandien darosi panašus į savo uodegą ryjančią gyvatę Uroborą. Nacionalistai žadėjo naują kilnią kultūrą, tačiau iš tikrųjų padaugėjo cinizmo. Jie įgyvendino visuotinio švietimo revoliuciją, tačiau apsišvietę žmonės netapo doresni.
Šiandien pagrindinis tampa klausimas: ar įmanoma sugadinti šios save ryjančios gyvatės apetitą? Tai tolygu klausimui: kaip iš pašėlusios vaizduotės įmanoma sugrįžti į tikrovę? Kaip Don Kichotu tapusią tautą atpratinti nuo kovos su pačios išsigalvotais vėjo malūnais?
Filosofas, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Alvydas Jokubaitis. Juozo Kamensko nuotrauka
Nacionalizmas turi neabejotinai gėdingų puslapių, tačiau be nacionalizmo nebūtų dabartinės Lietuvos, demokratijos ir Europos Sąjungos. Be tautinio nėra tarptautinio. Šeima, valstybė ir Bažnyčia turi gėdingų puslapių, tačiau dėl to jų neatsisakoma. Tai tinka ir tautai. Jono Pauliaus II žodžiais: „Tauta ir valstybė išlieka nepakeičiamos tikrovės.“ Popiežius sako, kad tauta įrašyta į žmogaus prigimtį ir yra natūrali, tačiau ne kaip gamtos objektas.
Nepripažinus tautos natūralumo žmogui, Lietuva kaip mitologinė gyvatė Uroboras gali save visiškai praryti. Kai zuikis gimsta viena koja, tai nėra tik vaizduotės klaida. Ankstesni filosofai tai vadino gamtos klaida. Kai dabartinis jaunalietuvis įsivaizduoja esąs vabalas arba niekatrosios giminės atstovas, tai taip pat nėra vien vaizduotės klaida – tai liečia žmogaus prigimties suvokimą. Įsivaizduokite zuikį, kuris nebeskiria artimų ir tolimų, draugiškų ir pavojingų gyvūnų. Tai galioja ir orientaciją dvasiniame pasaulyje praradusiems žmonėms.
Tautai neužtenka būti įvykius atrajojančia karve. Tautinė valstybė yra viena iš tikėjimo formų. Tikėjimas Dievu visada numato pojūčiais ir stebiniais nepasiekiamą tikrovę. Jeigu nebūtų buvę ankstesnių kartų lietuvių tikėjimo Dievu, tauta būtų buvusi daug greičiau sunaikinta moderniojo reliatyvizmo. Šiandien valdo liberalai, rytoj – konservatoriai, o poryt – vabalai. Ten, kur viskas istoriška, tinka bet kas, ir tai, ką pastato viena karta, kitos gali sugriauti.
Lietuvių tauta nėra tapati medinėms klumpėms, staltiesių raštams, didžkukuliams ir krepšinio kamuoliui. Bet kuri pagarbos verta tauta turi daug didesnių pretenzijų. Krikščionių Dievas reikalauja šventumo. Dabartinio reliatyvizmo aplinkybėmis šis reikalavimas skamba kaip akibrokštas. Tarkime, liberalai teisūs – ir lietuviai gali būti kuo nori, be kokios nors nustatytos tvarkos. Kas tada atsitinka tautai? Vienas iš atsakymų gali būti dabartinės Jungtinės Amerikos Valstijos. Kaip sakė evangelistas Matas: „Joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys“ (Mt 12, 25).
Evangelistas Matas nieko nežinojo apie Jungtines Amerikos Valstijas, todėl jį kol kas palikime ramybėje. Dėmesį atkreipia kitas dalykas. Mes save apgaudinėjame viską suvesdami į ekonomiką ir politiką. Problemos daug gilesnės. Bet kuri žmonių pastanga savo jėgomis valdyti istoriją pasmerkta žlugti. Tautai reikia ne tik laikinumo, bet ir sugebėjimo peržengti savo atsitiktinumą.
