Psichologė L. Dirmotė: „Sunku susitaikyti su būsena, kai seni tėvai tampa neįgalūs ir netgi infantilūs“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Psichologė-psichoterapeutė Lina Dirmotė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dėl šių pažeidimų suprastėja ryšys tarp skirtingų smegenų dalių, kurios atsakingos už kalbą, atmintį, judėjimą, orientaciją, suvokimą, skaičiavimo įgūdžius, gebėjimą mokytis. Dėl to dažnai pakinta asmens emocijų kontrolė, socialinis elgesys, motyvacija, ir galiausiai asmuo tampa visiškai priklausomas nuo artimųjų.
Demencija serga apie 10 procentų pasaulio gyventojų. Senstant žmonių populiacijai, ligonių skaičius sparčiai auga. Demencijos paplitimas priklauso nuo amžiaus: 60–64 metų amžiaus grupėje sergamumas demencija siekia iki vieno procento populiacijos, o 90 metų ir vyresnių grupėje – 30–47 procentus. Ir bent kol kas nuo tokio sutrikimo nėra vaistų – yra tik būdai sulėtinti asmenybės grimzdimą į silpnaprotystę, ir tai tik tuomet, jei artimieji anksti pastebi stringančią žmogaus kalbą, pametamą mintį, stiprėjantį nesiorientavimą aplinkoje, pamirštamus giminaičių ar bičiulių vardus.
„Ant vaiko nepykstame, kad jis nemoka šaukšto nulaikyti, nors jis irgi nieko nesupranta, neklauso, jam skirtų vaistų nepaima. Tačiau be galo sunku susitaikyti su būsena, kai seni tėvai tampa neįgalūs ir netgi infantilūs, ir čia mums kiša koją tas žmogiškas pasipiktinimas“, – taip apie gyvenimą šalia demencija sergančio žmogaus sako psichologė-psichoterapeutė, knygų autorė LINA DIRMOTĖ.
Apie demenciją jau žinome nemažai, šia tema galima rasti informacijos, straipsnių ir laidų. Teoriškai suvokiame, kaip turėtume elgtis su demencijos paveiktu žmogumi. O kaip yra realiame gyvenime? Ypač jei progresuojantis ligonis yra tavo mama ar tėtis? Kaip reaguojame matydami, kaip energingas, protingas, aktyvus žmogus palengva praranda savarankiškumą ir tampa savo vaikų vaiku? Kaip priimti ir susitaikyti su tokia situacija, ne vienam keliančia suirzimą ir netgi pyktį? Kaip neperdegti prižiūrint sunkų ligonį, kada kreiptis pagalbos?
Atsakymų į šiuos nelengvus klausimus dienraštis „Bernardinai.lt“ ieško kartu su L. Dirmote.
Kaip mes reaguojame supratę, kad tėvas ar mama serga demencija? Ar jausti pyktį yra normalu? Kaip išmokti susitaikyti su neišvengiama artimo žmogaus asmenybės griūtimi?
Ant vaiko nepykstame, kad jis nemoka šaukšto nulaikyti, nors jis irgi nieko nesupranta, neklauso, jam skirtų vaistų nepaima. Tačiau be galo sunku susitaikyti su būsena, kai seni tėvai tampa neįgalūs ir netgi infantilūs, ir čia mums kiša koją tas žmogiškas pasipiktinimas. Juk taip neturi būti! Tėvai turi būti sveiki, turi mirti sveiki – toks mūsų lūkestis yra normalus.
Pyktį jausti yra normalu, nes žmogus neteko įgalių tėvų. Neteko stiprios mamos ar intelektualaus tėvo, ir tai suvokiama kaip netekties stadija. Staiga nutiko taip, kad tėvai ėmė ir sugriuvo, su jais sunku susikalbėti, o jei jie dar ir agresyvūs... Mums gyvenimas duoda egzistencines susitaikymo ir priėmimo pamokas, nes dėl mūsų pykčio niekas nepasikeis. Gali aprėkti neįgaliu tapusį tėvą, gali paplekšnoti per petį – niekas nuo to nepasikeis, tad apskritai paėmus nėra ant ko pykti.
Pexels.com nuotrauka
Mums laikas išmokti nesipiktinti gamta, nesipiktinti gyvenimu. Esame mokomi nuolankumo. Šiuo metu populiarėja mokslo metodais grįsta nauja kognityvinės psichologijos teorija, kad reikia išmokti susitaikyti priimant gyvenimo situaciją. Susitaikęs pradėsi kitaip jaustis ir elgtis, nes tiesiog nėra kitų būdų.
Jei apie susitaikymą – krikščioniui tai būtų nuolankumas – galvosi kaip apie tikslą, kurio sieki suvokdamas, kad kitaip nebus, toks priėmimas vyks.
O kaip išlikti pagarbiam, jei tėvas ar mama nesivalo dantų, nesiprausia, tualete nenuleidžia vandens? Nesinori su tėvais kalbėti kaip su trejų metų vaikais...
Toks nenoras ir atskleidžia situacijos nepriėmimą. Jau nebeišeina su tėvais kalbėtis kaip su lygiais. Tenka kalbėti kaip su vaikais, pamirštančiais išsivalyti dantis, persirengti, tualete nuleisti vandenį. Geriausia būtų susitaikyti su tuo, kad jie tikrai retai tą vandenį nuleis.
