Psichologė U. Juodytė: atrodo, kad darboholizmas yra gera savybė, tačiau pasekmės nėra teigiamos
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Nors ši kultūra išpopuliarėjo dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, šiandien ji vėl matoma socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, „TikTok“ gausu vaizdo įrašų, skatinančių nepasiduoti ir nesustoti dirbti. „Darbas niekada nesibaigia“ (angl. The Grind Never Stops) – kartoja jų kūrėjai.
Toks nuolatinis darbas ir visuotinis nenoras pailsėti gali sukelti daug fizinių ir psichologinių problemų. Vienas iš jų – darboholizmas. Jis, kaip ir kitos priklausomybės, gali išsivystyti bet kam – viskas priklauso nuo santykio su savo darbu.
Apie tai dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su psichologe UGNE JUODYTE.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Ar galime sakyti, kad darboholizmas mūsų visuomenėje vertinamas gana palankiai?
Taip, dažnai tarpusavyje džiaugiamės, jeigu kas nors yra darboholikas. Tai mums atrodo labai gera savybė. Tačiau darboholizmo pasekmės nėra teigiamos.
Pirmiausia turime apsibrėžti, kas tai yra – darboholizmas yra ne liga, nors mes dažnai taip jį įvardijame. Tai panašiau į priklausomybę, pavyzdžiui, alkoholizmą.
Su darboholizmu susiduria daugelis. Remiantis 2023-iųjų mokslinių straipsnių apžvalga, šiuo metu maždaug vienas iš septynių žmonių patenka į darboholizmo pinkles. Taigi šis reiškinys tikrai dažnas.
Daugiausia žinome priklausomybes nuo kokios nors medžiagos, o šiuo atveju tai darbas. Ar skiriasi tokios priklausomybės forma?
Iš tiesų eiga yra labai panaši į kitų priklausomybių: dažnai pradėdami dirbti naujoje darbovietėje gauname kokį nors projektą, įsitraukiame į jį ir sau sakome, kad mums labai patinka, – tai tokia pat emocija, lyg sakytume, kad mums skanus alkoholinis gėrimas.
Į kitas priklausomybes darboholizmas panašus ir dėl abstinencijos periodo. Darboholikas susiduria su kūno ir proto pasipriešinimu, jam nepatogu nedirbti, jis atsisako poilsio, kur nors išvažiuoti, nes nori dirbti. Būtent „noriu“ yra kertinis žodis, kurį girdžiu iš linkusiųjų persidirbti. Jie mano, kad tai ne prievarta – jie patys nori dirbti. Bet taip yra ne visada.
Pexels.com nuotrauka
Koks tuomet skirtumas tarp žmonių, kurie mėgsta savo darbą, ir darboholikų?
Manau, atsakymas slypi klausime, kodėl mes tampame darboholikais. Pasvarstykime: ar galiu išeiti iš darbo be sąžinės graužaties ar kaltės jausmo? Jeigu ne, kodėl į tą darbą taip įninku? Galbūt dėl to, kad mano savivertė labai žema? Jeigu ji būtų aukštesnė, būtų ir kitoks santykis su darbu. O dabar einu į darbą siekdamas pasikelti savivertę – kad įgyvendinęs projekto uždavinius tapčiau vertingas.
Kitas dalykas – perfekcionistinės savybės. Tai netapatu darboholizmui: jeigu tai valdoma, tikėtina, santykis su darbu bus sveikas. Bet kartu su darboholizmu perfekcionizmas gali dar sustiprėti: kiekvienas darbas turi būti padarytas labai gerai, visi kolegos išėjo, bet man dar tris kartus reikia patikrinti, ką atlikau, nes negaliu praleisti nė vienos klaidos.
Dar vienas dalykas – negerai, jei į darbą einama reguliuotis emocijų. Pavyzdžiui, prastai jaučiamės šeimoje, tačiau nesprendžiame šio klausimo, vengiame prisiimti atsakomybę ir stumiame laiką darbe. Tuomet atrodo viskas gerai – juk dingau tik kuriam laikui, bet šį mėnesį gavau daugiau pinigų. Tai taip pat darboholizmas.
Kaip galime atpažinti darboholiką?
Manau, nerimą gali kelti pagrindinis dalykas – jei žmogus nesidomi kita veikla. Pavyzdžiui, jis taip įsitraukęs į darbą, kad nė negalvoja apie šaunų vakarą su draugais. Kitas momentas – aplinkinių pastabos. Jeigu kiti jau pastebi, kad žmogaus santykis su darbu darosi nesveikas, tai gali būti tiesa. Mes patys savo pokyčio dažnai nematome – aplinkiniai tai pastebi greičiau.
Kokios gali būti darboholizmo pasekmės?
Pirmiausia minėtinos psichologinės pasekmės – žmogaus patiriamas nerimas gali išsivystyti iki depresijos arba paskutinių perdegimo stadijų. Dažniausiai mažėja pasitenkinimas gyvenimu – žmogus pradeda vertinti savo gyvenimo kokybę kaip prastą ar jam netinkančią.
Gali būti ir fizinės pasekmės: tarp dažniausių – miego sutrikimas, taip pat širdies ir kraujagyslių ligos, kurių spektras labai platus.
Yra ir socialinės pasekmės. Atsiranda konfliktų šeimoje, su draugais ar artimaisiais. Artimieji sako, kad žmogus per daug dirba, jo trūksta šeimoje, tačiau dėl menkos savivertės ar kitų priežasčių šis nepasiduoda kvietimui grįžti į šeimą. Tai gali tapti ir skyrybų priežastimi.
Pexels.com nuotrauka
Kai kurių profesijų atstovų negali pavadinti darboholikais – pavyzdžiui, sportininkų, nors jie daug dirba.
Taip, tai įprasta sporte, bet ir čia turi būti pusiausvyra. Pritariu, tam tikrais tarpsniais žmogus, kad pasiektų rezultatą, turi skirti daugiau dėmesio tam tikrai veiklai, bet turi ateiti laikas ir kitiems, ne darbo, dalykams. Kokią kultūrą mes formuojame, tokia tampa ir norma. Sutinku, kad norima geresnių rezultatų, bet ar tai gerai mūsų sveikatai?
Ar darboholizmas gali priklausyti ir nuo šalies kultūros?
Tai gali būti šalies, kultūros, kartais ir organizacijos supratimo rezultatas. Galime pažiūrėti į valstybes, kuriose paplitusi darboholizmo kultūra: Japoniją, Pietų Korėją ar Ameriką. Jose iš kartos į kartą skatinama kuo daugiau ir kuo geriau dirbti. Lietuvoje situacija panaši. Tačiau po truputį judame prie pripažinimo, kad darboholizmas nėra gerai, ir matome, kaip padėtis gerėja.
Gal jaunoji karta jau sveikiau žiūri į darbą?
Manau, jaunoji karta vis dar turi polinkį į darboholizmą, tačiau jį dažniau kvestionuoja nei vyresnė karta. Anksčiau būdavo įprasta net nesvarstyti, kodėl tenka tiek daug dirbti ir ar tai sveika, – apie tai būdavo susimąstoma tik tada, kai sveikata pradėdavo šlubuoti. O jaunoji karta dažniau kelia klausimą, ar įmanoma dirbti veiksmingiau ir trumpiau, – tai šaunūs klausimai.
Unsplash.com nuotrauka
Kaip galima sau padėti, jeigu jautiesi esantis darboholikas?
Panašiai kaip esant kitoms priklausomybėms. Pirmiausia būtina prevencija – jei bus daugiau kalbama apie darboholizmą, žmonės lengviau jį pažins. Tuomet jau dirbame su individu ir jo aplinka, kad ir ši galėtų žmogui padėti, jį palaikyti.
Pirmas žingsnis yra atpažinimas. Dažniausiai šiame etape būna gana daug pasipriešinimo, nes įsitikinimai arba aplinka diktuoja, kad daug dirbti yra gerai. Tuomet sušlubavus sveikatai žmogus kreipiasi į šeimos gydytoją ir išgirsta, kad visi jo negalavimų simptomai – dėl darboholizmo. Žmogus negali to lengvai priimti. Taigi dirbdamas su specialistais pirmiausia jis mokosi atpažinti sutrikimą.
Unsplash.com nuotrauka
O kaip padėti kitam?
Matant, kad kolega ar artimas žmogus linksta į darboholizmą, pirmiausia reikia padėti jam tai atpažinti ir pripažinti. Tačiau pasakyti, kad esi darboholikas, dažniausiai būna neveiksminga. Svarbu pabrėžti, kad žmogus yra ne vienas, kad tai būdinga daugeliui, – taip daug lengviau priimti pastabas.
Taip pat galima tokį žmogų įtraukti į kokią nors ne darbo veiklą. Pavyzdžiui, kolegą pakviesti arbatos, antrajai pusei po darbo pasiūlyti ką nors kartu nuveikti, pasivaikščioti. Na ir, aišku, rekomenduoti kreiptis į specialistą.
Kaip darbo kultūra turėtų keistis, kad dar labiau mažėtų polinkis persidirbti?
