Šventuoju skelbiamas Petras Jurgis Frasatis: tarnauti vargšams yra privilegija

Petras Jurgis Frassatis Šv. Petras Jurgis Frasatis. Pamokslininkų ordino nuotrauka Paskutinius batus atidavė vargšams Palaimintasis Petras Jurgis Frasatis yra mylimas katalikiško jaunimo už entuziastingą šventumo liudijimą. Ant nuotraukos, kurioje užfiksuotas paskutinis jo kopimas į kalnus, Petras Jurgis užrašė frazę Verso L’Alto, reiškiančią „Į aukštumas“. Ji tapo jo įkvėptų katalikų devizu siekti amžinojo gyvenimo su Kristumi viršūnės. Petras Jurgis Frassatis Šv. Petras Jurgis Frasatis (centre) turėjo šmaikštų charakterį. Pamokslininkų ordino nuotrauka Pieras Giorgio Frassati gimė 1901 m. Turine, Italijoje. Jo mama buvo žymi dailininkė, o tėvas – laikraščio „La Stampa“ direktorius, Italijos senatorius ir Italijos ambasadorius Vokietijoje. Nors gimė pasiturinčioje šeimoje, Petras Jurgis buvo labai paprastas. Nuo 17 metų iki mirties 24-erių jis gyveno kryptingą, į Kristų orientuotą maldos, tarnystės ir nuotykių pilną gyvenimą. Tarnavo ligoniams ir Turino lūšnynų gyventojams, duodamas maisto, pinigų ir vaistų tiems, kuriems jų reikėjo. Lankė mokyklą ir kiekvieną dieną priimdavo Komuniją bei kalbėdavo rožinį. Visus savo kišenpinigius palaimintasis atiduodavo kenčiantiesiems. Netgi pinigus autobuso bilietui nusipirkti paaukodavo labdarai, o paskui bėgdavo namo, kad laiku spėtų pavalgyti. Arba nedvejodamas atiduodavo savo batus, jei kam nors jų trūkdavo. Jis tarnavo vargšams ir tai laikė privilegija. Jaunuolį į priekį vedė Evangelijos žodžiai: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Jis ne tik atiduodavo daiktus ar pinigus, bet ir aukodavo visą save – meilę, pastangas, laiką. Energijos daryti gerus darbus Petras Jurgis semdavosi iš bendrystės su Kristumi Šventojoje Eucharistijoje ir dažno naktinio Švenčiausiojo Sakramento adoravimo.

„Aš būsiu kalnakasybos inžinierius, kad galėčiau dar labiau atsiduoti Kristui būdamas tarp šachtininkų“, – sakė Petras Jurgis Frasatis.

Meilė šv. Pauliaus laiškams, Renesanso pamokslininko ir reformatoriaus dominikono Girolamo Savonarolos ugningi pamokslai ir šv. Kotrynos Sienietės raštai paskatino Petrą Jurgį prisijungti prie pasauliečių dominikonų. Girolamo vardą jis pasirinko savo asmeninio didvyrio garbei. „Esu karštas šio vienuolio, kuris mirė ant laužo kaip šventasis, gerbėjas“, – rašė jis draugui. Dominikonai pasauliečiai kartu su broliais vienuoliais (dažniausiai kunigais) ir kontempliatyviosiomis seserimis yra vieno Pamokslininkų ordino nariai. Pasauliečiai, stodami į ordiną konkrečioje brolijoje, duoda paklusnumo ordino magistrui įžadą gyventi pagal dominikonų pasauliečių regulą, sekti šv. Dominyko dvasios idealais ir pamokslauti, skelbiant Evangeliją pasaulyje pagal Dievo dovanotas charizmas. Nors Jėzus Petro Jurgio gyvenime užėmė svarbiausią vietą, jis nenorėjo tapti kunigu. Jam atrodė, kad dvasininkai per mažai bendrauja su žmonėmis, todėl nusprendė universitete studijuoti kalnakasybos inžineriją. „Aš būsiu kalnakasybos inžinierius, kad galėčiau dar labiau atsiduoti Kristui būdamas tarp šachtininkų“, – paaiškino jis. Petras Jurgis Frassatis Šv. Petrui Jurgiui Frasačiui labai patiko aktyvios veiklos. Jis kalbėjo, kad galėtų gyventi kalnuose. Pamokslininkų ordino nuotrauka Jaunuolis neatostogaudavo šeimos vasarnamyje Pollone miestelyje netoli Turino, sakė: „Jei visi paliks Turiną, kas pasirūpins vargšais?“ Vietoj ilgų atostogų Petras Jurgis rinkdavosi aktyvų laisvalaikį. Alpinizmas buvo viena mėgstamiausių jo sporto šakų. Palaimintasis kalbėjo, kad norėtų visuomet gyventi kalnuose ir grožėtis Kūrėjo didybe. Išvykos į kalnus suteikdavo progų su draugais skaityti Šventąjį Raštą ir kalbėti rožinį. Jaunuolis turėjo daug draugų ir pasižymėjo humoro jausmu. Taip pat buvo aktyvus vertybių gynėjas. Kaip ir jo tėvas, jis buvo griežtas antifašistas ir neslėpė politinių pažiūrų. Kartais tikėjimą tekdavo apginti ir fiziškai – įsiveliant į muštynes. Iš pradžių teko kovoti su komunistais, vėliau – su fašistais. Dalyvaudamas Bažnyčios surengtame mitinge palaimintasis pasipriešino policijos smurtui. Sargybiniai išplėšė demonstracinę vėliavą iš vieno studento rankų, tačiau Petras Jurgis ją paėmė ir iškėlė dar aukščiau ant koto, kad atremtų sargybinių smūgius. Gražaus gyvenimo pabaiga Prieš pat universiteto diplomo įteikimą Petras Jurgis susirgo poliomielitu – užsikrėtė rūpindamasis viena vargšų šeima. Jam susirgus, merdėjo ir jo močiutė, todėl visų dėmesys buvo nukreiptas į ją. Petras Jurgis, nors ir labai kankinosi, šeimos dėmesio nereikalavo. Po šešių dienų baisių kančių Petras Jurgis mirė 1925 m. liepos 4 d. būdamas 24 metų. Šeima tik tada suprato, kas nutiko. „Mano mirties diena bus pati gražiausia diena mano gyvenime“, – sakė P. J. Frasatis. Petras Jurgis Frassatis Šv. Petras Jurgis Frasatis su atsidavimu tarnaudavo vargšams. Pamokslininkų ordino nuotrauka Paskutinis Petro Jurgio padarytas darbas buvo drebančia ranka užrašytas raštelis su prašymu paimti iš vaistininko vaistus, kuriuos jis jau buvo užsakęs ir už kuriuos buvo sumokėjęs, ir perduoti vienam vargšui. Per Petro Jurgio laidotuves miesto gatves užplūdo minios gedinčiųjų. Jo šeima nepažinojo jų – vargšų ir stokojančiųjų, kuriems jis taip nesavanaudiškai tarnavo, buvo daug jaunimo. Daugelis šių vargdienių nustebo sužinoję, kad jiems padėjęs jaunuolis buvo įtakingos Frassačių šeimos įpėdinis. Popiežius Jonas Paulius II, aplankęs jo kapą šeimos sklype Pollone, 1989 m. pasakė: „Norėjau pagerbti jaunuolį, kuris mūsų amžiuje sugebėjo liudyti Kristų išskirtiniu veiksmingumu. Kai buvau jaunas, taip pat jaučiau naudingą jo pavyzdžio įtaką, o kaip studentas buvau sužavėtas jo liudijimo galia.“ Petras Jurgis Frassatis Šv. Petro Jurgio Frasačio kapas Turino katedroje Italijoje. Wikipedia.org nuotrauka Po mirties praėjus beveik 56 metams, Petro Jurgio palaikai buvo rasti visiškai nepažeisti ir nesuirę. Po jo beatifikacijos 1990 m. jie buvo perkelti iš šeimos kapo Pollone į Turino katedrą. Piligrimai, ypač jauni, ateina prie palaimintojo kapo prašyti malonių ir drąsos sekti jo pavyzdžiu. Šiemet Jaunimo jubiliejaus proga palaimintojo Petro Jurgio kūnas, nuo 1990 m. ilsėjęsis Turino katedroje, pirmą kartą buvo perkeltas į Romą – Švč. Marijos virš Minervos (Santa Maria Sopra Minerva) dominikonų vienuolyno baziliką. Šimtai tūkstančių jaunų žmonių dalyvavo Bažnyčios jubiliejuje, P. J. Frasatis dalyvavo kitaip – įkvėpdamas jaunus žmones. Renginio savanoriai švelniai dėjo tikinčiųjų daiktus ant palaimintojo karsto viršaus, taip sukurdami trečiojo laipsnio relikvijas. Po Jaunimo jubiliejaus savaitės P. J. Frasačio kūnas grąžintas į Turiną. Palaimintojo užtarimu įvykę stebuklai Norint Petrą Jurgį Frasatį paskelbti palaimintuoju, išnagrinėta daugiau nei trys tūkstančiai pranešimų apie malones, kurios suteiktos tikintiesiems prašant Petro Jurgio užtarimo. Pirmasis Vatikano oficialiai pripažintas stebuklas įvyko 1933 metais. Domenico Sellano buvo keturiasdešimties metų paralyžiuotas vyras – sirgo stuburo tuberkulioze ir jau merdėjo. Jį aplankęs kunigas atnešė nedidelį P. J. Frasačio paveikslėlį su malda. Įvyko stebuklas – Domenico išgijo. Pasveikęs jis gyveno dar 35 metus. P. J. Frasatis buvo paskelbtas palaimintuoju praėjus 56 metams po šio stebuklo. Petras Jurgis Frassatis Šv. Petras Jurgis Frasatis. Pamokslininkų ordino nuotrauka Antrasis stebuklas, kuris įtvirtino P. J. Frasačio kanonizaciją, yra tobulas jo paprastos dorybės atspindys. Petras Jurgis labai mėgo sportuoti, aktyviai leisti laiką gamtoje, todėl atrodo natūralu, kad palaimintojo užtarimą gavo sportuojantis Los Andželo arkivyskupijos seminaristas Chuanas Gutierrezas. Žaisdamas krepšinį su kitais seminaristais jis patyrė traumą – jam plyšo Achilo sausgyslė. Susirūpinęs dėl ilgo ir skausmingo gijimo bei išlaidų, C. Gutierrezas nuėjo į seminarijos koplyčią. Melsdamasis jis pajuto įkvėpimą melstis Petrui Jurgiui. C. Gutierrezas pradėjo kalbėti noveną – konkrečią intenciją turinčią maldą, trunkančią devynias dienas. Praėjus kelioms dienoms nuo novenos pradžios, C. Gutierrezas nuėjo melstis į tuščią koplyčią. Melsdamasis jis pajuto ypatingą jausmą sužeistoje kojoje. „Meldžiausi ir pradėjau jausti karštį traumos vietoje. Pamaniau, kad galbūt kažkas užsidegė po suolais“, – prisiminė C. Gutierrezas. Seminaristas iš savo patirties charizmatiškojo atsinaujinimo judėjime prisiminė, kad karštis gali būti siejamas su Dievo teikiamu išgydymu. Šis įvykis jį sujaudino iki ašarų. Praėjus ypatingam pojūčiui seminaristas pasveiko tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Jis vėl galėjo normaliai vaikščioti, nebereikėjo kojos įtvaro. Kai C. Gutierrezas nuvyko pas ortopedą, atlikęs tyrimus gydytojas pasakė: „Turite turėti kažką Danguje, kas jus labai myli.“ Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.