Žinome, kad vaikai užaugs, o demencija ar Alzheimeriu sergančio žmogaus kognityviniai sugebėjimai prastėja. Tas regresas nevyksta be paties žmogaus įtakos – jo gyvenimo būdo, lavinimosi, dėmesio sau. Mes nuolat bet kuriame amžiaus tarpsnyje turėtume lavintis, smegenis mankštinti taip pat kaip raumenis. Jei savo smegenis nustojame treniruoti baigę mokyklą, nereikėtų stebėtis, kad jos apkerpės, smegenų jungtys pradės stingti. Reikia mankštinti savo psichologinį lankstumą, tai lems mūsų smegenų veiklą senatvėje. Turime mokytis, domėtis, dalyvauti socialiniame gyvenime, jei nenorime tapti našta savo vaikams.
Rūpinimasis demencija ar Alzheimerio liga sergančiu žmogumi labai vargina. Kada jau reikėtų kreiptis pagalbos – kai nebesaugu tėvus palikti vienus, nes jie gali neužsukti vandens čiaupo, palikti įjungtą viryklę, kai jiems nebesaugu vaikščioti vieniems? Kaip save saugoti norint neperdegti? Juk senus tėvus dažnai prižiūri nebejauni vaikai, kurių resursai nėra neišsenkami.
Tiek genai, tiek mūsų gyvenimo būdas lems, kokios senatvės sulauksime, tad esame tam tikra dalimi už tai atsakingi. Svarbu ir psichologinis lankstumas, ir lavinimasis, ir sveika mityba, sportas. Turėtume rūpintis savimi, kad pirma laiko netaptume našta artimiesiems. Jei būsime geraisiais samariečiais ir nusivarysime iki depresijos ar sunkios ligos, tada neįgysime nuopelno nei savo vaikų, nei savo sveikatos ar gyvybės atžvilgiu.
Įsivaizdavimas, kad galėsiu dieną naktį slaugyti, nepyksiu, tapsiu šventuoju, rodo tam tikrą puikybę. Mes galime tiek, kiek galime.Reikia įvertinti savo galimybių ribas ir stengtis išlikti sveikam, o ne pervargusiam, neišsimiegojusiam, nuolat esančiam streso būsenos. Mūsų kultūroje tas „pasiaukojimas“ vis dar pateikiamas kaip didvyriškumas, bet iš tiesų tai yra paprasčiausias neatsakingumas. Jei nesijausime atsakingi už savo sveikatą, automatiškai atsakomybę permesime savo vaikams. Suprantu, kad būna visokių atvejų, tačiau jei jaučiame, kad prarandame sveikatą, pirmiausia turime pasirūpinti savimi. Čia kaip tas psichologų minimas atvejis apie deguonies kaukes lėktuve – pirmiausia turime kaukę užsidėti patys, kad paskui galėtume pasirūpinti šalia esančiu. Jei jaučiame, kad jau nebeturime jėgų patys rūpintis senais tėvais, reikėtų ieškoti pagalbos. Čia ir būtų tam tikras nuolankumas – kiek aš galiu pakelti. Žmonės karšina senus tėvus ar rūpinasi neįgaliaisiais nepamatuodami, kiek jie patys gali: „Vilksiu ant savo pečių, prižiūrėsiu...“ Bet mes turime rūpintis ir savo psichine, fizine sveikata bei emociniu atsparumu, ir nieko gero, jei jau pratrūkstame bartis. Įsivaizdavimas, kad galėsiu dieną naktį slaugyti, nepyksiu, tapsiu šventuoju, rodo tam tikrą puikybę. Mes galime tiek, kiek galime. Jei peržengiame ribą, kai nervai nebelaiko ar prasideda nemiga, reikia ieškoti pagalbos. Pagalbą teikia slaugės, globos ir slaugos namai, artimi giminaičiai, galintys ateiti pavaduoti slaugant ligonį.
Unsplash.com nuotrauka
O kaip reikėtų kalbėtis su demencine liga sergančiu žmogumi apie gyvenimą globos įstaigoje? Dažniausiai ligoniai bijo palikti savo namus...
Būtų idealu, jei tėvai galėtų baigti gyvenimą šeimoje, apsupti artimųjų, bet kai pagalvoju apie save, jau geriau rinkčiausi senelių namus negu barnius arba pervargusių ir įtampos nebepakeliančių vaikų sunkiai slepiamą pyktį. Reikėtų sąžiningai įvertinti, ar mano tėvui, mamai geriau būti tokioje šeimos atmosferoje, ar tarp neutralių slaugių globos įstaigoje, kur važiuosiu jo ar jos lankyti būdamas geros nuotaikos ir elgsiuosi maloniai.
Galima būtų artimojo pasiteirauti, ar jis to norėtų. Aišku, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tarpusavio santykius ir artimojo sąmonės skaidrumą. Galima būtų pasiūlyti apsilankyti toje įstaigoje, taip pat paminėti, kad galbūt ten šiuo metu gyvena koks nors pažįstamas žmogus. Galima važiuojant pro šalį netyčia užsukti ir susipažinti su personalu, apsižvalgyti. Tik artimas ligoniui žmogus galėtų pasiūlyti tinkamiausią priėmimo būdą.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rasa
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