Kultūrą formuojame pirmiausia patys. Jeigu turėtume įtakos savo darbovietėje neleisti kolegoms įnikti į darboholizmą, tai jau būtų labai gerai. Prevencija visada prasideda nuo kalbėjimo.
Tad organizacijose labai naudinga apie tai laisvai pasikalbėti, pasidalinti patirtimi, kaip kiekvienas stengiasi išvengti dirbti daugiau nei sveika, – ar susirinkimuose, ar neformalioje vietoje. Tuo gali pasidalinti ir vadovas, ką jis darė ir kokias pasekmes patyrė, kaip pasikeitė jo santykis su darbu, sveikata ar laimės pojūtis, – tai gali reikšmingai pakeisti organizacijos kultūrą.
Taip pat svarbu formalumai. Kai kuriose šalyse jau įteisinta teisė ne darbo metu su darbuotoju nekontaktuoti, netrukdyti jam ilsėtis. Vadovai ar personalo specialistai turėtų rodyti pavyzdį – galbūt įvesti taisykles, kuriomis neleidžiama dirbti viršvalandžių. Tokie dalykai padeda kurti sveikesnę darbo kultūrą.
youtube.com video
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Ar galime sakyti, kad darboholizmas mūsų visuomenėje vertinamas gana palankiai?
Taip, dažnai tarpusavyje džiaugiamės, jeigu kas nors yra darboholikas. Tai mums atrodo labai gera savybė. Tačiau darboholizmo pasekmės nėra teigiamos.
Pirmiausia turime apsibrėžti, kas tai yra – darboholizmas yra ne liga, nors mes dažnai taip jį įvardijame. Tai panašiau į priklausomybę, pavyzdžiui, alkoholizmą.
Su darboholizmu susiduria daugelis. Remiantis 2023-iųjų mokslinių straipsnių apžvalga, šiuo metu maždaug vienas iš septynių žmonių patenka į darboholizmo pinkles. Taigi šis reiškinys tikrai dažnas.
Daugiausia žinome priklausomybes nuo kokios nors medžiagos, o šiuo atveju tai darbas. Ar skiriasi tokios priklausomybės forma?
Iš tiesų eiga yra labai panaši į kitų priklausomybių: dažnai pradėdami dirbti naujoje darbovietėje gauname kokį nors projektą, įsitraukiame į jį ir sau sakome, kad mums labai patinka, – tai tokia pat emocija, lyg sakytume, kad mums skanus alkoholinis gėrimas.
Į kitas priklausomybes darboholizmas panašus ir dėl abstinencijos periodo. Darboholikas susiduria su kūno ir proto pasipriešinimu, jam nepatogu nedirbti, jis atsisako poilsio, kur nors išvažiuoti, nes nori dirbti. Būtent „noriu“ yra kertinis žodis, kurį girdžiu iš linkusiųjų persidirbti. Jie mano, kad tai ne prievarta – jie patys nori dirbti. Bet taip yra ne visada.
Pexels.com nuotrauka
Koks tuomet skirtumas tarp žmonių, kurie mėgsta savo darbą, ir darboholikų?
Manau, atsakymas slypi klausime, kodėl mes tampame darboholikais. Pasvarstykime: ar galiu išeiti iš darbo be sąžinės graužaties ar kaltės jausmo? Jeigu ne, kodėl į tą darbą taip įninku? Galbūt dėl to, kad mano savivertė labai žema? Jeigu ji būtų aukštesnė, būtų ir kitoks santykis su darbu. O dabar einu į darbą siekdamas pasikelti savivertę – kad įgyvendinęs projekto uždavinius tapčiau vertingas.
Kitas dalykas – perfekcionistinės savybės. Tai netapatu darboholizmui: jeigu tai valdoma, tikėtina, santykis su darbu bus sveikas. Bet kartu su darboholizmu perfekcionizmas gali dar sustiprėti: kiekvienas darbas turi būti padarytas labai gerai, visi kolegos išėjo, bet man dar tris kartus reikia patikrinti, ką atlikau, nes negaliu praleisti nė vienos klaidos.
Dar vienas dalykas – negerai, jei į darbą einama reguliuotis emocijų. Pavyzdžiui, prastai jaučiamės šeimoje, tačiau nesprendžiame šio klausimo, vengiame prisiimti atsakomybę ir stumiame laiką darbe. Tuomet atrodo viskas gerai – juk dingau tik kuriam laikui, bet šį mėnesį gavau daugiau pinigų. Tai taip pat darboholizmas.
Kaip galime atpažinti darboholiką?
Manau, nerimą gali kelti pagrindinis dalykas – jei žmogus nesidomi kita veikla. Pavyzdžiui, jis taip įsitraukęs į darbą, kad nė negalvoja apie šaunų vakarą su draugais. Kitas momentas – aplinkinių pastabos. Jeigu kiti jau pastebi, kad žmogaus santykis su darbu darosi nesveikas, tai gali būti tiesa. Mes patys savo pokyčio dažnai nematome – aplinkiniai tai pastebi greičiau.
Kokios gali būti darboholizmo pasekmės?
Pirmiausia minėtinos psichologinės pasekmės – žmogaus patiriamas nerimas gali išsivystyti iki depresijos arba paskutinių perdegimo stadijų. Dažniausiai mažėja pasitenkinimas gyvenimu – žmogus pradeda vertinti savo gyvenimo kokybę kaip prastą ar jam netinkančią.
Gali būti ir fizinės pasekmės: tarp dažniausių – miego sutrikimas, taip pat širdies ir kraujagyslių ligos, kurių spektras labai platus.
Yra ir socialinės pasekmės. Atsiranda konfliktų šeimoje, su draugais ar artimaisiais. Artimieji sako, kad žmogus per daug dirba, jo trūksta šeimoje, tačiau dėl menkos savivertės ar kitų priežasčių šis nepasiduoda kvietimui grįžti į šeimą. Tai gali tapti ir skyrybų priežastimi.
Nors dirbama daug, pasitenkinimas darbu mažėja – žmogus ilgainiui tampa nelaimingas ir darbe. Taip nebelieka erdvės, kur galima jaustis bent šiek tiek laimingam.Dar viena pasekmė – socialinė izoliacija. Kai kurie tyrimai rodo, kad su amžiumi draugų mažėja, o jeigu asmuo dar ir smarkiai pasineria į darbus, ypač sulaukęs trisdešimties – kai atsiranda šeima ir vaikų, – draugystės gali visiškai išnykti. Visą energiją skyrus finansinei gerovei, draugai per kelerius metus prarandami, ir vėliau juos susigrąžinti nebūna taip paprasta. Yra ir organizacinės pasekmės. Nors dirbama daug, pasitenkinimas darbu mažėja – žmogus ilgainiui tampa nelaimingas ir darbe. Taip nebelieka erdvės, kur galima jaustis bent šiek tiek laimingam. Be to, didėja klaidų tikimybė – būna sunkiau susitelkti, įvertinti padėtį, tad atsiranda klaidų, kurių nepervargusiam žmogui galbūt būtų buvę įmanoma išvengti.
Pexels.com nuotrauka
Kai kurių profesijų atstovų negali pavadinti darboholikais – pavyzdžiui, sportininkų, nors jie daug dirba.
Taip, tai įprasta sporte, bet ir čia turi būti pusiausvyra. Pritariu, tam tikrais tarpsniais žmogus, kad pasiektų rezultatą, turi skirti daugiau dėmesio tam tikrai veiklai, bet turi ateiti laikas ir kitiems, ne darbo, dalykams. Kokią kultūrą mes formuojame, tokia tampa ir norma. Sutinku, kad norima geresnių rezultatų, bet ar tai gerai mūsų sveikatai?
Ar darboholizmas gali priklausyti ir nuo šalies kultūros?
Tai gali būti šalies, kultūros, kartais ir organizacijos supratimo rezultatas. Galime pažiūrėti į valstybes, kuriose paplitusi darboholizmo kultūra: Japoniją, Pietų Korėją ar Ameriką. Jose iš kartos į kartą skatinama kuo daugiau ir kuo geriau dirbti. Lietuvoje situacija panaši. Tačiau po truputį judame prie pripažinimo, kad darboholizmas nėra gerai, ir matome, kaip padėtis gerėja.
Gal jaunoji karta jau sveikiau žiūri į darbą?
Manau, jaunoji karta vis dar turi polinkį į darboholizmą, tačiau jį dažniau kvestionuoja nei vyresnė karta. Anksčiau būdavo įprasta net nesvarstyti, kodėl tenka tiek daug dirbti ir ar tai sveika, – apie tai būdavo susimąstoma tik tada, kai sveikata pradėdavo šlubuoti. O jaunoji karta dažniau kelia klausimą, ar įmanoma dirbti veiksmingiau ir trumpiau, – tai šaunūs klausimai.
Unsplash.com nuotrauka
Kaip galima sau padėti, jeigu jautiesi esantis darboholikas?
Panašiai kaip esant kitoms priklausomybėms. Pirmiausia būtina prevencija – jei bus daugiau kalbama apie darboholizmą, žmonės lengviau jį pažins. Tuomet jau dirbame su individu ir jo aplinka, kad ir ši galėtų žmogui padėti, jį palaikyti.
Pirmas žingsnis yra atpažinimas. Dažniausiai šiame etape būna gana daug pasipriešinimo, nes įsitikinimai arba aplinka diktuoja, kad daug dirbti yra gerai. Tuomet sušlubavus sveikatai žmogus kreipiasi į šeimos gydytoją ir išgirsta, kad visi jo negalavimų simptomai – dėl darboholizmo. Žmogus negali to lengvai priimti. Taigi dirbdamas su specialistais pirmiausia jis mokosi atpažinti sutrikimą.
Kultūrą formuojame pirmiausia patys. Jeigu turėtume įtakos savo darbovietėje neleisti kolegoms įnikti į darboholizmą, tai jau būtų labai gerai. Prevencija visada prasideda nuo kalbėjimo.Antras žingsnis – mokytis sustoti. Čia gali padėti įvairūs dalykai: griežtas grafikas, priverstinis kompiuterio išjungimas po darbo, naujos veiklos ar pomėgio, kurie atitolintų nuo minčių tęsti darbus, paieška. Taigi, jei daug laiko praleidžiama prie kompiuterio, po darbo reikėtų imtis fizinės veiklos, kad tai nebūtų panašu į darbą. Taip pat svarbios darbo pertraukėlės. Vienas iš darboholizmo požymių yra tas, kad dirbama ilgą laiką negeriant ir nevalgant. Tad dažnai pacientams pirmiausia siūlau pasižymėti priminimus, kada metas pavalgyti ar pailsėti. Iš pradžių tai gali nepavykti, gali būti norima to nepaisyti, bet svarbiausia pertraukas kartoti, kol susiformuos įprotis. Trečias žingsnis – psichologinė pagalba. Dažnai sakoma, kad labiausiai padeda kognityvinė elgesio terapija. Specialistai žmogui gali padėti suprasti, atpažinti mąstymo modelius, kurie priveda prie darboholizmo įpročių, ir atrasti būdus sau padėti. Greičiausiai jie mokys būti čia ir dabar, dėmesingumo sau ir įvairių pasitikėjimo savimi dalykų. Kitos kryptys taip pat gali būti naudingos. Be to, labai svarbu miego kokybė. Darboholikai dažnai patiria perdegimą, ir miegas rodo, kokį stresą žmogus išgyvena. Todėl būtina stebėti, ar kinta miego kokybė.
Unsplash.com nuotrauka
O kaip padėti kitam?
Matant, kad kolega ar artimas žmogus linksta į darboholizmą, pirmiausia reikia padėti jam tai atpažinti ir pripažinti. Tačiau pasakyti, kad esi darboholikas, dažniausiai būna neveiksminga. Svarbu pabrėžti, kad žmogus yra ne vienas, kad tai būdinga daugeliui, – taip daug lengviau priimti pastabas.
Taip pat galima tokį žmogų įtraukti į kokią nors ne darbo veiklą. Pavyzdžiui, kolegą pakviesti arbatos, antrajai pusei po darbo pasiūlyti ką nors kartu nuveikti, pasivaikščioti. Na ir, aišku, rekomenduoti kreiptis į specialistą.
Kaip darbo kultūra turėtų keistis, kad dar labiau mažėtų polinkis persidirbti?
Kultūrą formuojame pirmiausia patys. Jeigu turėtume įtakos savo darbovietėje neleisti kolegoms įnikti į darboholizmą, tai jau būtų labai gerai. Prevencija visada prasideda nuo kalbėjimo.
Tad organizacijose labai naudinga apie tai laisvai pasikalbėti, pasidalinti patirtimi, kaip kiekvienas stengiasi išvengti dirbti daugiau nei sveika, – ar susirinkimuose, ar neformalioje vietoje. Tuo gali pasidalinti ir vadovas, ką jis darė ir kokias pasekmes patyrė, kaip pasikeitė jo santykis su darbu, sveikata ar laimės pojūtis, – tai gali reikšmingai pakeisti organizacijos kultūrą.
Taip pat svarbu formalumai. Kai kuriose šalyse jau įteisinta teisė ne darbo metu su darbuotoju nekontaktuoti, netrukdyti jam ilsėtis. Vadovai ar personalo specialistai turėtų rodyti pavyzdį – galbūt įvesti taisykles, kuriomis neleidžiama dirbti viršvalandžių. Tokie dalykai padeda kurti sveikesnę darbo kultūrą.
youtube.com video
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
