„Camino Lituano“: vienas kelias, bet kiekvienam – skirtingas

Vis dėlto ne visų Šv. Jokūbo keliais einančių žmonių tikslas yra dvasinė patirtis. Kartais norima tiesiog išeiti iš namų, išbandyti fizines galimybes, patirti nauja. „Camino Lituano“ su dukra ėjusi Laura: „Žygis ne visada yra tik nuėjimas iki pabaigos“ Su dvejų metų neturinčia dukra į „Camino“ žygį išsiruošusi LAURA LABANAUSKĖ viso planuoto maršruto neįveikė. Tačiau, anot moters, ne tai svarbu – daug svarbiau, kad su dukra patirti įspūdžiai ir įveikti sunkumai jas dar labiau suartino ir priminė, kas gyvenime svarbiausia. L. Labanauskė prisipažino ilgai svajojusi tapti „Camino“ piligrime, tačiau šią mintį vis atidėliojo, o gimus dukrai suprato, kad tokios svajonės dar ilgai gali nepavykti įgyvendinti. Įkvėpimą suteikė netikėtai atrasti moters, ėjusios „Camino de Santiago“ su trejų metukų dukra, įspūdžiai. „Jeigu kas nors gali, tada galiu ir aš“, – pamanė L. Labanauskė ir ryžosi į išsvajotą žygį pasiimti dvejų metų neturinčią dukrą Emą. Laura Labanauskė su dukra Ema piligriminio žygio „Camino Lituano“ kelyje 2024 m. Asmeninio archyvo nuotrauka Išėjo nerimaudama L. Labanauskė su Ema „Camino Lituano“ keliu suplanavo eiti liepos viduryje, o dėl Lietuvą tuo metu užklupusio alinamo karščio iš namų išėjo pilna baimės. „Einant su vaiku buvo neramu dėl karščių. Buvo visokių minčių, galvojau, gal perkelti datą“, – pasakojo L. Labanauskė. Moteris prisipažino, kad planuodama žygį jautėsi pakylėta, bet atėjus laikui išeiti iš namų ryžtas išblėso, užklupo abejonės, ar pavyks įveikti užsibrėžtą maršrutą – 235 kilometrų ruožą nuo Kauno iki Seinų per dešimt dienų. „Nusistačiau tikslą pirmiausia išeiti, nueiti pirmą dieną ir paskui žiūrėti, kas toliau, – šypsojosi moteris ir pridūrė: – Drąsu, kai bijai, bet vis tiek darai.“ Taigi sukaupusi visą drąsą L. Labanauskė su dukra kelionę pradėjo nuo namų slenksčio Kaune. Pirmą dieną jos sėkmingai nuėjo iki Vaišvydavos, ir tai suteikė daugiau ryžto žygį tęsti. Teko kviesti pagalbą Tačiau antroji kelionės diena tokia sėkminga nebuvo. Dalis maršruto ėjo per mišką, kurį, kaip sužinojo Laura, nemažai piligrimų stengiasi aplenkti. Ir ne veltui – šiame miške piligrimes užklupo daugybė sparvų spiečių. Laura Labanauskė su dukra Ema piligriminio žygio „Camino Lituano“ kelyje 2024 m. Asmeninio archyvo nuotrauka „Džiaugiuosi, kad turėjau lietpaltį, įsidėjau Emą į nešyklę ir uždengiau lietpalčiu, bent jau ją apsaugodama nuo įgėlimų. Buvo blogai, ji verkė, norėjo ant rankų. Galiausiai pasiėmiau ją į nešyklę ir lietpaltį užsivilkau nugara į priekį, kad uždengčiau. Tad teko viena ranka stumti vežimą, kita – laikyti lietpaltį, o kojomis, kiek pavyko, daužiau tas sparvas“, – pasakojo Laura. Iš nevilties ji paskambino vyrui, kad kuo greičiau jas iš ten paimtų. Vyras pasiūlė: „Paskambink po dešimties minučių, pažiūrėsim, ar tikrai nori.“ Ekstremaliomis sąlygomis mama su dukra ėjo šešis kilometrus, prasidėjo audra, tačiau sparvos neišsisklaidė, o kai netoliese trenkė žaibas, Laura nebeištvėrė – vėl paskambino vyrui. Tačiau, laimė, jis jau buvo išvažiavęs iš namų. Žygį teko tęsti vaistinėje, nes vabzdžių įkandimams alergiškos Lauros kojos taip smarkiai ištino, kad buvo dvigubai storesnės nei įprastai. Kaip sakė piligrimė, nėra to blogo, kas neišeitų į gera: neplanuotai mažiau kilometrų nuėjusios piligrimės galėjo pailsinti raumenis prieš trečią, pačią sunkiausią, dieną. Nesėkmę pavertė sėkme Pailsėjusios L. Labanauskė su dukra ėjo žygio ruožą nuo Pakuonio iki Prienų – dvidešimt aštuonis kilometrus. Kelias buvo įvairus – laukai, miškai, plentas, kaimeliai ir miestas, tačiau eiti vis vien buvo sunku. „Atrodo, eini eini ir nesibaigia“, – apie šią atkarpą pasakojo Laura. Anot moters, trečią dieną ji viršijo savo jėgas, nes einant lėčiau ir taikantis prie vaiko būtų optimalu įveikti apie dvidešimt kilometrų. Deja, dėl riboto nakvynės vietų skaičiaus nebuvo galimybės pasirinkti trumpesnio maršruto. Ketvirtą dieną, eidama nuo Prienų iki Birštono, Laura ėmė stipriai jausti vakarykštės patirties pasekmes, be to, pajuto praeityje operuoto kelio skausmą. Einant paskutinius ketvirtos dienos kilometrus moteriai galvoje jau kirbėjo mintis, kurią buvo sunku pripažinti net sau pačiai – tęsti žygio jos nebegali. „Galutinio tikslo nepasiekėme, tačiau kartu ėjome keturias dienas ir nuėjome septyniasdešimt tris kilometrus. Tai mūsų „Camino“. Žygis ne visada yra tik nuėjimas iki pabaigos. Kartais tai – supratimas, kada reikia sustoti, kada pasirūpinti artimu ir savimi, – tvirtino L. Labanauskė ir pridūrė: – Emai parodžiau, kad tikslus galima pasiekti įvairiais būdais – kartais nueinant iki galo, o kartais – grįžtant. Ir tai yra gerai.“ Moteris „Camino Lituano“ vadina kelione ne tik per Lietuvą, jos gamtą, bet ir į save, atskleidžiant savo stiprybę ir atkaklumą. Žygyje patirti sunkumai esą ją ir dukrą labai suartino ir priminė, kad viskas įveikiama, jei šalia – mylimi žmonės. Justina Tamošiūnaitė (kairėje) su drauge piligriminiame žygyje „Camino Lituano“ 2024 m. Asmeninio archyvo nuotrauka „Pradėjome eidamos ir baigėme autostopu“ Į „Camino Lituano“ kelią išsiruošusi JUSTINA TAMOŠIŪNAITĖ su drauge planavo nueiti iki Žemaičių Kalvarijos, bet kelionės tikslą pasiekė automobiliu. Dabar Justina džiaugiasi, kad žygis ją išmokė, jog savo planų laikytis įsikandus ne visada naudinga. Nes stebuklai įvyksta tada, kai tuos planus palieki nuošalyje ir pasikliauji tuo, ką suplanuoja Dievas. J. Tamošiūnaitė yra ėjusi „Camino“ kelią ir Ispanijoje, ir Lietuvoje, tačiau, pasak merginos, lietuviškasis įsiminė labiau – jį vadina įdomesniu. „Pradėjome eidamos ir baigėme autostopu“, – trumpai paaiškino mergina. Į kelių dienų suplanuotą „Camino Lituano“ žygį iki Žemaičių Kalvarijos mergina su drauge eiti pradėjo su dideliu užsidegimu, atrodė, kad niekas negali jų sustabdyti. Vis dėlto sustabdė. Jau pirmą dieną gamta žygeivėms nepagailėjo staigmenų – nuo pat ryto pliaupė smarkus lietus. Pasiryžo važiuoti autostopu Lietus nenurimo, ir atrodė, kad toks oras gali laikytis net kelias dienas. Po ilgų diskusijų piligrimės nusprendė toliau pėsčiomis neiti, tačiau vis tiek norėjo pasiekti galutinį tikslą – Žemaičių Kalvariją. Kadangi audra nerimo, pirmiausia jos ėmė ieškoti nakvynės. Tą pačią dieną rasti nakvynę nėra taip paprasta, ypač tokiu blogu oru, laimė, dvi reikiamos vietos stebuklingai atsirado. Vis dėlto liko dar viena neišspręsta problema: atstumą iki Žemaičių Kalvarijos per likusį iki saulės laidos laiką pėsčiomis įveikti buvo neįmanoma, be to, merginos ir neplanavo to daryti dėl oro, tad reikėjo sugalvoti, kaip laiku pasiekti kelionės tikslą. Žygeivės nusprendė grįžti į miestelį, iš kurio pradėjo žygį, ir stabdyti pagrindiniu keliu važiuojančius automobilius. Gerą pusvalandį jos nieko nepešė, tačiau netikėtai sustojo, anot Justinos, mielas vyresnio amžiaus vyras ir sutiko pavėžėti. „Mes iškart atsiprašėme ir paklausėme, ar tikrai galime įlipti, nes buvome kiaurai permirkusios“, – pasakojo J. Tamošiūnaitė. Paaiškėjo, kad geros širdies žmogus gyvena dešimčia kilometrų arčiau nei Žemaičių Kalvarija, tad merginos prašė jų nevežti iki pat kelionės tikslo, esą tuos likusius kilometrus ir pačios nueis. „Bet jis pasakė: „Man labiau skaudėtų širdį, labiau save kaltinčiau, jei jus palikčiau lietuje“, – pasakojo piligrimė. Automobilio vairuotojas taip pasakė lyg žinodamas, kad audra dar sustiprės, nes po kelių minučių lijo taip, jog valytuvai jau nespėjo valyti priekinio stiklo. Justina Tamošiūnaitė (kairėje) su drauge Žemaičių Kalvarijoje, piligriminiame žygyje „Camino Lituano“ 2024 m. Asmeninio archyvo nuotrauka Dovana „Camino“ kelyje J. Tamošiūnaitė pasakojo, kad tai, kaip netikėtai pasisuko jųdviejų su drauge žygis, o ypač pažintis su pakeleivingo automobilio vairuotoju, „Camino“ kelio patirtį padarė ypatingą. „Mes „Camino“ patirtį patyrėme per jo gerumą“, – įsitikinusi mergina. Vyras prisipažino jaučiantis pareigą žygeivėmis pasirūpinti lyg dukromis, todėl nuvežė iki pat numatytos nakvynės vietos. Pasak J. Tamošiūnaitės, kelias neprailgo dėl nesibaigiančio jų pokalbio. „Tas žmogus mums buvo dovanotas“, – tvirtino piligrimė. Per pusvalandį kelio nepažįstamas vyras esą nepastebimai tapo pažįstamas, noriai pasakojo apie savo kasdienybę, darbą, šeimą, pažintį su žmona. Žygis pakeitė charakterį Mergina neslėpė, kad pasikeitė po šio iš pirmo žvilgsnio nepavykusio žygio ir šį poveikį jaučianti iki šiol, kasdien. „Dingo kategoriškumas“, – prisipažino ji. Išeidama J. Tamošiūnaitė buvo nusiteikusi, kad jei jau užsibrėžė tikslą, turi jo siekti iki galo, nesvarbu, kokios sąlygos, nuotaika ir aplinkybės. Tačiau kelyje aklas neprisirišimas prie taisyklių ją lyg išlaisvino, net leido paaugti dvasiškai. Tiesa, silpnumo akimirkų buvo – pasak merginos, sunkiausia buvo įlipti į pagalbos ranką tiesiančio vyro automobilį. „Prieš lipdama galvojau, o Dieve, nei kam papasakosi, kad išsigandai lietaus ir griaustinio, nei ką“, – atviravo ji. Tolesnė „Camino“ žygio istorija taip pat verta pasakojimo. Nuvežtas į Žemaičių Kalvariją merginas pasitiko iškilmingos giesmės, mat kaip tik tuo metu vyko atlaidai. „Taip išėjo, kad atvažiavome į šventę“, – šypsojosi J. Tamošiūnaitė. Piligrimė pasidžiaugė, kad tokią patirtį išgyveno su drauge – tai ne tik sustiprino jųdviejų draugystę, bet ir suteikė galimybę vėliau viską aptarti, reflektuoti ir lyginti pasąmoningas viena kitos reakcijas į kilusius sunkumus. Rimantas Petrauskas ir Justinas Barauskas piligriminiame kelyje „Camino Lituano“ 2020 m. Asmeninio archyvo nuotrauka Nėra tokio atstumo, kurio negalima įveikti Geri draugai bėgikai JUSTINAS BARAUSKAS ir RIMANTAS PETRAUSKAS „Camino Lituano“ per devynias dienas nubėgo atsitiktinai – iš nuobodulio ir smalsumo, ar pavyks. Penki šimtai „Camino“ kilometrų – didžiausias jų vienu kartu įveiktas atstumas. Mintis nubėgti „Camino Lituano“ Justinui ir Rimantui kilo jųdviejų bendro draugo dėka. Ilgų nuotolių bėgikas Aidas Ardzijauskas ieškojo draugijos kartu dalyvauti „Spartatlone“ Graikijoje. Į kvietimą atsiliepė Rimantas ir Justinas. Tuo metu trys šimtai kilometrų jiems atrodė labai daug, bet raminosi, kad turės laiko treniruotis, o ir bėgs su kompanija, tad bus lengviau. Deja, kai viską suplanavo, kilo pandemija, buvo įvesti koronaviruso ribojimai, tad bėgikai negalėjo išvykti iš Lietuvos, tačiau rado kitą išeitį. „Vieną dieną atėjo Justinas ir pasiūlė: radau, ką daryti vietoj to – bėkime „Camino Lituano“. Atsivertęs interneto puslapį žiūriu – penki šimtai kilometrų. „Tu kvailas? Aš jau dėl dviejų šimtų penkiasdešimties kilometrų ilgai svarsčiau, o čia dvigubai daugiau“, – pasakojo R. Petrauskas. Galvoti apie distanciją – pavojinga Vis dėlto iš pradžių dvejojęs Rimantas ryžosi Justino pasiūlytam iššūkiui ir pradėjo intensyviai ruoštis. Rimantas bėgiodavo kasdien, o Justinas – kasdien net po du kartus. Piligriminiam žygiui pėsčiomis būtina pasirengti, o nusprendus jį bėgti – tai padaryti dar svarbiau. Tačiau tam, kad Rimantas nepersigalvotų, bičiuliai kelionę suplanavo itin greitai – per savaitę. Ir jau pirmą dieną pasigailėjo tokių skubotų sprendimų. Rimantas Petrauskas ir Justinas Barauskas piligriminiame kelyje „Camino Lituano“ 2020 m. Asmeninio archyvo nuotrauka „Kai pradėjome bėgti, labai greitai suvokėme, kad susikrovėme per dideles kuprines“, – prisiminė R. Petrauskas, tačiau iškart pridūrė, kad bėgti su kuprinėmis teko tik pirmą dieną, nes vis atsirasdavo žmonių, kurie sutikdavo nuvežti kuprines iki kiekvienos dienos finišo vietos. Piligrimai visą „Camino Lituano“ maršrutą įprastai įveikia per dvidešimt dienų, o R. Petrauskas ir J. Barauskas tai padarė per devynias dienas. Visas piligriminio kelio maršrutas suskirstytas atkarpomis po trisdešimt kilometrų, tad bėgikai per dieną įveikdavo net kelias, daugiausia – tris atkarpas per dieną. Ilgiausią trylikos valandų ruožą bėgę bičiuliai tvirtino – kai organizmas patiria tokį didelį krūvį, labai svarbu, kas vyksta galvoje. „Viso dramblio nesuvalgysi. Bėgikai, kurie galvoja apie visą distanciją, dažniausiai jos neįveikia, nes smegenys juos tiesiog suvalgo“, – pabrėžė J. Barauskas. Patyrė ne vieną traumą Pasak bėgikų, ilgesni sustojimai tik kenkia, nes po pertraukos sunku vėl pradėti bėgti, tad J. Barauskas ir R. Petrauskas sustodavo tik trumpam, užkąsti, ir kuo rečiau. Taigi pertraukas, mitybą ar bėgimo tempą kontroliuoti įmanoma, tačiau traumų nesukontroliuosi, o R. Petrauskui per vos devynias dienas jų teko patirti ne vieną. „Pirmą kartą gyvenime nutiko vienas baisesnių siaubų bėgikams – man taip pradėjo skaudėti koją... Po pirmų dešimties kilometrų prasidėjo priekinio blauzdos raumens uždegimas, tad likusius keturis šimtus devyniasdešimt nubėgau skaudančia koja, šlubuodamas, negalėjau jos sulenkti“, – sunkumais dalijosi Rimantas. Nuo vieno kalno Rimantui net teko eiti atbulam – kad mažiau skaudėtų. Bėgikas turėjo du pasirinkimus – visą likusį laiką kentėti nežmoniškus skausmus arba pasiduoti ir trasos nebaigti. Jis pasirinko pirmą variantą. Bent trumpam skausmą numalšinti netikėtai padėjo Justo patarimas patepti koją česnaku. „Kai išbėgome iš Kauno, buvo kritinis metas. Jis šlubuodamas bandė bėgti – nepavyko, tada ėjome ėjome, įsikalbėjome – praėjo penkiolika minučių, ir žiūriu, kad jis bėga ir net pats to nesupranta. Stebuklas, galvojau, kaip tas česnakas galėjo jam per naktį sugydyti koją, nes jis negalėjo net paeiti“, – pasakojo Justas. Sakoma, kad bėda viena nevaikšto. Vos Rimantas pasijuto šiek tiek geriau, gavo dar vieną kojos traumą – dėl neatsargumo į kojos pirštą įsimetė infekcija. „Tas pirštas taip baisiai atrodė, kad pradėjau baimintis, ar neteks jo amputuoti“, – prisipažino bėgikas. Rimantas Petrauskas ir Justinas Barauskas piligriminiame kelyje „Camino Lituano“ 2020 m. Asmeninio archyvo nuotrauka Vos nubėgęs „Camino Lituano“ R. Petrauskas nuskubėjo pas gydytoją. Pastarasis iki šiol nežino visos tiesos, kas nutiko bėgiko kojos pirštui. „Jis apžiūrėjo ir paklausė: „Kas atsitiko, sakyk atvirai.“ Ai, tariau, bėgau ilgesnę distanciją. Gydytojas į mane žvilgtelėjo: „Ką reiškia ilgesnę – maratoną bandei bėgti?“ Pagalvojau, gal jam neprisipažinsiu, kaip iš tikrųjų buvo, ir pasakiau: „Taip, bandžiau maratoną bėgti“, – juokdamasis pasakojo Rimantas. Abu bėgikai sutarė, kad sunku pasakoti apie tokią patirtį, nes daugelio atsiminimų neišlieka dėl itin didelio krūvio kūnui. Tokie ilgi atstumai, pasak J. Barausko, – ne tik kūno ištvermės, bet ir psichikos testas, todėl jis vadovaujasi taisykle, kurią išmoko iš karių. „Yra tokia taisyklė: niekados nedaryk to, ko negali padaryti rytoj dar kartą. Turėjau tokią idėją su „Camino“ – nubėgam ir dabar atgal“, – juokėsi Justinas. „Garantuoju, jei būtume užsibrėžę tūkstantį kilometrų, būtume ir tiek įveikę“, – tvirtino Rimantas. Įveikę atstumą, kuris anksčiau vertė susiimti už galvos, bičiuliai vieningai kalbėjo, kad po šio bėgimo, atrodo, nėra tokio atstumo, kurio negalėtų nubėgti. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.