Atrodo, kad K. Marxo kritikuoti buržujai, o Lietuvos atveju – miesčionys, to nesupranta. Jie nenori pripažinti, kad viskas priklauso nuo to, į ką mes norime būti panašūs. Labai skiriasi norinti būti panaši į Dievo Sūnų ir pievoje besiganantį gyvulį, Kristų ir Antikristą tauta.
Pranešimas skaitytas 2025 m. rugsėjo 4 d. Šiluvoje rengtoje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Kaip nesunaikinti laisvės ir demokratijos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Jau du amžius lietuvių diskusijos apie tautos tapatumą formuojamos tuo pačiu netikusiu įsitikinimu. Manoma, kad Lietuva turi nekintamą tapatumą, panašiai kaip A = A. Deja, kiekviena nauja lietuvių karta nori peržengti prieš tai buvusios kartos tapatumą. Lietuvos tapatumas ilgesnėje laiko perspektyvoje sudarytas iš skirtumų, prieštaravimų ir nesutarimų. Dievas nustatė žmogaus prigimtį, tačiau pamiršo nustatyti lietuvio savitumą, o jis keičiasi su laiku.
Žydų tauta save kildina iš Dievo, o lietuviai save atranda istorijoje, tai yra laikinume. Tik tapdami krikščionimis jie peržengia laikinumą. Žydai sako esantys Dievo išrinkta tauta, kurios Jis niekada nepalieka, net kai jie veikia prieš Jo įstatymus. Lietuvių dvasinis tapatumas lieka neaiškus. Dabar jų negalima vadinti net pagonimis, nes pagonys turi dievus, o dabartiniai lietuviai yra agnostikai. Jie vis dar ieško atramos krikščionybėje, tačiau nėra ryžtingi ir nuoseklūs. Tiek sovietmečiu, tiek dabar lietuviai mano esantys istorijos kūrėjai. Tai nesusipratimas, nes istorija visada pergudrauja tautas ir priverčia pripažinti nevykusią jos vadybą.
Kadangi Lietuva atsirado iš save lietuviais vadinančių žmonių vaizduotės, ji keičiasi kartu su ja. XIX a. antrojoje ir XX a. pirmojoje pusėje lietuvių tautinė savivoka nusistovėjo. Dabar ji panyra į naują neaiškumą. Jaunalietuviai nori išsivaduoti iš senojo tapatumo, tačiau neranda naujo. Jų kuriama Lietuva darosi panaši į karvę, nuo ryto iki vakaro atrajojančią iš svetur gautą šieną. Jie skęsta istoriškume ir praranda sugebėjimą į pasaulį žvelgti neistoriškai, amžinybės požiūriu.
Franzo Kafkos vieno apsakymo herojus ryte pabudo pavirtęs vabalu. Dabartinė lietuvių kultūra išgyvena kažką panašaus. Vyrai tampa moterimis, moterys virsta vyrais, universitetai tampa fabrikais, fabrikantai valdo universitetus, bažnyčios tampa koncertų salėmis, o koncertų stadionuose klausytojai panašūs į ritualines apeigas atliekančius maldininkus.
F. Kafkos žmogus-vabalas įžengė į jaunosios lietuvių kartos savivoką. Prieš šimtą metų šis personažas atsirado austrų rašytojo vaizduotėje, o dabar tampa lietuvių tapatumo dalimi. Jaunoji lietuvių karta jaučia didelį malonumą šokiruodama savo tapatumo įsivaizdavimais.
Jeigu dabartinio dvasinio gyvenimo kontekste reikėtų sukurti tautą, kaip tai buvo padaryta XIX a., kažin ar pavyktų. To laiko lietuviai suvokė amžinus dalykus, o dabartiniai gyvena laikinumu. Jeigu Lietuvoje nebūtų buvę krikščionybės, dabartinėje Konstitucijoje tauta nebūtų vadinama suverenu, nes suvereno, arba Viešpaties, sąvoka siekia teologiją. Norime ar nenorime, Lietuva laikosi tuo, ką religingi žmonės vadina ištikimybe tikėjimui.
Latvis savo išvaizda gali būti panašus į lietuvį, tačiau, vos prabyla latviškai, suprantame esantys kitokie. Galima rasti tūkstančius lietuviams ir latviams bendrų bruožų, bet abi tautos ieško išskirtinumo. Tai moderniajam nacionalizmui būdingas principas ir kartu Achilo kulnas. Žvelgiant į dabartį, galima matyti, koks nepatikimas tautos tapatumo pagrindas yra istorija.
Į ankstesnius tautos tapatumo ženklus dabar pradedama žiūrėti susvetimėjusiomis akimis. Daugiau negu šešis šimtus metų lietuviams artima katalikybė padaroma tolima, o katalikų kritikuotas lupikavimas ir skolinimas su palūkanomis tampa artimas.Tai, kas vienai kartai atrodo kaip svarbiausias dalykas, kitai gali atrodyti mažai reikšminga. Ten, kur viskas pasidaro laikiška ir lokalu, katalikybei sunku kalbėti apie kažką nekintamą. Tai, kas vienu atžvilgiu žmones skiria, kitu – juos sieja. Kai šiandien nenorima matyti skirtumo tarp vyro ir moters, akys nukreipiamos į panašumus. Anksčiau santuoka buvo grindžiama prigimtiniu vyro ir moters skirtingumu. Ši sena institucija buvo išimtinė heteroseksualių porų privilegija, kūno prigimtyje įtvirtintas faktas. Šiandien kai kurių žmonių vaizduotėje tai smarkiai keičiasi. Lyties supratimas atskiriamas nuo prigimties ir kalbama apie socialinę lytį. Lytis tampa panaši į Pablo Picasso paveikslus ir Walto Disney vaikišką animaciją. Šis lyties sampratos keitimasis neišvengiamai liečia tautiškumą. Lyčiai taikoma panašumo samprata reikalauja peržiūrėti tautos supratimą. Lietuvis kokiu nors atžvilgiu yra panašus į portugalą, atvykėlis iš Afrikos – į lietuvį, katalikas – į musulmoną, vyras – į moterį, Trumpas – į Putiną. Prieš šimtą ir daugiau metų norėdamas sukurti savo valstybę lietuvis turėjo glaustis prie lietuvio. Dabar įsigalioja Friedricho Nietzschės reikalavimas mylėti tolimą. Jo Zaratustros žodžiais: „O mano meilė toliausiam – ji reikalavimą štai tokį kelia: tu savo artimo nesigailėki.“ Net F. Nietzschės darbų neskaitę lietuviai šį reikalavimą dabar paverčia kasdienybe.
Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Dabartinė Lietuvos versija nuo ankstesnių versijų labiausiai skiriasi artimo ir tolimo supratimu. Krikščionybė mokė mylėti savo artimą. Dabartiniai jaunalietuviai būtinai nori mylėti tolimą. Šiuo atžvilgiu jie nori būti didesni artimo meilės išpažintojai negu krikščionys. Tačiau krikščionys žino, kad kiekvienas mums tolimas žmogus būtinai turi savo artimą. Jaunimas reikalauja visus vadinti artimais, panašiai kaip Sovietų Sąjunga reikalavo būti draugais. Lietuvos sieną nelegaliai kirtęs migrantas darosi didesnio rūpesčio objektas negu vietinis. Pasaulio be sienų norintys lietuviai pradeda nematyti migrantų naudojimo politiniais tikslais. Politika ir valstybės sienos verčiamos nusileisti jausmams, nesvarbu, kokie to padariniai.
Į viską visuotinių principų akimis žiūrintis lietuvis negali mylėti Lietuvos, nes ši nėra visuotinė. Jis būtinai turi nutrinti visus nusistovėjusius atskaitos taškus, ir vabalu virtęs žmogus jam yra herojus. Žmonės turi teisę fantazuoti, ir ši fantazijų upė praranda krantus. Dabartinė jaunųjų vaizduotė nebeturi nieko virš savęs ir kėsinasi nustatyti naują pasaulio tvarką. Franzas Kafka netikėtai jiems yra didesnis autoritetas negu Motiejus Valančius, Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius.
Tautos nemėgstantys lietuviai nori įrodyti, kad Lietuvoje gyvena šiaip žmonės, o ne lietuviai. Jie siūlo užmiršti lietuvius nuo kitų tautų skiriančius bruožus ir tapti niekatrosios giminės žmonėmis. Į ankstesnius tautos tapatumo ženklus dabar pradedama žiūrėti susvetimėjusiomis akimis. Daugiau negu šešis šimtus metų lietuviams artima katalikybė padaroma tolima, o katalikų kritikuotas lupikavimas ir skolinimas su palūkanomis tampa artimas.
Moderniąją Lietuvą sukūręs nacionalizmas šiandien darosi panašus į savo uodegą ryjančią gyvatę Uroborą. Nacionalistai žadėjo naują kilnią kultūrą, tačiau iš tikrųjų padaugėjo cinizmo. Jie įgyvendino visuotinio švietimo revoliuciją, tačiau apsišvietę žmonės netapo doresni.
Šiandien pagrindinis tampa klausimas: ar įmanoma sugadinti šios save ryjančios gyvatės apetitą? Tai tolygu klausimui: kaip iš pašėlusios vaizduotės įmanoma sugrįžti į tikrovę? Kaip Don Kichotu tapusią tautą atpratinti nuo kovos su pačios išsigalvotais vėjo malūnais?
Lietuvių tauta nėra tapati medinėms klumpėms, staltiesių raštams, didžkukuliams ir krepšinio kamuoliui. Bet kuri pagarbos verta tauta turi daug didesnių pretenzijų.Norint sugrįžti į realybę, pirmiausia reikia pripažinti, kad tam tikri dalykai nepriklauso nuo vaizduotės. Kiekvienam iš mūsų šeima yra arčiau nei valstybė, bendrapiliečiai arčiau nei atvykėliai iš svetur, katalikai arčiau nei budistai, bendradarbiai arčiau nei gatvės praeiviai, o mūsų vaikas arčiau nei jo klasės draugai. Žmonės negali be artimo ir tolimo suvokimo. Buvimas namuose skiriasi nuo apsilankymo svečiuose, tėviškė – nuo pravažiuotos vietovės, o tėvynė – nuo gražiausių vaizdų kitur. Tauta neišvengiamai paklūsta artimo ir tolimo logikai. Burtis į tautą verčia ne vaizduotė, o už žmogų didesnė tvarka. Dievas padeda nepasiklysti vaizduotėje leisdamas atsirasti priešams. Ilgą laiką puoselėtas Europos Sąjungos pacifistinis įvaizdis išsisklaidė Ukrainos karo akivaizdoje. Europiečių gerais norais išgražintas pasaulis parodė kitokį savo veidą. Adomo ir Ievos sūnūs taip pat buvo broliškų jausmų žmonės, tačiau Kainas nužudė Abelį. Visada ateina diena, kai dalykai pradeda nebepriklausyti nuo anksčiau beribės atrodžiusios vaizduotės. Netikėtai, ir to dažnai nesinori pripažinti, kažkas priverčia išgerti karčią taurę, atsibusti iš sapno, ragina suprasti, kad tikrovė nuo mūsų nepriklauso. Dievas pakenčia nemalonius grįžimo į realybę kelius per karus, nelaimes ir baisų susipriešinimą. Tai padeda žmonėms pasaulyje rasti savo vietą, kurios jie neberanda dėl savo tuštybės.
Filosofas, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Alvydas Jokubaitis. Juozo Kamensko nuotrauka
Nacionalizmas turi neabejotinai gėdingų puslapių, tačiau be nacionalizmo nebūtų dabartinės Lietuvos, demokratijos ir Europos Sąjungos. Be tautinio nėra tarptautinio. Šeima, valstybė ir Bažnyčia turi gėdingų puslapių, tačiau dėl to jų neatsisakoma. Tai tinka ir tautai. Jono Pauliaus II žodžiais: „Tauta ir valstybė išlieka nepakeičiamos tikrovės.“ Popiežius sako, kad tauta įrašyta į žmogaus prigimtį ir yra natūrali, tačiau ne kaip gamtos objektas.
Nepripažinus tautos natūralumo žmogui, Lietuva kaip mitologinė gyvatė Uroboras gali save visiškai praryti. Kai zuikis gimsta viena koja, tai nėra tik vaizduotės klaida. Ankstesni filosofai tai vadino gamtos klaida. Kai dabartinis jaunalietuvis įsivaizduoja esąs vabalas arba niekatrosios giminės atstovas, tai taip pat nėra vien vaizduotės klaida – tai liečia žmogaus prigimties suvokimą. Įsivaizduokite zuikį, kuris nebeskiria artimų ir tolimų, draugiškų ir pavojingų gyvūnų. Tai galioja ir orientaciją dvasiniame pasaulyje praradusiems žmonėms.
Tautai neužtenka būti įvykius atrajojančia karve. Tautinė valstybė yra viena iš tikėjimo formų. Tikėjimas Dievu visada numato pojūčiais ir stebiniais nepasiekiamą tikrovę. Jeigu nebūtų buvę ankstesnių kartų lietuvių tikėjimo Dievu, tauta būtų buvusi daug greičiau sunaikinta moderniojo reliatyvizmo. Šiandien valdo liberalai, rytoj – konservatoriai, o poryt – vabalai. Ten, kur viskas istoriška, tinka bet kas, ir tai, ką pastato viena karta, kitos gali sugriauti.
Lietuvių tauta nėra tapati medinėms klumpėms, staltiesių raštams, didžkukuliams ir krepšinio kamuoliui. Bet kuri pagarbos verta tauta turi daug didesnių pretenzijų. Krikščionių Dievas reikalauja šventumo. Dabartinio reliatyvizmo aplinkybėmis šis reikalavimas skamba kaip akibrokštas. Tarkime, liberalai teisūs – ir lietuviai gali būti kuo nori, be kokios nors nustatytos tvarkos. Kas tada atsitinka tautai? Vienas iš atsakymų gali būti dabartinės Jungtinės Amerikos Valstijos. Kaip sakė evangelistas Matas: „Joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys“ (Mt 12, 25).
Evangelistas Matas nieko nežinojo apie Jungtines Amerikos Valstijas, todėl jį kol kas palikime ramybėje. Dėmesį atkreipia kitas dalykas. Mes save apgaudinėjame viską suvesdami į ekonomiką ir politiką. Problemos daug gilesnės. Bet kuri žmonių pastanga savo jėgomis valdyti istoriją pasmerkta žlugti. Tautai reikia ne tik laikinumo, bet ir sugebėjimo peržengti savo atsitiktinumą.
Atrodo, kad K. Marxo kritikuoti buržujai, o Lietuvos atveju – miesčionys, to nesupranta. Jie nenori pripažinti, kad viskas priklauso nuo to, į ką mes norime būti panašūs. Labai skiriasi norinti būti panaši į Dievo Sūnų ir pievoje besiganantį gyvulį, Kristų ir Antikristą tauta.
Pranešimas skaitytas 2025 m. rugsėjo 4 d. Šiluvoje rengtoje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Kaip nesunaikinti laisvės ir demokratijos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
