Metas lįsti iš tankų, nes radosi plyšys

Kaip buvo pirmosiomis D. Trumpo tapimo JAV prezidentu dienomis, taip yra ir dabar. Niekas nieko nežino. Sekti daugumos diktuojama (įpiršta) nuomone, kad JAV prezidentas yra neprognozuojamas, – banalu. Neprognozuojama yra karo situacija. Ne JAV prezidentas čia kaltas. To, suprantama, nepasakysi apie Putiną.

Karas turi savas taisykles, ir jos veikia šimtu procentų. Jei atsuktumėte laiko juostą atgal (žiūrėkite dvejų trejų metų vaizdo įrašus internete), pamatytumėte, kad abiejų kariaujančių šalių lyderiai net nesirengia kalbėti apie atsitraukimą. Abu pilni jėgų, guvūs, ir tik pirmyn. Tuo metu pagrindinė naratyvo tema buvo pergalė. Putinas tikėjo, Volodymyras Zelenskis vylėsi.

Apsiseilėję stebėjome sudegintas rusų karinės technikos kolonas, krintančius jų sraigtasparnius ir humoru persunktus filmukus apie šaunius Ukrainos karius, pirmą kartą rankoje laikančius džavelinus. Regėjosi šviesi ateitis, kad ukrainiečiai ir toliau šaudys taiklia vakarietiška technika, o rusai teatrališkai keliaus pas Abraomą palikdami rūkstančias technikos kolonas.

Taip nenutiko. Karas parodė šlykštų savo veidą. Kapinėse vis daugiau visokių spalvų vėliavų, jas nuolat regiu veždamas paramą net menkiausiuose Ukrainos miesteliuose, kaimuose. Rusijoje, įtariu, dar blogiau. Miršta visi: rusų recidyvistai, ukrainiečių patriotai ir visų pusių šauktiniai, kurie net nesuvokia nei kur pakliuvo, nei ką čia daro.

Galvon lenda eilutės iš Koheleto knygos: „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole (kape), į kurį esi pakeliui“ (Mok 9, 10). Tokia situacija būdinga kiekvienam kariaujančiajam, bet pats karas kada nors baigiasi. Tai istorijos dėsnis.

Antrasis lūžis šiame kare atėjo tuomet, kai tai vieni, tai kiti šiek tiek pakariavę užsiminė apie karo veiksmų stabdymą (tai netapatu taikai). Suvokė, kad karas – permainingas procesas ir verta naudotis tam tikro momento proga. Nepasinaudojo. Abi kariaujančios pusės dar turėjo ūpo, jėgų, pinigų. Ir žmonių. Kai tokia padėtis – taikytis tiesiog nesinori. Taip ir įvyko.

Prie to prisidėjo dar vienas universalus karo dėsnis: visuose kruvinuose susidūrimuose ateina momentas, kai dingsta normalaus žmogaus mąstymas ir įsijungia kažkas, ko emocijomis nepavadinsi. Tai tokia savotiška karo logika, būdinga ir taikytina tik tiems, kurie kariauja. Kiti jos tiesiog nesuvokia. Sveikas protas čia nebeturi jokios įtakos. Bet ir tai praeina.

Šiuo metu išgyvename laiką, kai karo veiksmų pabaiga (tai netapatu karo užbaigimui) tapo derybų objektu. Sulaukėme beprotiškai didelio lūžio. Apie pergalę niekas nebekalba. Šneka apie pertrauką (rus. перемирие). Arba karo veiksmų stabdymą.

Tai svarbu, nes semantikoje slypi daug ir esminių dalykų. Kai komunikuojama pergalė, derybos yra neįmanomos, kai pradedama kalbėti apie karo sustabdymą (ne taiką) – karo monolitas skyla ir randasi plyšys deryboms.

Va tokiu metu – plyšyje – dabar ir gyvename.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama