Rusai suprato, kokia kalba reikia kalbėti su lenkais apie karą Ukrainoje
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Atsakymą į klausimus, kodėl po, atrodytų, pergalingų demokratinėms jėgoms 2023-iųjų spalio rinkimų Lenkijos politinę sceną užvaldė tokie asmenys kaip Grzegorzas Braunas, Sławomiras Mentzenas ir kiti, kas lėmė populisto Karolio Nawrockio pergalę šių metų Lenkijos prezidento rinkimuose, išsamiai dienraščio „Gazeta Wyborcza“ publikacijoje pateikia Michałas Olszewskis.
M. Olszewskis (g. 1977 m.) – žurnalistas, publicistas, vienas iš „Gazeta Wyborcza“ redaktorių, 2015 m. pelnė Ryszardo Kapuścińskio apdovanojimą už literatūrinį reportažą Najlepsze buty na świecie („Geriausi batai pasaulyje“).
Dienraščio „Gazeta Wyborcza“ redakcijai maloniai sutikus, tekstą iš lenkų kalbos išvertė Nikodemas Szczygłowskis.
Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka
Kaip Ukraina turėtų mums parodyti savo dėkingumą? Ar ukrainiečiai visi turėtų įstoti į Konfederaciją (Lenkijos kraštutinių pažiūrų partija, kurios lyderiai pasižymi antiukrainietiškomis pozicijomis – vert. past.) ir per pusryčius atsiprašyti už Voluinę? Atiduoti retųjų žemių metalus ir anglies kasyklas bei įstatymu garantuoti mums prioritetą rekonstrukcijos sutartyse?
Iš pradžių pasijutau gėdingai. Taip, šiais laikais gėda būti lenku, gėda stebėti antiukrainietišką šabą, gėda klausytis visoje šalyje skambančio pasitenkinimo savimi žvengimo. Prezidento veto dėl pagalbos ir socialinės programos 800+ ukrainiečiams yra etinio pralaimėjimo įrodymas, neginčytinas pralaimėjimas, kurį mes visi kartu patiriame, nepriklausomai nuo partinio priklausymo ir pažiūrų. Šiandien Lenkija turi įžūlią, ramią Karolio Nawrockio šypsenėlę, žmogaus, kuris mūsų vardu sąmoningai dūrė kovojančiai Ukrainai į šlaunį, kaip chuliganas, gezas, tykantis už daugiabučio namo kampo.
Šis apibendrinimas nėra atsitiktinis: norėčiau rašyti apie antiukrainietiškus jausmus, kuriuos išreiškia tik dalis mano tautos, bet šiuo atveju tokios atsargios priemonės nėra būtinos. Beveik 60 proc. lenkų palaikė K. Nawrockio sprendimą. Sprendimą, kuris neturi jokio esminio pateisinimo ir kurio vienintelis tikslas yra keršyti Lenkijoje gyvenantiems ukrainiečiams. Tiesiog niekingas sprendimas.
Bet tada supratau, kad mano asmeninė gėda buvo viso labo beprasmė, ir, jei ji ką nors ir įrodė, tai tik mano naivumą ir norą tikėti tuo, kuo norėjau tikėti. Leidau sau įsitikinti (ir nebuvau vienintelis), kad didingi ir baisūs 2022-ųjų pradžios mėnesiai parodė tarsi Adamo Mickiewicziaus įžvalgų gyvybingumą, dvasią, kuria mes maitinamės laukdami savo didybės akimirkos, apie kurią praneš rago signalas iš nakties gelmių. Norėjome tikėti, kad galime sau leisti būti ne tiek didingi, kiek padorūs.
Prisimenate? „Mūsų tauta yra kaip lava, iš išorės šalta ir kieta, sausa ir purvina, bet jos vidaus ugnis neišblės šimtą metų.“ (Citata iš Piotro Wysockio – 1830-ųjų sukilimo dalyvio – prisiminimų – vert. past.). Dabar tas laikas atėjo. Rusija vykdo nusikaltimus Ukrainoje, o iš po Lenkijos kiauto išsilieja gražiausias dalykas – deganti pasiaukojimo ir solidarumo ugnis.
Praėjus mažiau nei ketveriems metams po invazijos pradžios, vaizdas yra visiškai kitoks. Tie momentai buvo tik atsitiktinumas darbe, gaivaus oro gūsis šalyje, kurią gaubia smogas. Mes įsimylėjome ne Ukrainą, bet savo paties atvaizdą – štai veidrodyje pasirodė tauta, kuri gali ir nori padėti, yra pasirengusi dalytis savo namais, pinigais ir automobiliais. Mums labai patiko šis atvaizdas – ir tai nenuostabu. Mes buvome tokie gražūs, tokie drąsūs ir tokie didvyriški.
Tuo tarpu pasaulis mūsų tinkamai neįvertino, nepaguodė, o lauktas pasitenkinimas taip ir neatsirado. Vietoj atlygio gavome nedėkingumą.
Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka
Taigi dabar viskas grįžo į normalią padėtį. Savigarbos jausmas sklandžiai peraugo į kasdienį lenkų nepadorumą, kai nesinori nė girdėti apie katastrofą, kasdien siaučiančią už mūsų rytinės sienos.
Gėdai čia ne vieta, nes Lenkija vis dar yra giliai susiskaldžiusi šalis, o katastrofa, su kuria susiduriame, kyla dėl sindromo, kurį Michałas Bilewiczius taikliai apibūdino savo naujoje knygoje „Traumaland“. Lenkija yra kolektyvinio narcisizmo šalis. Ir būtent šis kolektyvinis narciziškumas, kuris buvo akimirką išblėsęs invazijos akivaizdoje, dabar vėl iškilo su dviguba jėga. Per pastaruosius dešimtmečius nebuvo nė vieno momento, kai jis būtų buvęs toks aiškiai matomas ir toks destruktyvus.
Programa 800+ ukrainiečiams. ZUS prieš kolektyvinį narcisizmą
Kalbant apie kolektyvinį narcisizmą, faktai nėra svarbūs. Jei remtumėmės argumentais, turėtume pripažinti, kad problema dėl nepagrįstų išmokų ukrainiečiams yra tokia pat nereikšminga kaip ir lenkų padorumas. Remiantis naujausiais dienraščio „Rzeczpospolita“ gautais ZUS (Zakład Ubezpieczeń Społecznych – SODROS atitikmuo Lenkijoje – vert. past.) duomenimis, nuo karo pradžios nepagrįstos išmokos vaikams iš užsienio sudarė viso labo 30 mln. zlotų (apie 70 615 50 eurų), o šiais metais ZUS inicijavo tik du šimtus tokių bylų.
Nesakau, kad su sukčiavimu nereikia kovoti. Reikia, bet tam nebūtina viską apversti aukštyn kojomis. Sistema yra tokia griežta, kad šios sumos tikrai yra nereikšmingos. Galbūt tokios pat nereikšmingos kaip lenkų Norvegijoje apgaulės būdu gautos socialinės išmokos, galbūt didesnės – sunku pasakyti.
Kita vertus, pažvelkime į išskirtinai aukštą užimtumo lygį tarp Lenkijoje gyvenančių ukrainiečių. Šiuo metu jis siekia 69 proc., tai yra aukščiausias rodiklis visoje Europos Sąjungoje ir didesnis nei užimtumo lygis tarp pačių lenkų Lenkijoje (56 proc.).
Vidutinis ukrainietis Lenkijoje nevalgo duonos dykai, neprašo išmaldos, jis sunkiai dirba, uždirbdamas mažiau nei lenkai ir dažnai atlikdamas sunkiausius darbus.
Ukrainiečiai yra atsakingi už 2,7 proc. Lenkijos BVP sukūrimą, o praėjusiais metais sumokėjo 15 mlrd. zlotų mokesčių į mūsų biudžetą. Ir tai dar ne viskas, nes yra ir dvišalės prekybos balansas, kuris aiškiai rodo, kad Lenkija nesubsidijuoja Ukrainos – praėjusius metus baigėme turėdami 35 mlrd. zlotų perteklių.
Net jei prie šių skaičių pridėtume ukrainiečių gydymo Lenkijoje ir jų vaikų švietimo išlaidas, balansas atrodo aiškus. Ukrainos tragedija yra netyčinė likimo dovana Lenkijai, nes leidžia bent minimaliai užpildyti demografines spragas ir suteikia darbo jėgą, kuri nori ir gali be didelių sunkumų integruotis.
Šiuos skaičius pateikiu tik dėl išsamumo, nors jie ir nėra svarbūs: juos paneigia neoficialūs įrodymai, melas, emocijos ir isterija. Lenkų narcizas nėra išimtis savo atsparumu faktams, tik jis prie pasakų ir melagingų naujienų prideda istorines nuoskaudas ir prietarus. Lenkų narcizas nustojo veikti faktų srityje, vietoj to pasirinkdamas fantazijas, iliuzijas ir sumaniai puoselėjamas traumas. Ir jis pats nusprendė, kad būtent Voluinės žudynės yra pagrindinis valstybės interesų elementas.
Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka
Kitaip tariant, praeitis yra svarbesnė už dabartį, o prieš 80 metų įvykusi lenkų tragedija yra svarbesnė už dabartines ukrainiečių kančias.
30 mln. zlotų nepagrįstų išmokų visiems užsienio vaikams nuo 2022-ųjų.
Palyginimui: 2022 m. ministras Piotras Glińskis beveik 120 mln. zlotų išleido neveikiančiam viešbučiui Rapersvilyje, kuris turėjo būti kultūros perlas ir pasaulinio lygio muziejus, bet tapo visos Šveicarijos pajuokos objektu.
Pileckio instituto Amerikos filialas, kuris yra tik fiktyvi organizacija, per metus sunaudoja apie 10 mln. zlotų.
K. Nawrockio delegacijos iš Antrojo pasaulinio karo muziejaus ir Nacionalinės atminties instituto kainavo apie 800 tūkst. zlotų – priminsiu, kad jis vyko netgi į Zimbabvę, kur turėjo gelbėti lenkiškumą.
Ar ukrainiečiai turėtų įstoti į Konfederaciją ir per pusryčius atsiprašinėti už Voluinę?
Kas leidžiama Jupiteriui...
Tai, kas leidžiama K. Nawrockiui, P. Glińskiui ir Lenkijos valstybei, neleidžiama tau, ukrainieti. Turėtum prisiminti, kad esi ne namuose. Turėtum nusilenkti prieš savo lenkų geradarius, kalbėti pašnibždomis, kas antrą žodį įterpti „ačiū“ ir nuolankiai nuleisti akis.
Pastarųjų mėnesių Lenkijos leitmotyvas buvo ukrainiečių nepakankamas dėkingumas. Iš ko turėtų susidėti šis dėkingumas ir kaip Ukraina turėtų jį parodyti, kad amžinai kankinama lenkų siela pagaliau rastų ramybę – aš neturiu nė menkiausio supratimo. Kaip jau buvo minėta, karo atsiskaitymų apskaita, kuri akivaizdžiai naudinga Lenkijai, yra nereikšminga. Niekas neprisimena įstatymo dėl specialaus statuso, teisinių ir socialinių garantijų Lenkijos piliečiams Ukrainoje, kurį 2022 m. liepos 28 d. priėmė Aukščiausioji Rada, ir tai nestebina. Kolektyvinis narciziškumas reikalauja nuolatinio dėmesio ir kasdien tikisi pagarbos ženklų.
Ko tiksliai nori kolektyvinis lenkų narcizas, reikalaudamas dėkingumo iš tautos, kurios žmones kasdien žudo Rusijos kareiviai? Ar ukrainiečiai turėtų valyti mūsų batus, prabudę šaukti pro savo langus „Šlovė Didžiajai Lenkijai“ arba tatuiruoti Lenkijos vėliavą ant kaktos ir dainuoti Lenkijos himną stovėdami eilėje prie pieno?
Ko tiksliai nori kolektyvinis lenkų narcizas, reikalaudamas dėkingumo iš tautos, kurios žmones kasdien žudo Rusijos kareiviai? Ar ukrainiečiai turėtų valyti mūsų batus, prabudę šaukti pro savo langus „Šlovė Didžiajai Lenkijai“ arba tatuiruoti Lenkijos vėliavą ant kaktos ir dainuoti Lenkijos himną stovėdami eilėje prie pieno? Ar jie turėtų įstoti į Konfederaciją ir per pusryčius atsiprašinėti už Voluinę? Ar jie turėtų atiduoti retųjų žemių metalus ir anglies kasyklas, teisiškai garantuoti prioritetą sutartyse dėl mitinės rekonstrukcijos?
Už 2022 metus, už šiuos pinigus, konvojus, antklodes, maistą, stogą virš galvos, už šį didžiulį lenkų narcisizmo proveržį buvo tikimasi didelio atlygio. Viltasi, kad pasaulis pagaliau tai įvertins, atsiklaups ant kelių, pastatys mus ant pjedestalo ir duos mums tai, ko esame nusipelnę. Kad pagaliau Lenkijos didybė bus matoma kaip rūkstantis Vezuvijus. Kad ji bus prisiminta visam laikui, o labiausiai ją prisimins ukrainiečiai, mirsiantys su Lenkijos vardu lūpose.
Taip, 2022 metai buvo lenkų svajonių pasaka, kurią mes parašėme apie save – gražius, herojiškus, pasiruošusius aukotis, su Ukraina fone.
Kaip Michałas Bilewiczius rašė dienraštyje „Wyborcza“: „Kolektyvinis narciziškumas reikalauja, kad būtume pasaulio centras.“ Taip neatsitiko. Pasaulio centras vėl yra kitur. Pasaulis nestovėjo vietoje ir neketino pagelbėti lenkų narcizui, žiūrinčiam į save veidrodyje. Ukrainai padėjo ir tebepadeda Vokietija, Prancūzija, Jungtinės Valstijos ir Nyderlandai, o ukrainiečių pabėgėliai Lietuvoje jaučiasi saugesni nei Lenkijoje.
Su pistoletu, nukreiptu į galvą, Ukraina nešaukia pakankamai garsiai ir dažnai „Ačiū!“ lenkų kalba. Taigi kolektyvinis lenkų narcizas ėmė visais įmanomais būdais akcentuoti žodį „dėkingumas“. Ir gavo patogiausią atsakymą: vėl jie mus nuvertino, vėl pamiršo, vėl nepaisė. Jis ėmė ieškoti kaltininko ir jį rado – ukrainietį.
Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka
„Kolektyvinis narciziškumas yra toks gilus ir pavojingas trūkumas, kad gali sukelti tautos degradaciją. Mes manome, kad esame geriausi, didžiausi, kad pasaulis mus nuvertina. Mūsų viduje auga frustracija ir agresija“, – prieš metus man sakė M. Bilewiczius.
Šiandien aišku, kad tai buvo pranašiški žodžiai. Pasirodo, Lenkija, kaip simbolinis konstruktas, kaip fantasmagoriškas kūnas, yra šalis, kuri vis dar kraujuoja ir desperatiškai reikalauja dėmesio. Šalis, kuri vis dar yra akla kitų kančioms, nes lenkų kančios užgožia viską ir pranoksta visa kita.
Pagalba ateina iš, atrodytų, tinkamo tėvo Józefo Tischnerio, kuris 1970 m. knygoje Chochół sarmackiej melancholii („Sarmatų melancholijos vaiduoklis“) aprašė ne ką kitą, o kolektyvinį lenkų narcizą: „Melancholijos vaiduoklis kenčia dėl savo nesėkmių. Dabar jis naudoja savo skausmą kaip pagrindinį motyvą siekdamas kitų pripažinimo. Atsiranda judėjimas, kuris atskleidžia šį skausmą ir subtilų bandymą su juo flirtuoti, o tada primesti jį kitiems. Kančia pakyla. Melancholija reikalauja kančių atlyginimo iš kitų.“
Kančių atlyginimas neatsirado, nes čia negali būti tinkamo atsakymo. Dėl to lenkų narciziškumas įsiuto ir vėl – jau kelintą kartą – pradėjo ieškoti, ką kaltinti. Ir tokie žmonės yra lengvai pasiekiami. Jie pernelyg garsiai kalba savo kalba. Kai kurie važinėja prabangiais automobiliais ir švaisto pinigus, kiti yra pernelyg vargingi. Jie sėdi Varšuvoje, o ne pūva tranšėjose. Kai kurie turi pinigų, daug pinigų. Kiti trukdo mus savo karu, o juk žmonės turi teisę gyventi normaliai. Jų vaikai elgiasi netinkamai. Ir taip toliau.
Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka
W. Juraszas nesupranta J. Giedroyco, nepaisant jo patirties Maskvoje ir Baltarusijoje?
Tarp apgailestavimų ir nuogąstavimų dėl tariamo dėkingumo trūkumo ypatingą dėmesį verta skirti vienam balsui – Witoldo Juraszo publicistikai, kuri atrodo šalta ir desperatiškai simetriška, bet iš tiesų yra pagrįsta tomis pačiomis nuoskaudomis, kurios maitina lenkų kolektyvinį narcisizmą.
Savo naujausioje analizėje, paskelbtoje rugpjūčio 28 d., jis rašė: „Turėjome teisę tikėtis iš Kyjivo bent jau elementaraus dėkingumo. Deja, jo nesulaukėme.“ Toliau skaitau, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis „daug kartų parodė nepagarbą Lenkijai“, kad Ukrainoje klesti „banderizmas“, kad nevyksta [Voluinės aukų – vert. past.] ekshumacijos, o tos, kurios yra pradėtos, – tai „lašas jūroje“.
Jau keletą metų W. Juraszas savo skaitytojams pateikia ukrainiečio – sovietinio tipažo, įsitvirtinusio Rytų mąstyme ir vykdančio užsienio politiką sovietiniu būdu, t. y. negailestingai, – figūrą. Jis viską suveda iki absurdo: matyt, atsakomybė už Lenkijos ir Ukrainos santykių krizę atitenka Jerzio Giedroyco sekėjams, kurie pritarė Lenkijos rytinių kaimynų siekiams ir perspektyvoms sukurti sąjungininkų bloką prieš Rusijos imperializmą. Šie pasekėjai įteigė ukrainiečiams įsitikinimą, kad Kyjivas gali sau leisti būti toks arogantiškas Lenkijos atžvilgiu, kaip tik nori.
Ir vėl: žinomo ir patyrusio portalo Onet.pl autoriaus straipsnyje nėra nė žodžio apie daugybę detalių, kurios paneigia aiškią dichotomiją (nuskriausta Lenkija prieš nedoringą Ukrainą).
Buvęs Lenkijos ambasados Maskvoje sekretorius ir buvęs Lenkijos ambasados Minske, Baltarusijoje, vadovas tarsi pamiršta apie Lenkijos embargą tam tikroms žemės ūkio prekėms, didžiulį dvišalės prekybos perteklių ir pelną, kurį mūsų ekonomika gauna iš pabėgėlių.
Varginga ir nuskriausta Lenkija sugebėjo įstumti Ukrainą į sudėtingą padėtį dėl ekshumavimų, grasindama vetuoti jos stojimą į ES.
Liepos 11 d. Lenkija, gavusi tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų balsus, paskelbė valstybinę šventę, kuri yra atvirai antiukrainietiška.
Lenkija aiškiai pareiškė, kad nesiųs karinių pajėgų į Ukrainą, nors nori išlaikyti pagrindinį balsą sprendžiant Ukrainos ateitį.
Lenkijos politinė klasė (W. Juraszui pritariant) kuria banderizmo vaiduoklį, o tada jį griauna, pamiršdama, kad raudona ir juoda vėliava šiuo metu nėra antilenkiška ir kad po ja mirštantys kariai taip pat kovoja mūsų vardu.
Tačiau šių detalių W. Juraszo publicistikoje nerasime, nes jos susilpnintų autoriaus taip branginamą tezę.
O kaip dėl J. Giedroyco tariamų sekėjų ir jų milžiniškos kaltės? Šiek tiek nepatogu prisiminti, bet Paryžiuje leidžiamo žurnalo „Kultura“ programa Ukrainos (taip pat Lietuvos ir Baltarusijos) klausimais buvo labai trumpa ir susivedė į savarankiškumo teisę, kurią Rusija žiauriai atmetė. Iš tiesų sunku laikyti besąlygišką paramą Ukrainai nuodėme ar naivumu.
Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka
Kyjivas nepakankamai įvertino Voluinės žudynių aukų ekshumavimo potencialą
Galbūt Voluinės žudynių aukų ekshumavimas būtų padėkos išraiška? Žvelgiant atgal, aišku, kad Ukrainos valdžios institucijos arba nepakankamai įvertino jo sprogstamąjį potencialą, arba nusprendė, kad dėl vidaus politikos bus naudingiau laukti ir laimėti laiko.
Tuo tarpu, nepaisant praėjusių dešimtmečių, Stefano Kisielewskio diagnozė iš jo Ludzie w akwarium („Žmonės akvariume“) vis dar teisinga: lenkai yra istorinė tauta, tauta, kuri mėgsta ekshumuoti ir grįžti prie savo tragiškos praeities. Galite supainioti Ternopolį su Tarnobžegu, bet tavo, kaip lenko, pareiga yra jausti dvasinį ryšį su išsibarsčiusiais palaikais, kurie guli prie Lucko ar Rivnės.
Vos paminėjus „Voluinės žudynės“, net ir Wojciechas Smarzowskis, negailestingas lenkų tautiškumo kritikas, nusiima skrybėlę ir susimąsto.
Kyjivas galėjo sušvelninti šį kaltinimą, ypač todėl, kad tuo metu, kai buvo sustabdyti lenkų ekshumavimo darbai, Vokietija ieškojo savo karių, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, palaikų. To nepadarė, ir tai pasirodė esanti didžiulė klaida. Kitas klausimas – ar, jei ekshumavimas būtų buvęs pradėtas anksčiau, šiandien lenkų ir ukrainiečių santykiai būtų kitokie? Gali būti, kad net jei būtų atidengtos visos masinės kapavietės Vakarų Ukrainoje, lenkų kolektyvinis narcizas sušuktų: „Nepakanka!“
Ne atsitiktinumas, kad Ukrainos Pužnikų mieste įvykdytas žudynių aukų ekshumavimas liko beveik nepastebėtas, o tie, kurie labiausiai jo reikalavo, įskaitant prezidentą K. Nawrockį, dabar apie tai tiesiog tyli.
Lenkai painioja Voluinę su Vilniumi, bet juos žeidžia raudona ir juoda vėliava M. Koržo koncerte Varšuvoje
Klinikinis kolektyvinio narcisizmo pavyzdys buvo reakcija į baltarusių reperio Makso Koržo koncertą Varšuvoje. Raudona ir juoda vėliava koncerte mano šalyje sukėlė kolektyvinę beprotystę. Kolektyvinis pasipiktinimas, kuris sukrėtė lenkus pamačius ten tariamai net tris tokias vėliavas, primena nacionalinio vulkano išsiveržimą.
Reakcijos į rytiečių šėlsmą koncerto metu mastas rodo, kad buvo įvykdytas puolimas prieš Lenkijos valstybingumą, kad priešiškas ukrainietis apgaule užgrobė ne tik nacionalinį stadioną, bet ir valstybines institucijas, be to, nakties tamsoje pakeitė Lenkijos valstybinę kalbą.
Pasirodo, raudonos ir juodos vėliavos vaizdas koncerte sudaužo trapią psichologinę Lenkijos struktūrą į šipulius ir priverčia kraujuoti neužgijusias žaizdas. Ypač tarp tų, kurie niekada nebuvo Ukrainoje ir painioja Voluinę su Vilniumi. Skamba pavojaus varpai, priešas prie vartų, Lenkijai gresia pavojus.
Ir vėl: faktai čia nėra svarbūs. Raudona ir juoda vėliava visada bus Lenkijos ir Ukrainos nesutarimų protokolo dalis, bet yra didelė tikimybė, kad Dmitry Dryhanecas, kuris mojavo šia vėliava, nenorėjo įžeisti amžinai kankinamų lenkų sielų. Gali būti, kad jo atsiprašymas buvo nuoširdus ir kad jis vėliavą sieja ne su Voluine, o su ukrainiečių kapinėmis, kuriose dabar pilna karo aukų.
Tai nesvarbu. Lenkų patriotų komentarai po vaizdo įrašu, kuriame ukrainietis atsiprašo už savo elgesį, verčia susimąstyti. Tai tikrosios internetinės skerdynės.
Donaldo Tusko vyriausybė ne pirmą kartą pasidavė šiai isterijai, desperatiškai ieškodama paramos, bandydama prisivilioti antiukrainietišką elektoratą arba bent jau jam mirktelėdama.
Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka
Būdamas lenkas manau, kad kolektyvinė bausmė, skirta koncertų lankytojų grupei – įsakymas daugiau nei 60 žmonių palikti mūsų šalį vien dėl to, kad jie sutrikdė viešąją tvarką, – yra įžeidžianti. Aštuoniolikmetės Angelinos deportavimas į nuolat apšaudomą Dnipro miestą vien už tai, kad ji peršoko barjerą stadione, kaip aprašė „Wyborcza“, yra ne Lenkijos valstybės stiprybės, o jos esminio silpnumo išraiška.
Lenkijos valstybė nesugeba susidoroti su Grzegorzu Braunu (kraštutinių pažiūrų politikas, pagarsėjęs antiukrainietiškais išpuoliais – vert. past.), kuris nebaudžiamai pažeidžia įstatymus, bet rodo didelį ryžtą, kai reikia nubausti koncerto lankytojus. Kitaip tariant: elgiasi bailiai stipriųjų atžvilgiu ir žiauriai silpnųjų.
Kolektyvinis narcisizmas klesti mūsų šalyje, ypač nuo tada, kai dešinieji perėmė politinę valdžią ir puikiai supranta, kokią kalbą reikia vartoti, kad pelnytų narcisistiškai nusiteikusiųjų palankumą. Narcizą reikia apkabinti ir jam pasakyti: vargšeli, jie vėl tave apgavo, pasinaudojo tavimi, išdūrė, susitarė tau nežinant. O juk tu esi toks baltas ir pūkuotas, nesavanaudis, atviras ir nuoširdus.
Tai viena iš priežasčių, kodėl visokie braunai, mentzenai ir nawrockiai, praturtėję iš antiukrainietiškos propagandos, kuri yra bjauri, bet labai veiksminga, pasiekė rezultatą ir yra tokie sėkmingi. Tai kalba, kuri puikiai atitinka lenkų narcisizmą. Ji turi būti persmelkta protėvių kraujo, joje būtinai turi būti kažkas, ką iš mūsų esą pavogė kitos tautos – anksčiau tai buvo tik žydai, dabar – daugiausia ukrainiečiai, – teisę į didžiausią kančią, tai turi būti piktadariai, niekšai, prieš mus intriguojantys priešai.
Kadangi nebeliko pasakojimų apie rusų ir vokiečių sąmokslą [prieš Lenkiją – vert. past.], atsirado kitų sapalionių apie vokiečių ir ukrainiečių sąmokslą, kuris turi priversti bet kurio tikro lenko širdį plakti stipriau.
Kadaise naciai ir komunistai bandė suskaidyti Lenkiją, dabar ją griauna naciai ir banderovcai. Šios fantazijos patenka į derlingą dirvą, tarsi lenkų narcizai tik ir lauktų, kol juos apgaus priešiškos jėgos.
Kolektyvinis narcizas, pasinėręs į savo istorines mintis, fiksuotas praeities skriaudose, mąstantis apie įsivaizduojamas ir realias skriaudas, taip pat yra gerai suprantamas (tikriausiai jį perprasti nėra pernelyg sudėtinga) Rusijos propagandai.
Rusijos ir Baltarusijos įtakos tyrimo komisijos dezinformacijos komandos ataskaita nepalieka abejonių šiuo klausimu, nurodydama, kaip tiksliai rusai vertina kolektyvinį lenkų pobūdį. Vietoj Rusijos reklamos ji sutelkia dėmesį į pasakojimą apie Vakarų civilizacijos nuosmukį, amžiną Ukrainos priešiškumą lenkams, NATO ir Europos Sąjungos priespaudą bei Ukrainą kaip žlugusią valstybę.
Kas čia yra auka, o kas tiesiog lieka nuošalyje, kas moka didžiausią kainą, o kas siunčia naikintuvus, kad šie be kliūčių nusileistų – tai jau nebesvarbu.
Lenkų narcizas, pavargęs nuo karo (sic!), nuolat save kankindamas, apsuptas priešiškų jėgų, nesuprastas ir vienišas, nesuvokiantis, kad gyvena kaip karalius, laukė būtent tokios istorijos. Dabar jis ją gauna ant sidabrinio padėklo šalia Ukrainos moters, deportuotos už tai, kad per koncertą peršoko barjerą, galvos.
Iš lenkų kalbos vertė Nikodemas Szczygłowskis.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Michal Olszewski
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
