Ekonomistė E. Leontjeva: valdžia turėtų vadovautis jeigu ne matematine logika, tai bent valstietiška išmintimi
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Nevienareikšmiškai visuomenėje vertinama ir švietimo, mokslo ir sporto ministrės Ramintos Popovienės viešai pareikšta nuomonė, kad matematikos brandos egzaminas neturėtų būti privalomas abiturientams, ketinantiems studijuoti humanitarinius mokslus.
Tuo pat metu Lietuvoje vyksta pilietinė iniciatyva „Nenuleiskim kartelės“. Ją surengė abiturientų sąjūdis, kurį sudaro moksleiviai, jų tėvai, taip pat dalis mokytojų ir akademinės bendruomenės atstovų. Šios akcijos tikslas – atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį į, organizatorių nuomone, prastėjančią švietimo kokybę ir išsaugoti matematikos brandos egzamino svarbą.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ apie visa tai kalbasi su ekonomiste, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidente ELENA LEONTJEVA.
Pone Leontjeva, šiandien kalbėsime apie kai kurių žmonių labai mėgstamą, kai kurių – nelabai, dar kitų galbūt ir nemėgstamą dalyką – matematiką, be kurios mes gyvenime negalime išsiversti, nes su ja susiduriame beveik kasdien. Ar tiesa, kad jūsų pirmajame diplome įrašyta, jog esate matematikė ir ne bet kokia, o matematikė-programuotoja?
Iš tiesų esu matematikė-programuotoja. Teko dirbti programuotoja tais laikais, kai kompiuteriai užimdavo visą kambarį, ne kišenę.
Kuo svarbi matematika kiekvienam žmogui? Pasigirsta kalbų, kad kai kuriems humanitarams nelabai reikia matematikos žinių, kad stojant į kai kurias specialybes nereikėtų laikyti matematikos egzamino. Ką manote apie matematikos svarbą šiandieniniam žmogui?
Matematikos nereikėtų suprasti tik kaip skaičių jungimo ar formulių dominavimo. Man matematika – pirmiausia pasaulio dėsningumai. Tai supratimas, kad jis laikosi ant tvirtų pamatų, kurie nuo mūsų, žmonių, nepriklauso, kuriuos reikia pažinti ir tais dėsningumais naudotis. Nes jeigu jų nepažįsti, pasaulis atrodo kaip chaosas: aš jame nieko nesuprantu, mane nuolat mėto, vėto, nerandu sau vietos.
Pirmiausia matematika duoda supratimą, kad yra teisingas atsakymas ir neteisingas. O ką tai reiškia plačiąja prasme? Kad yra tiesa ir netiesa. To ypač reikia mūsų laikais, kai viską norima paversti sąlyginiais dalykais, priklausančiais nuo žmogaus norų, įgeidžių, nuo to, kas patinka ir nepatinka. Labai svarbu, kad jaunas žmogus turėtų proto mankštą, proto discipliną ir pažintų pasaulį, nes matematikoje užkoduotas pasaulio tvarumas, pasaulio grožis.
Neatsitiktinai yra nuostabus muzikos ir matematikos ryšys, net galime sakyti, kad muzika yra tos pačios matematinės proporcijos, kurios virsta garsu, emocija, grožiu, ir jos tiesiog užburia. Mes nelabai suvokiame, kodėl, bet tai suprantantys kompozitoriai ir muzikai žino, kad už viso to slypi proporcijos ir harmonija, paremtos matematikos dėsniais. Tokia man gimsta poezija atsakant į jūsų klausimą.
Žinoma, matematika yra ir ištvermė, ir disciplina, jos būtinos, kad kažką atrastum, pažintum teoremas, kurias reikia įrodinėti. Tiesa, man jaunystėje patikdavo teoremas ne įsiminti, o įrodinėti savo protu, rasti tą sprendimą. Ir, pasirodo, tie įrodymo būdai gali būti skirtingi, bet vis tiek veda prie tos pačios tiesos.
Šios pratybos jaunam žmogui be galo svarbios – lavina protą, kūrybingumą.
Grįžtant prie jūsų klausimo, ar humanitarams reikia matematikos, – manau, kad tikrai reikia. Tai pamatinis dalykas. Galbūt problema yra ta, kad mūsų mokyklose nedėstoma tokia matematika, kokią aš pažįstu ir apie kokią jums pasakoju.
Galbūt matematika yra tikrai sukišta į griežtas prievartos pobūdžio formules. Jeigu vaikai nuolat jaučiasi kovojantys su kažkuo nesuprantamu, tada, žinoma, kyla noras išsitraukti iš kišenės pagalbininką telefoną, ten rasti visus atsakymus ir pasakyti: „Eikite su savo formulėmis...“
Pexels.com nuotrauka
Jūsų socialiniame tinkle skaitau, kad esate dėkinga matematikai už įgūdžius.
Taip, nes loginis mąstymas, kurio kitur nedėsto, per matematikos studijas įskiepijamas savaime. Be loginio mąstymo labai sunku ir gyventi, ir dirbti, ir komunikuoti, nes net ir komunikavimas priklauso nuo loginės sekos, gebėjimo atskirti, kas svarbu, o kas – nelabai.
Galiu pasidalinti asmenine patirtimi, kai teko darbuotis Saulėlydžio komisijoje Andriaus Kubiliaus pirmojoje Vyriausybėje. Mes su juo kartu inicijavome reformas. Reikėjo suprasti mūsų valstybės funkcijų logiką, viską išdėstyti. Aš neturėjau jokių kitų įgūdžių, išskyrus matematikos ir programavimo. Programuotojai naudoja loginių blokų schemas, kai gali matyti, kas po ko seka. Man tokie įgūdžiai padėjo imtis reformų ir nesutrikti, nes kitu atveju bet kokia sudėtingesnė sistema atrodo kaip tamsus miškas. O matematikos, logikos įgūdžiai leidžia atskirti svarbiausius veiksnius, kai tam tikri pokyčiai lemtų ir kitus reikalingus pokyčius.
Tai labai svarbu politikoje, nes politikai neretai imasi pažadų, kurie yra išvestinių išvestiniai. Tarkime, kad žmonės daug uždirbtų, kad nebūtų nedarbo, kad visi turėtų darbo vietas. Gali pažadėti, bet imti tai daryti yra kas kita. Politikas turi koncentruotis į visai kitus dalykus: reikia gerų sąlygų investicijoms, nes kapitalas kuria darbo vietas, o investicijos – galimybę dirbti našiai. Taigi, politikoje labai svarbus loginis mąstymas, prielaidų, veiksnių ir padarinių atskyrimas.
Matematika susijusi su ekonomika, bet ne ta prasme, kad ekonomika dažnai laikoma skaičių mokslu. Ne, ekonomika yra pirmiausia mokslas apie žmogų. Dėsningumų, prigimtinių dėsningumų, prasme ekonomika labai panaši į matematiką.
Valdžia turėtų vadovautis jei ne aukšta matematine logika, tai bent jau paprastu valstietišku protu, išmintimi. Matome, kad visur galioja tie patys ir logikos, ir proporcijos reikalavimai.
Juk politikams dirba įvairūs institutai, įvairių sričių mokslininkai. Kaip atsitinka, kad jie, tarsi turėdami vadovautis, kaip jūs sakote, matematine logika, priima tokius įstatymus, kuriuos labai greitai reikia keisti, kurie, pasirodo, būna ne tik neveiksmingi, bet net ir žalingi ekonomikai bei valstybei?
Tokių pavyzdžių neretai pasitaiko. Pavyzdžiui, neseniai praūžusi mokesčių reforma. Jau pasigirdo politikų siūlymų ją peržiūrėti, nes padariniai gali būti visiškai kitokie negu planuoti, žadėti.
Pavyzdys – degalų akcizų pakėlimas, dėl to apyvarta Lietuvoje sumažėjo ketvirtadaliu. Žmonės gana greitai prisitaikė prie šio pokyčio, įmonės vairuotojams išduoda korteles. Lietuvos degalinėmis galima naudotis nebent tada, jei, kaip sakoma, būtų badas, bet šiaip degalus geriau piltis Lenkijoje, Latvijoje ar kitur, kur jų kainos mažesnės.
Štai tokie nepamatuoti sprendimai turėtų sudrausminti politikus, valstybės tarnautojus. Jie atsakingi ir turi paisyti žmogaus motyvacijų, žmogiškos prigimties dėsningumų, jie turi žinoti, kad žmonės visada ieškos, kur geriau, lengviau ir pigiau. O gal jie mano, kad atsisėdę į valdžios sostą jau gali keisti ir dėsningumus? Matyt, dabar valdžia užsiėmusi kitokiomis problemomis, ir galbūt tie sprendimai yra penktoje eilėje, tačiau teisėkūros kokybės logika ir mūsų įstatymai reikalauja, kad, jei tikslai nepasiekti, privaloma grįžti prie įstatymų.
Vadinasi, jeigu tikslas buvo padidinti pajamas, tačiau jis nebuvo pasiektas, privalu išsiaiškinti padarinius, taigi atlikti ex post įvertinimą ir grįžti į Seimą su pataisomis. Tokia logika turėtų būti taikoma visais atvejais, ir, jeigu mūsų valdžia žinotų, kad įstatymai bus kvestionuojami, kad po kiek laiko reikės atsiskaityti, ar pažadai buvo įgyvendinti, ar vis dėlto liko iliuziniai, manau, tada įskiepytume kur kas daugiau atsakomybės.
Kuriant institucijas ar naujas valdžios funkcijas Vakarų pasaulyje galioja taisyklė, kad tai kuriama dvejiems metams, o paskui turi iš naujo įrodyti, kad tokia funkcija ar tokia agentūra yra reikalinga. Tačiau mes dažniausiai sprendimus paleidžiame ilgiausiems metams, ir tada jau aiškėja priešinga logika, kad kas nors turi įrodyti, jog to nereikia. Nors valdžios paskirtis turėtų būti pačiai rūpintis, kad pasiteisintų kiekvienas euras, išleidžiamas bet kuriai reikalingai funkcijai, tikslui. Čia matau didžiulius sisteminės reformos laukus, ir juos vėl galime susieti su ta pačia matematine logika.
Matome, kad akivaizdžiai nepaisoma pamatinių dalykų, kurių laikosi kiekvienas valstietis savo ūkyje, nes kitaip neišgyventų. Jeigu jis vis kurtų, plėtotų, niekada netikrintų, kokie pasėliai apsimoka, kokie įrankiai pasiteisino ūkyje, tada greitai viską ištaškytų.
Valdžia turėtų vadovautis jei ne aukšta matematine logika, tai bent jau paprastu valstietišku protu, išmintimi. Matome, kad visur galioja tie patys ir logikos, ir proporcijos reikalavimai. Tai, ką vadiname sveiku protu, žmonės dažniausiai ir įgyja pažindami, mokydamiesi geros, gražios, įkvepiančios matematikos.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
