Pasaulio karatė čempionė M. Čiuplytė: „Didžiausias priešininkas yra mūsų viduje“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Apie pergalės skonį moteris žino viską, tačiau didžiausias laimėjimas jai – galimybė ugdyti žmogų ir padėti jam suprasti, kad į kovą stoji ne su kitu, o su pačiu savimi.
Kaip jūsų gyvenime atsirado karatė?
Sportuoti pradėjau šešiolikos metų, nes pamačiau, kad mokyklos kieme vyksta karatė. Sėdėjome su drauge stadione, kur visi bėgiodavo krosą, o mes gliaudydavome saulėgrąžas, ir kilo mintis, kad norėčiau ir aš dalyvauti treniruotėse.
Visada mėgdavau populiarius kovos filmus su Jeanu Claude'u Van Damme’u, Briuce’u Lee ir kitais, tad žavėjimasis kovos menais, atrodo, visuomet buvo manyje. Matydama stadione sportuojantį savo pirmąjį trenerį ir kelis vaikinus su baltais kimono, užsinorėjau prisijungti ir pabandyti. Taip ir padariau.
Sakėte apie karatė sužinojusi iš filmų, kur pagrindinis žvilgsnis krypsta į kovą, smūgį, gynybą. Tačiau karatė pasaulio atstovai dažnai prisipažįsta, kad užsiėmę šiuo sportu pajuto ramybę, pasitikėjimą savimi, išmoko valdyti emocijas. Tad koks pagrindinis karatė tikslas ir ko ji iš tiesų moko?
Iš pradžių karatė man patiko dėl kūno judesio. Bet jos filosofija yra daug gilesnė – esi mokomas būti stipresnis iš esmės. Ta stiprybė kyla iš apačios, apatinių čiakrų, pasitikėjimo savo kūnu. Iš žinojimo, kad esi sveikas, stiprus. Ne veltui sakoma, kad stipriame kūne – stipri siela ir stipri dvasia. Remiantis karatė, didžiausias priešininkas yra mūsų viduje, o ne išorėje. Todėl tu visada kovoji su savo silpnumu, ydomis, baime.
Daugkartinė Lietuvos, Europos ir pasaulio karatė čempionė, trenerė Margarita Čiuplytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ką laikote didžiausiu savo laimėjimu?
Didžiausiu laimėjimu laikau buvimą trenere. Nors itin smagu buvo laimėti pasaulio čempionatą, paimti taurę, išpildyti svajonę, bet didesnis malonumas man yra patirti nepatirtą džiaugsmą. Treniravau žmones daug metų ir ilgai nesijaučiau esanti gera trenerė. Tačiau ėjo metai, treniravau, treniravau ir užaugus mano pirmajai mokinių kartai pamačiau, kaip šie žmonės pasikeitė, kokie stiprūs tapo. Pajutau tokią laimę, džiaugsmą, meilę.
Taigi užauginti žmogų ir yra man didžiausias pasiekimas – tai, kuo didžiuojuosi.
Augindama vaikus užaugote ir pati?
Žinote, kai ką nors pradedi, darai daug klaidų. Aš kaip trenerė taip pat dariau klaidų: buvau per griežta, bandžiau treniruoti taip, kaip buvau mokyta, kad visi būtų tokie patys. Galiausiai supratau, kad kiekvienas žmogus ir metodai yra unikalūs, prie kiekvieno reikia mokėti prieiti.
Anksčiau pykau ant mokinių, kad jie ko nors nesugeba ar nesupranta, bet galiausiai pradėjau ieškoti, kaip tai paaiškinti. Būtent tada ėmiau mėgautis darbu, būti mokytoja tapo didžiausiu mano pasiekimu, nors anksčiau apie tai nesvajojau ir to neplanavau.
Tai kaip pradėjote treniruoti vaikus?
Natūraliai kiekvienas nori mokyti to, ką moka geriausiai. Aš geriausiai gyvenime moku kovoti. Bandžiau dirbti ir apsaugoje, ir policijoje, ir sporto klube – maišiausi, maišiausi ir galiausiai grįžau prie karatė, prie šaknų.
Ne viename interviu esate sakiusi, kad jums svarbiau išmokyti ne technikos, o būti geru žmogumi. Kaip to siekiate?
Tai ilgas procesas. Tai ne teorija, kuri išdėstoma. Metų metus vaikai auga šalia tavęs, ir tu vis kartoji, pavyzdžiui, nesvarbu, kad mes pralaimime. Vienam labai sekasi, o kitas, atrodo, nėra prastesnis, bet jam pasitaiko vis geresnis varžovas. Tokiu atveju negaliu vaikui paaiškinti, kodėl jam taip duota. Nežinau, kaip pasakyti, kad žmogus nepasiduotų.
Mes visi, o ypač vaikai, viską vertiname per save: jeigu turiu medalį, vadinasi, esu geras, jeigu neturiu – esu blogas. Todėl reikia nuolat mokyti, kad svarbiausia ne visuomet būti pirmam – svarbu gauti geros patirties, eiti, kovoti, ir kada nors apdovanojimas tikrai atiteks.
Niekada nežinai, kur tos patirties prireiks: gal apsiginti gatvėje, gal kraujagyslės bus silpnos ir sportuodamas apsisaugai nuo širdies infarkto ar kaulų išretėjimo. Mes sureikšminame medalius ir pasiekimus, o iš tikrųjų sporto, karatė prasmė yra daug didesnė.
Vaikams dažnai sakau, kad nežinau, kuo jūs būsite. Gal netapsite pasaulio karatė čempionais, bet būsite itin geri, savimi pasitikintys įmonių direktoriai, gal dainininkai. Visokių baimių būna, ir malonu išgirsti mokinius sakant: „Kai pagalvoju, kaip varžybose reikia kovoti, į sceną eiti nebebaisu.“ Būtent tai karatė ir duoda.
Daugkartinė Lietuvos, Europos ir pasaulio karatė čempionė, trenerė Margarita Čiuplytė. Algimanto Barzdžiaus nuotrauka
Kalbate apie kovotojo dvasią. Ji karatė sporte įgimta ar išugdoma?
Vieni iškart tokie gimsta – nors nėra tokie plastiški ar neturi reikiamų fizinių duomenų, bet turi dvasią, ir ši jų kūnui padeda pasiekti rezultatą. Kiti išsiugdo tokią dvasią įveikdami nesėkmes, su trenerio pagalba eidami tolyn, skatinami vidinio balso, kad reikia tęsti. Kiokušin filosofija moko kovos dvasią išsiugdyti. Ji atsiranda per sunkumą.
Ar teisingai suprantu, kad pralaimėti kartais žmogui gali būti svarbiau ir naudingiau nei laimėti?
Pralaimėjimai dažnai verčia pasiduoti. Pavyzdžiui, turiu mokinę, kuri pradėjo sportuoti šešerių, ji visuomet buvo šiek tiek pilnesnė, todėl kovodavo su didesnės svorio kategorijos atstovais ir visas varžybas pralaimėdavo. Vis galvodavau: „Kiek ši mergaitė ištvers? Visada pralaimi.“ Tačiau ji nepasidavė ir dabar yra du kartus tapusi jaunimo Europos čempione.
Negaliu paaiškinti, kaip žmonės tokiomis aplinkybėmis nepasiduoda, nes nesu turėjusi tiek nesėkmių karatė – lyg ir visada sekėsi. Bet tokie įvykiai rodo, kad žmogus nepasidavė ir už tai buvo apdovanotas.
Įgimto kovotojo pavyzdys...
Galbūt. Arba didelės kantrybės pavyzdys. Arba gero mokytojo.
Kalbant apie mokytojus, esate pasakiusi, kad kiekvienam mokiniui reikia mokytojo, o kiekvienam mokytojui –savo mokytojo. Bet taip ir neatskleidėte, kas yra jūsų mokytojas.
Kadaise esu išgyvenusi dvasinę krizę: nusivyliau, sutrikau, nebežinojau, kuo tikėti. Tada ir supratau: tereikia įsiklausyti į savo vidų ir rasi visus atsakymus.
Kaip ir ta mergaitė, apie kurią pasakojau: ji pralaimėdavo, bet žinojo, kad šis kelias – jos. Man nereikėjo jai įrodyti, kad eitų pirmyn ir stotų į kovą. Viduje žinome, kad mumyse yra mokytojas, vedlys, kuris veda per gyvenimą. Nors kartais atrodo, kad suklydome, neteisingai pasirinkome, bet gal ta nesėkmė rodo, jog galime ir turime kažką keisti?
Tad nesėkmių bijoti nereikia. Kaip ir nereikia bijoti prisiimti atsakomybę, būti savo gyvenimo mokytoju, drąsiai priimti sprendimus. Nesėkmė yra tik šiandienos nesėkmė, o rytoj būsi kitoks, geresnis.
Kaip karatė pasireiškia jūsų gyvenime už kovos ribų? Ar paliekate kovingąją dvasią kartu su kimono persirengimo kambaryje, ar visą laiką ją jaučiate?
Visada ją jaučiu. Mes dažnai vartojame žodį „os“. Jis reiškia „laba diena“ ir „viso gero“, taip pat – besąlygiškai „taip“. Kai asmeniniame gyvenime reikia ką nors sunkaus padaryti ir į galvą lenda šimtai pasiteisinimų, sau sakau „os“. Jei nėra „os“, sunku suvaldyti mintis, nes visada sau pasiteisinu, kodėl ką nors darau blogai. O tardama „os“ aš priimu pastabą ir galvoju, ką daryti, kad būčiau geresnė, ir tai darau nesiginčydama.
Tad karatė pakeitė ir asmeninį gyvenimą?
Karatė yra mano gyvenimas – jos nebegaliu atskirti nuo asmeninio gyvenimo. Aš ja gyvenu, su tuo susijęs mano darbas, tai suformavo savęs supratimą ir pažinimą. Tai visiškai pakeitė mano gyvenimą. Neaišku, ar į gera, bet tikriausiai į gera.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
