Tikintieji ir žaliasis kursas

Jau 1990 m. Pasaulinės taikos dienos žinioje Jonas Paulius II sakė: „Žmonija privalo suvokti, kad nevalia beatodairiškai eksploatuoti gamtos išteklius. Būtina atsisakyti gyvenimo būdo, kuris grindžiamas neprotingu vartojimu ir švaistymu.“

Benediktas XVI enciklikoje Caritas in veritate (2009 m.) akcentavo: „Reikia priimti atsakingus sprendimus dėl energijos naudojimo, kad būtų užtikrintas planetos tvarumas. Technologinis vystymasis negali vykti nukenčiant aplinkai.“

Pranciškus enciklikoje Laudato si’ (2015 m.) dar aiškiau pasakė: „Technologijos, pagrįstos labai teršiančių iškastinio kuro šaltinių – ypač anglių, bet taip pat naftos ir mažesniu mastu dujų – naudojimu, turi būti laipsniškai, nedelsiant pakeistos.“ Vėliau apaštalinėje adhortacijoje Laudate Deum (2023 m.) jis perspėjo: „Negalime daugiau atidėlioti energijos perėjimo. Tai, kas daroma, yra pernelyg lėta. Turime nedelsdami nutraukti priklausomybę nuo iškastinio kuro.“

Ir galų gale popiežius Leonas XIV, kuris klimato kaitą traktuoja kaip vieną svarbiausių savo pontifikato klausimų, sieja ekologiją, socialinį teisingumą ir krikščionišką atsakomybę: „Turime melstis už daugelio žmonių atsivertimą... kurie vis dar nemato skubaus poreikio rūpintis mūsų bendraisiais namais.“

Šie pasisakymai liudija, kad Katalikų Bažnyčia yra vienas iš ryškiausių ir nuosekliausių kovos su iškastinio kuro naudojimu advokatų pasaulyje. Skirtingai nei daugelio valstybių politinės pozicijos, kurios svyruoja priklausomai nuo valdžioje esančių politikų, Vatikanas šiuo klausimu išlieka nuoseklus, siedamas ekologinį atsakingumą su moraliniu ir dvasiniu įsipareigojimu.

Vatikanas daug investuoja į saulės elektrinių įrengimą, jam priklausančio transporto ūkio elektrifikaciją, atliekų mažinimą. Lygiai taip pat yra išsikėlęs tikslą pasiekti klimato neutralumą.

Žaliasis kursas yra plataus masto strategija, kurios tikslas – iki 2050 m. paversti Europos Sąjungą pirmuoju klimatui neutraliu žemynu. Strategija apima priemones mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, plėtoti atsinaujinančiąją energetiką, didinti energijos naudojimo efektyvumą, skatinti žiedinę ekonomiką, saugoti biologinę įvairovę ir mažinti taršą, kartu užtikrinant teisingą socialinį pokytį, kad jo našta netektų pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms.

„Vatican Media“ nuotrauka

Atrodytų, viskas atitinka popiežių keliamus prioritetus. Todėl kyla klausimas: kodėl taip dažnai žmonės, pabrėžiantys savo priklausymą Katalikų Bažnyčiai, kritiškai žiūri į Europos Sąjungos paskelbtą žaliąjį kursą?

Parašysiu kelias prielaidas, kurios man iškyla mintyse.

Žaliųjų judėjimai ir žaliojo kurso elitizmas

Pirmiausia reikia pripažinti, kad Europos Sąjungos žaliojo kurso politiką daugiausia inicijavo kairiųjų ir vadinamųjų progresyvių jėgų politikai, glaudžiai bendradarbiaujantys su žaliųjų judėjimais. Šie judėjimai greta ekologijos dažnai kelia ir kitus klausimus – šeimos doktrinos peržiūrą, liberalesnį požiūrį į žmogaus gyvybę ar asmeninės laisvės išaukštinimą virš tradicinių moralinių normų. Todėl katalikams, net ir pritariantiems ekologiniams tikslams, dažnai susidaro įspūdis, kad žaliasis kursas supakuotas kartu su platesne progresyvia ideologija, kuri kertasi su Bažnyčios mokymu.

Ši priešprieša kyla ne tiek dėl pačių ekologinių idėjų, kiek dėl ideologinio konteksto, kuriame jos pateikiamos.

Žmogiškai suprantama, kad mums sunku palaikyti žaliąsias idėjas, jei jas skelbia, pavyzdžiui, jaunuoliai, mojuojantys Palestinos vėliavomis ir klimato kaitos problemą suplakantys su „laisve“ nutraukti savo ar savo vaisiaus gyvybę. Tas atmetimas yra natūralus ir suprantamas.

Kai kuriems dėl įvairių priežasčių euroskeptiškai nusiteikusiems žmonėms atmetimo reakciją kelia ir tai, kad žaliasis kursas yra būtent Europos Sąjungos kertinė politika.

Ir čia aš neturiu jokio recepto, išskyrus tai, kad turime kviesti žmones netaikyti visiško atmetimo principo visoms mums nepatinkančių žmonių idėjoms: jas derėtų vertinti atskirai, skiriant tai, kas dera su mūsų tikėjimu ir vertybėmis, nuo to, kas joms prieštarauja.

Iškastinis kuras dažnai tampa karo finansavimo šaltiniu. Didžioji dalis Rusijos biudžeto, iš kurio finansuojamas karas Ukrainoje, pajamų susijusi su Rusijos naftos ir dujų eksporto pajamomis. Ir net jei mes naudojame naftą iš Saudo Arabijos, o ne iš Rusijos, esmės tai nekeičia, nes globalioje naftos rinkoje padidinus naftos paklausą rusiška nafta vis tiek randa pirkėjų. Todėl, įsipylę baką dyzelino Vilniuje, padidiname arabiškos naftos importą į Europos Sąjungą, o arabišką naftą Kinijoje pakeičia rusiška nafta, ir Rusija gauna papildomai pajamų karui finansuoti. Nemaloni mintis, bet taip viskas veikia. Ir čia nėra nieko kairuoliško – stengtis tos naftos naudoti mažiau.

Kaip nekairuoliška yra ir tai, kad stengiamės išsaugoti Dievo sukurtą Žemę, tinkamą gyventi ateinančioms po mūsų kartoms.

Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

Antra priežastis, kodėl žaliasis kursas dažnam sukelia atmetimo reakciją, mano nuomone, yra neretai pasitaikantis žaliojo kurso elitizmas. Idėja dar labiau akcizo mokesčiais apmokestinti dyzeliną ar anglis, kad žmogus taptų suinteresuotas seną dyzeliu varomą automobilį pakeisti elektromobiliu, o anglimis kūrenamą katilą – šilumos siurbliu, kombinuotu su saulės elektrine, yra graži, jei galvojame tik apie tuos žmones, kurie gali pasiimti kelių dešimčių tūkstančių eurų paskolą, pridėti savo kelis tūkstančius eurų, dar parengti paraišką valstybės subsidijai investuoti į naujas technologijas, kurios dėl pabrangusių anglių ir dyzelio atsiperka gana greitai.

Deja, reikia pripažinti, kad didelė dalis visuomenės, apmokestinus iškastinius išteklius, vis tiek važinės tuo pačiu senu dyzeliniu „Sharanu“ ir toliau degins anglis. Tiesiog išleis daugiau pinigų degalams, kurui, liks dar mažiau pinigų sveikam maistui ar vaikų ugdymui. Kodėl? Todėl, kad jų esama socialinė padėtis neleidžia investuoti į naujus elektromobilius, šilumos siurblius ir saulės elektrines. Jie neturi kelių tūkstančių eurų, kuriuos galėtų lengvai skirti investicijoms. Jie neturi galimybės pasiskolinti. Ir dažnai neturi pakankamai žinių, kad pasinaudotų valstybės teikiama parama.

Turime miesto gatvėse vis dažniau matomus turtingesnių žmonių vairuojamus elektromobilius, naujus efektyvius su saulės elektrinėmis ant stogų namus, šildomus šilumos siurbliais. Ir dar labiau pabrangusį kurą, degalus, elektrą žmonėms, kurie žaliąjį kursą ima asocijuoti su neteisybe, atskirties didėjimu.

Žaliasis kursas ir socialinės atskirties mažinimas – suderinami?

Ką mes galų gale turime? Turime miesto gatvėse vis dažniau matomus turtingesnių žmonių vairuojamus elektromobilius, naujus efektyvius su saulės elektrinėmis ant stogų namus, šildomus šilumos siurbliais. Ir dar labiau pabrangusį kurą, degalus, elektrą žmonėms, kurie žaliąjį kursą ima asocijuoti su neteisybe, atskirties didėjimu. Ir jie, jausdami šią neteisybę, ima balsuoti už politikus, kurie nepritaria žaliajam kursui.

Lyg ir atsiranda dvi vertybės, kurios kertasi tarpusavyje: siekis pasirūpinti savo vaikų ateitimi ir siekis pasirūpinti silpnaisiais šiandien. Reikia pripažinti, kad prireikus rinktis būtent taip ne kiekvienas save laikantis kataliku pasirinks žaliąjį kursą.

Tačiau čia nebūtinai reikia rinktis. Ir tai yra užduotis atsakingiems politikams – kad nereikėtų rinktis tarp savo vaikų ateities ir rūpinimosi silpnaisiais. Žaliasis kursas ir socialinės atskirties mažinimas yra suderinami.

Visų pirma reikėtų vengti tokių sprendimų, kurie leidžia investicijas į atsinaujinančiosios energetikos plėtrą daryti itin greitai atsiperkančias likusių energijos vartotojų sąskaita. Vienas iš pavyzdžių Lietuvoje – dabartinė dvipusės apskaitos (net-metering) tvarka, kuri įpareigoja elektros tiekėjus aptarnauti nemokamai energiją gaminančius vartotojus, įsirengusius saulės elektrines – nemokamai saugoti jų pagamintą ir į tinklą tiektą elektrą, nemokamai ją balansuoti. Tiekėjai šiuos aptarnavimo kaštus tiesiog permeta likusiems elektros vartotojams.

Taip, saulės elektrinės, gavus ir APVA paramą, atsiperka per pusantrų dvejus metus, tačiau didele dalimi ne dėl to, kad pakeičiama brangi iš iškastinio kuro pagaminta elektra, o dėl to, kad likę elektros vartotojai subsidijuoja tuos, kurie įsirengia saulės elektrines. Galų gale išeina, kad saulės energetikos plėtros finansinę naudą gauna tik tie, kurie gali sau leisti investuoti į saulės elektrines, o likusiems elektros vartotojams elektra tik brangsta. Tai neteisinga, ir tokių sprendimų reikėtų vengti.

ELTA nuotrauka

Iškastinį kurą keičiant atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais arba tiesiog investuojant į veiksmingesnį energijos naudojimą, tikrai sukuriama ekonominė nauda: sumažinami importo mastai ir padidinama valstybėje kuriama pridėtinė vertė. Net jei įrengiama ne Lietuvoje pagaminta saulės ar vėjo elektrinė ar perkami ne Lietuvoje pagaminti elektromobiliai ar biometanu varomi sunkvežimiai, vis tiek projektavimo, statybos, įrangos priežiūros, reikalingos infrastruktūros įrengimo procesuose įdarbinami šimtai lietuviškų įmonių, kurios kuria tūkstančius gerai mokamų darbo vietų – užuot pinigus tiesiog išleidus už importuojamas dujas, naftą ar elektros energiją.

Ir tikrai įmanoma rasti tokius sprendimus, kurie skatintų atsinaujinančiosios energetikos plėtrą ne padidinant, o sumažinant išlaidų energijai dalį šeimų biudžetuose.

Žaliojo kurso idėjos ideologizavimas

Iškastinio kuro akcizai, CO₂ mokesčiai – galingos dekarbonizaciją skatinančios priemonės. Ir jos gali būti taikomos, jei kartu užtikrinama veiksminga socialiai pažeidžiamų žmonių apsauga, kuri garantuoja, kad mažiau uždirbantys asmenys mokės mažesnius mokesčius, gaus didesnes pensijas, socialines išmokas, kurios kompensuos papildomas šeimos sąnaudas dyzelinui ar anglims pirkti net tuo atveju, jei šeima negali greitai sumažinti iškastinio kuro naudojimo.

Dekarbonizacija neturi būti šeimų skurdą didinanti politika. Būtent dėl to aukšti aplinkosauginiai mokesčiai yra visuomenės gerai toleruojami tik tose valstybėse, kuriose yra veiksmingos socialinės apsaugos sistemos – pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse.

Dekarbonizacija neturi būti šeimų skurdą didinanti politika. Būtent dėl to aukšti aplinkosauginiai mokesčiai yra visuomenės gerai toleruojami tik tose valstybėse, kuriose yra veiksmingos socialinės apsaugos sistemos – pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. O valstybėse, kuriose socialinės apsaugos sistemos nėra išplėtotos, bandymai didinti aplinkosauginius mokesčius, siekiant gerų žaliojo kurso tikslų, dažnai sukelia geltonųjų liemenių maištus gatvėse ir žaliojo kurso atmetimą dalyje visuomenės.

Aplinkosauginiai mokesčiai yra geresni nei didelė dalis kitų mokesčių, nes skatina žmones elgtis taip, kad tų mokesčių mokėtų mažiau, ir tai naudinga valstybei. Tačiau jei kartu neįdiegiama efektyvi socialinės apsaugos sistema, aš tikrai rekomenduočiau pirmiau išnaudoti kitas iškastinio kuro naudojimą mažinti skatinančias priemones, kurios nukreiptos tiksliai į tuos visuomenės segmentus, kurie gali greitai prisitaikyti prie valstybės kuriamo reguliavimo.

Trečia priežastis, kelianti žaliojo kurso atmetimo reakciją šiaip tikrai geranoriškiems žmonėms, yra žaliojo kurso idėjos ideologizavimas. Kai matau jaunas merginas, aiškinančias, kad neturės vaikų, nes nenori pasmerkti juos gyventi Žemėje, kurioje dėl žmonių veiklos keičiasi klimatas, suprantu, kad čia jau kalbama ne apie ekonominę iškastinio kuro mažinimo naudą ir ne apie atsakomybę už aplinką. Tai jau yra ideologija, kuri žmogų pastato aukščiau visko, netgi Dievo.

Prisipažinsiu, kad 2013 metais nuoširdžiai pritariau JAV prezidento Baracko Obamos Džordžtauno universitete pasakytai replikai, kad nebėra laiko diskutuoti nei su Plokščiosios Žemės draugijos nariais, nei su klimato skeptikais, nes mokslas jau viską seniai įrodė. Dabar, praėjus dvylikai metų, manau, kad tai buvo klaida, nes diskusiją užgniaužti reiškia mokslinį, ekonominį, politinį klausimą paversti ideologija, su kuria neleidžiama ginčytis. Juolab kad atsakomybės už klimato kaitos pasekmes klausimas tikrai nėra toks vienareikšmis, kaip atrodo Gretai Thunberg, šaukiančiai visam pasauliui: How dare you?

Švedijos klimato aktyvistė Greta Thunberg ir jos bendraminčiai. EPA-ELTA nuotrauka

Jis vienaip gali atrodyti turtingų valstybių politikams, kitaip – besivystančių šalių, kuriose greitai auga žmonių skaičius, o dauguma visuomenės svajoja apie galimybę įsivesti elektrą, politikams. Dar kitaip – Kinijos, tapusios pasaulio fabriku, gaminančiu prekes visiems, vadovams. Ir kai kova su klimato kaita tampa svarbesniu klausimu nei bet kokios kitos moralinės normos, visuomenė tiesiog susipriešina. Kai aplinkosaugos aktyvistai žmones, nežinančius, kaip keistis, bet norinčius gyventi geriau, ima kaltinti, taip tik daugina klimato skeptikų skaičių visuomenėje.

Pats tikslas – neutralumas klimatui – yra geras, jei į jį žiūrime kaip į kryptį, o ne į tikslą, suprantamą pažodžiui. Nėra poreikio atsisakyti paskutinio naftos litro ir gamtinių dujų kubinio metro, jei naftos ir dujų sunaudojimą sumažinsime dešimt kartų. Nebūtina dabar ieškoti būdo, kaip atsisakyti paskutinio vidaus degimo varikliu varomo automobilio, elektrifikuojant paskutinį traktorių. Nebūtina pakeisti dujomis kūrenamų elektrinių, gaminančių elektrą tris savaites per metus, jei ilgesnį laiką nėra nei vėjo, nei saulės. Nebūtina visiškai atsisakyti kelionių lėktuvais ir visiems į Ameriką plaukti laivais. Bet tai nereiškia, kad neturėtume stengtis rytoj sudeginti naftos šiek tiek mažiau nei šiandien.

Apibendrinant – žaliasis kursas turėtų būti matomas ne kaip ideologinė grėsmė, o kaip kryptis, padedanti siekti švaresnės aplinkos ir teisingesnės visuomenės. Svarbu atskirti, kur yra tikrieji ekologiniai tikslai, o kur – politinės priemaišos ar neteisingi sprendimai. Tik tada galėsime konstruktyviai diskutuoti, kaip mažinti iškastinio kuro naudojimą, stiprinti socialinį teisingumą ir kurti ateitį, kurioje būtų gera gyventi visiems.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Martynas Nagevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama