Nuo Atlanto iki Adrijos jūros

Ji atskleidžia juodomis ir baltomis spalvomis piešiamų nacionalinių naratyvų beprasmiškumą paribių gyventojų kultūrai, kalbai ir pasaulėžiūrai – tai suteikia galimybę ir man į daugelį dalykų žvelgti kitaip.

Vasaros pradžioje sėdėjau su Stefano Trieste, sename uosto sandėlyje prie Riva Tommaso. Kalbėjomės apie tokius sunkiai apibrėžiamus dalykus kaip tapatybės klausimai, kuriuos nelengva tiksliai klasifikuoti, o paribių atveju – apie mišrias zonas, dvigubą ar trigubą tapatybę. Tai jau ribojasi su kažkuo panašiu į quasi una fantasia.

Stefano pasakojo apie savo vaikystę Jugoslavijoje, apie sudėtingą šeimos istoriją, siekiančią Goriciją, Stari Grado miestą Dalmatijos saloje Hvare ir Triestą kaip šios visatos centrą, apie savo tarnybą Jugoslavijos liaudies armijoje Vidurio Serbijoje XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Jugoslavija jau buvo pradėjusi byrėti.

Tuo metu dalinyje jis buvo vienintelis italas, kurio niekas, ypač iš pietų regiono, nesuprato, o jis pats vos suprasdavo kitus, nes beveik nemokėjo serbų ar kroatų kalbos, išskyrus tai, ką žinojo iš populiarių roko dainų (nes Koperyje tuo metu žiūrėjo daugiausia italų televiziją). Jis pasakojo būtent ten suvokęs taip pat esantis slovėnas, net jei niekada savęs taip neapibūdindavo.

Drauge mes priėjome prie išvados, kad nuostabu, jog mūsų bendra kalba, nepaisant labai skirtingos gyvenimo patirties, yra slovėnų, kad mes sėdime čia, Trieste, žiūrėdami į įlanką ir šią trumpą akimirką pasaulis yra gražus, o jai pasibaigus išvyksime iš čia ir vėl pasinersime į juodą ir baltą – kaip populiarioje Zagrebo roko grupės „Prljavo Kazalište“ dainoje – pasaulį žmonių, kurie nesupranta, kas yra tapatybė, nors tiek daug apie ją kalba ir dėl to mielai trenktų kam nors į snukį.

Rugpjūčio pabaigoje Stefano atostogaudamas parašė šį tekstą apie savo jausmus Slovėnijai – mažai šaliai, esančiai europiečių domėjimosi periferijoje, nors atrodo, kad ji yra beveik mūsų žemyno centre. Tekstas kupinas metaforų, bet mano akyse jis tiesiog alsuoja pasididžiavimu savo šalimi, kurios pilietis Stefano yra, nors nepriklauso titulinei tautai, o oficiali šalies kalba nėra jo gimtoji.

Šiuo savo požiūriu Stefano paneigia idėją, kad priklausymas mažumai įpareigoja užimti pavaldžią poziciją daugumos atžvilgiu ar kad žmogus turi domėtis tik savo etninės grupės reikalais. Priešingai, jis įrodo, kad priklausymas abiem kultūroms ir kalboms praturtina žmogų tiek kultūros, tiek pasaulėžiūros požiūriu, todėl jam daug lengviau plačiau žvelgti ir į Europą, kuria mes visi dalijamės.

„Nuo Atlanto iki Adrijos“ – taip jis tai apibūdino, remdamasis populiariu jugoslavų dainos tekstu, kuriame tuometė Jugoslavijos tautų bendrija buvo pristatyta kaip gyvenanti platybėse nuo Vardaro iki Triglavo, tai yra nuo Makedonijos upės pietuose iki aukščiausios Slovėnijos Julijaus Alpių viršukalnės šiaurėje.

Nikodemas Szczygłowskis

Slovėnija. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Laikraščio „Dnevnik“ redakcijai maloniai sutikus, S. Lusos tekstą iš slovėnų kalbos išvertė Nikodemas Szczygłowskis.

Kiekvienais metais prieš atostogas šeima mane kaltina nacionalizmu. Aš ginuosi kaip galiu ir aiškinu, kad tai tik mano europietiško patriotizmo išraiška. Tačiau mano argumentai neįtikina nei žmonos, nei vaikų. Jie bando pakirsti mano įsitikinimą, kad tėvynė turėtų būti kuo labiau išplėsta į didesnę erdvę. Kaltinimas visada tas pats: „Tu tiesiog nori užtvindyti Europą slovėnų monetomis.“

Per atostogas jie negailestingai klausinėja, ar mano kampanija buvo sėkminga ir ar vis dar ją tęsiu. Mat kiekvieną kartą, kai kur nors vykstame, aš prisipildau kišenes slovėnų eurų monetų ir visur jomis atsiskaitau už smulkias išlaidas. Kuo toliau nuo namų naudoju savo šalies monetas, tuo labiau džiaugiuosi. Taip darau nuo tada, kai Slovėnijoje buvo įvestas euras.

2007 m. Turine laikraščių pardavėjas susidomėjęs žvelgė į naujas blizgančias monetas su Prešereno¹ atvaizdu. Atidžiai jas apžiūrėjęs jis padarė išvadą, kad tai yra prancūziškos proginės monetos, nes matomoje vietoje perskaitė žodį „France“. Mes tikrai mokame nustebinti kitus europiečius.

Kitą sykį toli šiaurėje graži suomių pardavėja pažvelgė į monetoje, skirtoje partizanui Francui Rozmanui-Stane (Antrojo pasaulinio karo išlaisvinimo kovų slovėnų partizanų vadas – vert. past.) atminti, iškaldintą žvaigždę. Sutrikusi ji, matyt, manė, kad buvo atkurta nauja Sovietų Sąjunga, kuri per naktį prisijungė prie euro zonos. Aš ją nuraminau, kad nieko panašaus neįvyko ir kad moneta yra iš tolimos respublikos, kurioje vis dar gerbiama nacionalinė išlaisvinimo kova ir jos didvyriai.

Slovėnija. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Slovėnija yra graži šalis, kurioje ministrė pirmininkė (Alenka Bratušek – vert. past.) koncerte dainuoja Bandiera rossa², o visas valstybės elitas susirinkęs salėje atsistoja, kai renginio pabaigoje gieda Pinko Tomažičiaus partizanų choras iš Triesto.

Mūsų moneta Suomijoje, jei tik koks nors slovėnas jos neįsidės į kišenę ir neparsiveš namo, turės keliauti apie dvidešimt metų, kad lėtai judėdama iš piniginės į piniginę grįžtų į tėvynę. Rasti slovėnų monetą tolimuose Europos kampeliuose, bendroje erdvėje už Slovėnijos ribų – bendroje ir slovėnams, – yra nuostabus jausmas.

Slovėnijai prisijungus prie euro zonos, geras mano bičiulis etninis slovėnas iš už kitos [Italijos – vert. past.] sienos pusės svajingai pasakojo vos susilaikęs nuo ašarų, kai Triesto Didžiojoje aikštėje³ padavėjas jam pirmą kartą davė grąžą monetomis su Primožo Trubaro⁴ atvaizdu.

Nepriklausomybė, narystė NATO ir Europos Sąjungoje, euro įvedimas pagaliau atvedė mūsų šalį į tą vietą, kurioje aš (ir daugelis kitų) ir norėjau ją matyti nuo pat tų dienų, kai komunizmas ir Jugoslavija pradėjo byrėti. Dėl to ir šiandien yra priežasčių džiaugtis.

Kad ir kur Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje sustotumėte su Slovėnijos valstybiniais numeriais, yra didelė tikimybė, kad kas nors užkalbins ir pradės girti Tadejaus Pogačaro ir Primožo Rogličiaus dviračių sporto laimėjimus. Iš tiesų šie du sportininkai daug prisidėjo pasaulyje garsindami mūsų šalį.

Mūsų naujoji didžiulė tėvynė Europa yra draugiškesnė slovėnams ir slovėnų kalbai nei ankstesnė – Jugoslavija.

Atostogos yra puikus būdas plėsti akiratį – ir Slovėnijoje, ir visoje Europoje. Daugeliui vasaros sinonimu yra tapusi Adrijos jūra, o man tokią reikšmę turi Atlanto vandenynas. Paprastai ten važiuojame automobiliu. Per šią ilgą kelionę tradicinis mūsų šeimos žaidimas yra slovėnų numerių paieška. Sunkvežimiai ir nameliai ant ratų neįskaitomi.

Mūsų kelyje automobiliai su Slovėnijos valstybiniais numeriais paprastai dingsta tarp Padujos ir Milano. Šiais metais nustebome pamatę slovėnų vairuotojus drąsiai skriejančius per Turiną Prancūzijos sienos link. Dviračių sporto entuziastai skubėjo į Savoją, kur vyko paskutinės Tour de France etapo lenktynės. Vieni sirgo už T. Pogačarą, kiti – už P. Rogličių, bet visi buvo gerai pasiruošę ir apsirūpinę geltonais marškinėliais bei Slovėnijos vėliavomis.

Kad ir kur Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje sustotumėte su automobiliu, pažymėtu Slovėnijos numeriais, didelė tikimybė, kad kas nors jus užkalbins ir prabils apie T. Pogačaro ir P. Rogličiaus įgūdžius bei pasiekimus. Iš tiesų jie daug prisidėjo garsindami šalį pasaulyje. Mūsų naujoji didžiulė tėvynė Europa yra draugiškesnė slovėnams ir slovėnų kalbai nei ankstesnė – Jugoslavija. Europoje slovėnų kalba vis labiau plinta ir yra pripažįstama. Kai toli nuo namų naudojate kreditinę kortelę degalinėse, parduotuvėse ir bankomatuose, elektroniniai prietaisai slovėnų kalba paklausia, kokių degalų norime įsipilti, ir paaiškina, ką reikia daryti toliau. Malonu jaustis kaip namie žinant, kad jie yra toli.

Mano šeimos linksmybės su slovėnų valstybiniais numeriais tęsiasi ir grįžtant namo. Paprastai pirmuosius sutinkame pravažiavę Veroną. Šiemet grįžtant lenktynės Prancūzijoje jau buvo pasibaigusios, todėl toli nuo mūsų sienos slovėnų automobilių beveik nebuvo. Tačiau nutiko keletas malonių staigmenų. Greitkelio automobilių aikštelėje netoli Liono sutikome antropologę Katją Hrobat Virloget, Slovėnijos istorijos ir visuomenės tamsiųjų dalykų tyrėją. Ji taip pat važiavo namo. Bučiniai, apkabinimai, o tada tarsi anekdote – prancūzas, italas, slovėnas, kuris nėra etninis slovėnas, ir slovėnė – visi linksmai tarpusavyje šnekėjomės slovėnų kalba. Mažai tetrūko, kad susitikimo pabaigoje visi drauge būtume sudainavę Slovenija, od kod lepote tvoje („Slovėnija, iš kur tavo grožis“ – populiari slovėnų daina – vert. past.). Paskui ramiai keliavome į tėvynę.

Slovėnija. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka Slovėnija. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka Slovėnija. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Dar vienas įrodymas, kad slovėnų kalba suartina žmones, yra Nikodemas Szczygłowskis. Jis man primena personažą iš Josepho Rotho romanų. Lenkų tyrinėtojas nagrinėja kultūrinę tapatybę ir sudėtingus painius politinius santykius Vidurio ir Rytų Europoje. Kaip ir J. Rothas, jis dažnai kalba apie buvusią Habsburgų monarchiją, taip pat rodo nostalgiją daugiakultūriam ir daugiakalbiam pasauliui, vis dar bandančiam išlikti įvairaus nacionalizmo gniaužtuose. Jis labai gerai pažįsta Slovėniją, pastaruoju metu taip pat nagrinėja mažumų temą.

Nikodemas domėjosi, ką aš apie tai manau ir kodėl, mano nuomone, italų mažuma Slovėnijoje gerai egzistuoja tik popieriuje, institucinėse struktūrose, o ne realiame pasaulyje. Taigi italas ir lenkas slovėniškai kalbėjosi apie pasaulio, Europos, Slovėnijos ir nacionalinių mažumų mūsų šalyje bei gretimose šalyse ateitį. Tokiu būdu abu pateikė neginčijamą įrodymą, kad slovėnų kalba vienija žmones.

„Nuo Atlanto iki Adrijos, gyvenk laiminga ir laisva, tegul mūsų meilė tau tave veda...“⁵

Iš slovėnų kalbos vertė Nikodemas Szczygłowskis.

¹ France Prešerenas (1800–1849) – slovėnų romantizmo poetas, eilėraščio Zdravljica („Tostas“) autorius, kurio žodžiai tapo nacionaliniu himnu. Laikomas iškiliausiu slovėnų poetu ir vienu iš reikšmingiausių XIX a. Europos poetų. Jo paminklas stovi Liublianos centre, o beveik kiekviename Slovėnijos mieste F. Prešereno atmintis yra kokiu nors būdu įamžinta. Jo mirties metinės – vasario 8 d. – yra Slovėnijos Respublikos nacionalinė ir kultūrinė šventė, žinoma kaip Slovenski kulturni praznik (arba Presernov dan).

² Daina Bandiera Rossa (italų kalba „Raudona vėliava“), dažnai vadinama Avanti Popolo („Pirmyn, žmonės“) pagal pirmuosius žodžius, yra viena žymiausių Italijos darbininkų judėjimo dainų. Žodžius 1908 m. parašė Carlo Tuzzi, o melodija yra kilusi iš dviejų Lombardijos liaudies dainų. Slovėnijoje daina žinoma iš satyrinės versijos, kurią 1980-aisiais atliko populiari grupė „Pankrti“.

³ Buvęs (ir vis dar vietinių dažnai vartojamas) centrinės Triesto Piazza Unita d'Italia pavadinimas.

⁴ Primožas Trubaras (1508–1586) – slovėnų religinis reformatorius, geriausiai žinomas kaip pirmosios slovėnų kalba išleistos knygos ir pirmojo Naujojo Testamento vertimo autorius, Karniolos hercogystės Protestantų Bažnyčios įkūrėjas ir pirmasis vadovas, slovėnų literatūrinės kalbos kūrėjas. ⁵ Žinomos Jugoslavijos laikų dainos O, Jugoslavijo! parafrazė.

Autorius: Stefano Lusa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama