Sengirės fondo įkūrėjas M. Survila: išsaugoję 10 proc. senųjų miškų, Raudonąją knygą galime išmesti į šiukšlinę
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Nevyriausybinė organizacija Sengirės fondas vykdė kampaniją, kuria buvo siekiama nuo kirtimo apsaugoti 20 hektarų seno biologiškai vertingo miško. Kad tai padarytų, fondas turėjo surinkti 200 tūkst. eurų paramą, ir didžioji dalis tikslo jau įgyvendinta. „Neįkertamu turtu“ pavadintoje kampanijoje miškas pristatomas kaip nekilnojamasis turtas, kuriame lūšis skatina visą gyvūnijos kvartalą pajudėti, oras cirkuliuoja natūraliai be triukšmo, o retos kerpės dekoruoja augaliją. 
Sengirės fondo vizualas Kai miškas pradėjo rūpėti visiems „Pristatau jums Senamiškio rezidencijas“, – tokiais žodžiais „Neįkertamo turto“ reklamoje kalbama apie girią. Vėliau rodomos jaukiai miške įsikūrusios pelėdos, plušantys skruzdžių fabrikai, medžių lapai tarsi saulės kolektoriai. Įprastas gamtos vaizdas lyginamas su prestižiniu senamiesčio rajonu. Viskas dera tarsi utopijoje. O reklamos žiūrovai skatinami į šį turtą investuoti – kad gamtą būtų galima palikti gamtai. Norint įvykdyti tikslą – išpirkti 20 hektarų miško – reikėjo mąstyti plačiai. Kampaniją buvo stengiamasi paversti kultūros reiškiniu. „Norėjome sengirių klausimą padaryti aktualų visai visuomenei, net tiems, kurie visiškai nesidomi šia tema. Todėl kurdami kampaniją ieškojome srities, kuri būtų aktuali kiekvienam lietuviui. Gimė idėja sengires pristatyti kaip nekilnojamojo turto objektą, nes visi kalbame apie būstus ir investavimą. Ši metafora atrodė tobula projektui, kuriame norėjome įkainoti mišką“, – nekilnojamojo turto ir miškų sąsają dienraščiui „Bernardinai.lt“ paaiškina tyrimų ir dizaino agentūros „Synthesis Consulting Group“ vadovas GEDIMINAS UŽKURAITIS. Panašiu tikslu įgyvendinamais projektais neretai siekiama nuliūdinti, įbauginti ar sukelti gėdos jausmą, tačiau šiuo atveju norėta apie rimtas problemas kalbėti žaismingai, paraginti žmones nusišypsoti ir paaukoti pinigų prisidedant prie kilnaus tikslo. 
Tyrimų ir dizaino agentūros „Synthesis Consulting Group“ vadovas Gediminas Užkuraitis. Donato Ališausko nuotrauka „Nekilnojamojo turto tema leido pasirinkti humoristinį toną, nes turi daug visiems žinomų klišių. Žmonėms nuolat tenka susidurti su brokeriais, būsto pirkimu ar nuoma, todėl šiai programai buvo pasitelkti žymūs veidai, tapę brokeriais, – pasakoja G. Užkuraitis. – Lietuvoje miškų kirtimo tema yra skaudi, todėl daugelis žymių žmonių ir medijos kanalų sutiko prisidėti prie projekto ir skleisdami žinią, ir paremdami.“ Jėga – vienybėje Paaukotos lėšos padės Sengirės fondui apsaugoti miškus, tačiau prisidėti prie jų apsaugos galima ne tik finansiškai. „Žinios sklaida yra labai svarbi. Tokiu būdu žmonės sužino apie senuosius miškus – kodėl jie vertingi ir kodėl juos būtina saugoti. Jeigu visuomenė supras, kad miškus reikia saugoti, rinks panašiai mąstančius politikus, kurie galėtų priimti miško apsaugai palankius sprendimus, įstatymus. Jie yra veiksmingesni už miškų supirkimą“, – tikina Sengirės fondo įkūrėjas, režisierius, gamtininkas MINDAUGAS SURVILA. 
Sengirės fondo įkūrėjas, gamtininkas, režisierius Mindaugas Survila. Asmeninio archyvo nuotrauka Prie miškų išpirkimo taip pat galima prisidėti priduodant tarą. Iš pažiūros atrodo, kad paaukoti keli eurai ar kelios dešimtys centų nepadės išpirkti miško, tačiau kai tai daro tūkstančiai žmonių, gamtoje vyksta pozityvūs pokyčiai. Jau dabar iš paaukoto taros užstato nuo kirtimo apsaugoti 36 hektarai miško. „Kai vaikystėje pamačiau iškirstą mišką, buvo labai liūdna, bet nieko negalėjau padaryti, nes buvau vienas. O dabar mes buriamės ir drauge galime nemažai nuveikti“, – džiaugiasi M. Survila. Susivieniję skirtingų sričių specialistai vienas kitą gali papildyti. Mokslininkai seniai įvardijo miškų problemas ir jų sprendimo būdus, tačiau, anot gamtininko, jie nežino, kaip pasiekti žmonių ausis. O kai dar prisideda žinantieji, kaip pasiekti žmonių širdis, sintezė būna ideali. Jau išsaugoti gamtos namai Už „Neįkertamo miško“ projekte surinktus pinigus išpirkti jau du miškai. Vienas – Vidurio Lietuvoje, kitas – Dzūkijoje. „Laumenio zoologinis-botaninis draustinis Vidurio Lietuvoje yra labai vertingas – čia derlinga žemė, auga lapuočiai ir daugybė vertingų augalų. Šį 16,46 hektaro mišką mes paliksime gamtai. Tai reiškia, kad apsaugosime medžius nuo kirtimo, nepašalinsime sausuolių, kurie yra restoranai grybams, vabzdžiams bei bakterijoms, ir leisime miškui natūraliai senti. Kitas yra 5,9 hektaro Ūtos miškas Dzūkijoje, priklausantis Ūlos kraštovaizdžio draustiniui. Tai tikras dzūkiškas miškas: su daug kerpių, gražiu pušynu, Uosupio upeliu, įtekančiu į Ūlą, vieną geriausių Lietuvos upių. Jos vanduo neįtikėtinai skaidrus dėl aplink augančių miškų ir dėl to, kad čia nėra dirbamų žemių, nenaudojama trąšų“, – apie iš projekto lėšų nupirktus miškus dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja M. Survila. 
Senuosiuose miškuose gyvena retos gyvūnų rūšys. Tarp jų – juodieji gandrai. Mindaugo Survilos nuotrauka Kadaise visa Lietuva buvo labai miškinga, tačiau šiuo metu daugiausia miškų išlikę tik Rytų Lietuvoje. Kitur dėl derlingos žemės miškai buvo iškirsti, kad žmonės galėtų ūkininkauti. Taip kirtimai atnešė bėdų gamtai. Žmonės gali gyventi bet kuriame žemės kampelyje, o kai kurių rūšių gyvybei egzistuoti reikia specifinių sąlygų. Miškų kirtimai šias sąlygas naikina. „Jeigu bent dešimt procentų Lietuvos miškų būtų griežtai saugomi ir nekertami, Raudonąją knygą galėtume išmesti į šiukšlių dėžę. Todėl, kad visi organizmai turėtų savo namus. Kai pagalvoji, dešimt procentų yra beveik nieko, bet kai šis klausimas pasiekia miško pramonę, apie tai nediskutuojama, nes tie dešimt procentų generuoja didžiulius pinigus“, – aiškina M. Survila. 
Miškų vertingumą identifikuoja retos augalų rūšys, tokios kaip kerpė plačioji platužė. Redos Iršėnaitės / Sengirės fondo nuotrauka Dėl gaunamo pelno daromas spaudimas valdininkams, todėl, pasak gamtininko, dažnai jie nėra linkę priimti gamtai palankius sprendimus. Matydamos problemą nevyriausybinės organizacijos stengiasi išsaugoti likusius senuosius miškus. Tačiau visų jų iš karto apsaugoti nepavyksta, todėl M. Survila juokauja, kad žmonės su fondu bėga ne greitą sprintą, o ištvermingą maratoną išpirkdami miškus po truputį. O kas būtų, jeigu biologiškai vertingų miškų fondas nepirktų? „Jeigu mes nepirktume miškų, anksčiau ar vėliau jie būtų iškirsti. Labai džiaugiamės, kai išperkame miškus iš medkirčių, nes tuomet tiesiogiai apsaugome medžius nuo kirtimo. Tačiau kai išperkame mišką iš savininko, žiūrime į ilgalaikę perspektyvą. Žmogaus gyvenimas, palyginti su miško, yra labai trumpas. Šimtas metų miškui – tiesiog akimirksnis. Net jeigu miško savininkas nenori jo kirsti, niekas nežino, kaip bus toliau. Galbūt mišką perėmę vaikai ar anūkai jį parduos medkirčiams. Todėl Sengirės fondo miško išpirkimas bet kokiu atveju yra gamtos išsaugojimas“, – tvirtina M. Survila. 
Rūdninkų giria 2020 m. Mindaugo Survilos nuotrauka Sengirės fondas superka vertingiausius gamtai miškus. Kad nustatytų, jog miškas tikrai turi biologinę vertę, mokslininkai nebūtinai privalo ištirti visas toje vietoje gyvuojančias rūšis, nes tai beveik neįmanoma. Jie pasitelkia tam tikras indikatorines rūšis, kurios parodo, kad šis miškas yra ideali terpė retų rūšių organizmams. Pavyzdžiui, vertingu mišku laikomas tas, kuriame auga kerpė plačioji platužė. Pasak gamtininko, išsaugoti miškus būtina, kad bent tam tikruose plotuose jų gyvybė išliktų ateities kartoms. 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
