Psichologė U. Juodytė apie darboholizmą: kokią kultūrą formuojame, tokia ir tampa norma

Pasak psichologės UGNĖS JUODYTĖS, šią priklausomybę turi vienas iš septynių žmonių, tačiau ji gresia kiekvienam. „Kai kurios organizacijos skatina darboholizmo įpročius. Kas tada atsitinka? Žmogus, neturėjęs polinkio į tai, po dvejų trejų metų jį gali įgauti“, – pasakoja ji. Dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su psichologe U. Juodyte – apie darboholizmą ir jo pasekmes. youtube.com video Darboholizmas – ne liga, o priklausomybė nuo veiklos Darboholizmas nėra liga, tai priklausomybė, pabrėžia U. Juodytė. Savo eiga ir bruožais jis gana panašus į alkoholizmą: pradžioje atsiranda malonumo jausmas, vėliau formuojasi abstinencijos periodai, kai žmogui nepatogu nedirbti. „Būtent „noriu“ yra kertinis žodis, kurį girdžiu iš linkusiųjų persidirbti. Jie mano, kad tai ne prievarta – jie patys nori dirbti“, – aiškina specialistė. Kaip atskirti darbo pomėgį nuo žalingos priklausomybės? Pagrindiniai darboholizmo požymiai yra abejingumas kitai veiklai, nesusijusiai su darbu, ir aplinkinių pastabos apie nesveiką santykį su darbu, pasakoja psichologė. Darboholikai dažnai dirba ilgą laiką nieko negerdami ir nevalgydami, vengia atostogų, galbūt jų net atsisako. U. Juodytės nuomone, atskirti, ar riba jau peržengta, galima atsižvelgiant į aplinkinių reakciją: „Jeigu kiti jau pastebi, kad tavo santykis su darbu darosi nesveikas, tai gali būti tiesa. Mes patys savo pokyčio dažnai nepastebime, o aplinka greičiau tai pamato.“ Kalbėdama apie darboholizmo priežastis, psichologė išskiria keletą pagrindinių veiksnių: pirmiausia – žema savivertė, kai darbu bandoma ją pakelti. „Žmonės mano esantys nevertingi, jei neatlieka savo darbo. Jeigu per tam tikrą laiką jiems nepakėlė atlyginimo, vadinasi, jų vertė yra nepakankama. Tai rodo susiformavusį nesveiką santykį“, – dėsto ji. Kitos priežastys – nekontroliuojamas perfekcionizmas ir vengimas spręsti problemas šeimoje ar asmeniniame gyvenime. Pagalba sau ir kitiems: nuo atpažinimo iki pokyčių Darboholizmas gali sukelti rimtų pasekmių: nuo nerimo, depresijos ar perdegimo iki miego sutrikimo bei širdies ir kraujagyslių ligų. Paradoksalu, bet, nors dirbama daug, pasitenkinimas darbu mažėja, didėja klaidų ir nelaimingų atsitikimų tikimybė. Kaip sau padėti? U. Juodytės teigimu, pirmiausia būtina prevencija: reikia atpažinti problemą, nors čia dažniausiai būna daug pasipriešinimo. Antras žingsnis – mokytis sustoti: padėti gali griežtas grafikas, priverstinis kompiuterio išjungimas po darbo, fizinės veiklos ieškojimas. Trečias etapas – profesionali pagalba, ypač kognityvinė elgesio terapija. „Svarbiausia skirti laiko atsiplėšti nuo darbo. Dažnai pacientai teisinasi, kad kartkartėmis jie juk išeina su kolegomis išgerti kavos, arbatos. Bet paklausti, apie ką šnekasi, sako, kad apie darbą, kolegas. Taigi toliau galvojama apie tą patį, niekas nesikeičia“, – pabrėžia psichologė. Ką daryti, jei darbe skatinamas darboholizmas? U. Juodytės nuomone, darbo kultūrą pirmiausia formuojame patys: „Jeigu turėtume įtakos savo darbovietėje neleisti kolegoms įnikti į darboholizmą, tai jau būtų labai gerai. Jei aplinkiniai matytų, kaip mes elgiamės, savo veiksmus pradėtų derinti prie mūsų.“ Psichologė akcentuoja, kad kiekvienai organizacijai reikėtų laisvai aptarti darboholizmo rizikas, vadovai turėtų rodyti pavyzdį. Kai kuriose šalyse jau įteisinta darbuotojo poilsio teisė – neleidžiama su juo kontaktuoti ne darbo metu. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama