Lietuvos etikos mokytojų asociacijos vadovė S. Šilingaitė: „Netrukus etika išgyvens naują pakilimą tarsi renesansą“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Vytauto Didžiojo universiteto vyriausioji lektorė, Lietuvos etikos mokytojų asociacijos pirmininkė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo programų vadovė Sigita Šilingaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Viena iš konferencijos rengėjų – Vytauto Didžiojo universiteto vyriausioji lektorė, Lietuvos etikos mokytojų asociacijos pirmininkė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo programų vadovė SIGITA ŠILINGAITĖ. Ją ir kalbiname – apie šiuolaikinės mokyklos krizę, etikos prasmę sprendžiant šią problemą, etikos vadovėlių reikšmę ir pirmojo filosofijos egzamino svarbą.
Birželio pradžioje Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje vyko etikos ir filosofijos mokytojams skirta konferencija. Buvote viena jos rengėjų ir skaitėte pranešimą. Kaip į etiką orientuota filosofija gali prisidėti prie švietimo problemų gilesnio suvokimo ir giluminės lietuviškos mokyklos reformos? Kokia būtų pagrindinė, kaip Jūs suprantate, šiandieninės mokyklos bėda?
Konferenciją organizavo Lietuvos etikos mokytojų asociacija ir Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, kvietėme etikos, filosofijos ir kitų disciplinų mokytojus, kuriems rūpi stiprinti klausimų kėlimo kultūrą mokykloje. Dirbdama švietimo lauke matau, kad vyrauja baimė nežinoti teisingo atsakymo, suklysti, pamokose vis dar dažnai užsidaroma faktinės informacijos rėmuose, nepaliekama laiko ir erdvės mokiniams kylantiems filosofiniams klausimams. Jų analizavimas galėtų padėti pažinti pirmiausia save, o tada ir kitus bei savo aplinką. Taip mokymo procesas taptų kur kas įdomesnis.
Etika yra praktinė filosofija. Į šį lauką telpa savęs pažinimas, vertybės, klausimai, kaip gyventi gerai ir laimingai, santykis su kitais ir pasauliu. Manau, kad netrukus etika išgyvens naują pakilimą tarsi renesansą, nes daugybė technologijų, padedančių mums gyventi ir atsakančių į įvairius klausimus, vis tiek palieka mus akistatoje su klausimais apie pačius save. Jei iš tikrųjų norime būti laimingi, gyventi prasmingai, į juos galime atsakyti tik patys.
Problemų šiandieninėje švietimo sistemoje yra labai daug, kai kurios iš jų sprendžiamos, tačiau trūksta visuminio požiūrio, kokia turėtų būti šiuolaikinė mokykla, vis dar nėra aiškios strategijos, kur einame, kokius rezultatus norime pasiekti. Taisoma ir lopoma, tačiau lieka neaišku, koks yra bendras švietimo kūnas. Veikiama fragmentiškai.
Noriu pabrėžti, kad dirbdama švietimo lauke sutinku daugybę šviesių, motyvuotų, kūrybingų žmonių, kurie ateina dirbti į mokyklas, yra pilni idėjų ir noro jas įgyvendinti. Tai labai džiugina ir teikia daug vilties. Kita vertus, neretas iš jų gana greitai nuleidžia rankas vos susidūręs su sistema, kuri yra inertiška, lėtai besikeičianti. Todėl labai svarbu pradedantiems mokytojams suteikti mentorius, juos konsultuoti dėl profesinių klausimų, pavyzdžiui, kokius metodus taikyti ar kokius vertinimo kriterijus parinkti, ir dėl kitų iššūkių, su kuriais susiduria kiekvienas mokytojas. Dirbdamas mokykloje ne mažiau nei savo dėstomą dalyką jis turi išmanyti ir psichologiją.
Pexels.com nuotrauka
Kaip Jūsų pačios gyvenime atsidūrė mokykla ir etika? Ar tėvai buvo mokytojai, ar koks kitas kelias?
Mano tėvai nėra mokytojai, ir artimiausiame šeimos rate mokytojų nebuvo. Planų dirbti mokykloje neturėjau, priešingai, sakydavau, kad švietime tikrai nedirbsiu. Esu baigusi filosofijos studijas. Pirmame doktorantūros kurse gavau kvietimą vesti keletą filosofijos pamokų per savaitę vienuoliktokams ir dvyliktokams Kauno jėzuitų gimnazijoje. Matyt, kvietimas atėjo tinkamu laiku, nusprendžiau pabandyti. Pirmieji metai buvo tokie sunkūs, kad daugybės detalių net neatsimenu.
Mane užgriuvo įvairūs iššūkiai nuo metodų parinkimo iki bendravimo su mokiniais, atrodė, kad nieko nesuprantu. Vis dėlto tai buvo ir didelių išbandymų, ir atradimų laikas. Pirmą kartą supratau, kokia svarbi yra bendruomenė, dalis kolegų daug padėjo, galėjau daug mokytis iš patyrusių profesionalų. Vėliau pamažu atradau tinkamus metodus, filosofinius kontekstus nagrinėjome per literatūrą, dailę, fotografiją, pasitelkiau daug kūrybiškų dėstymo būdų. Reikėjo maždaug trejų metų, kad būtų lengviau pasiruošti pamokoms ir jas vesti.
Po pirmųjų darbo mokykloje metų įstojau į pedagogikos kvalifikacijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, tyrinėjau, kaip filosofinius tekstus papildyti kūrybinėmis užduotimis, kad jie mokiniams taptų lengviau suprantami. Labai norėjau, kad filosofijos pamokose įgytas žinias jie galėtų pritaikyti rašydami rašinius, dalyvaudami debatuose, susieti su savo veikla, kelti filosofinius klausimus kasdienybėje.
Pranešime pasakėte išskirtinę, mano manymu, mintį. Etika nėra tik mokymo dalykas greta kitų. Etika yra visuose dalykuose. Išties gero gyvenimo siekiamybė yra etinė siekiamybė, ir ji perskverbia visas kitas sritis. Kita vertus, mokykloje padėtis yra priešinga: etika yra tik papildomas dorinis ugdymas ir dar turintis nuolat konkuruoti su tikybos pamokomis. Gal galėtumėte išsamiau paplėtoti savo tezę?
Neretai mokyklos administracija, mokiniai, net ir patys mokytojai mokomuosius dalykus skirsto į svarbius ir ne tokius svarbius. Tarp svarbiųjų patenka matematika, lietuvių kalba, gamtos mokslai, tarp antraeilių – dorinis ugdymas, menai, sportas. Aš akcentuoju holistinio ugdymo svarbą, visos disciplinos mokykloje padeda patirti pasaulį iš skirtingų perspektyvų, jį pažinti išsamiau, nespręsti apie dalykus tik iš vienos perspektyvos.
Daugelis iš mūsų jau dabar intensyviai naudojamės dirbtiniu intelektu, kuris gali puikiai atsakyti į įvairiausius klausimus, spręsti užduotis, rašyti rašinius. Tačiau kas už mus pačius atsakys į filosofinius klausimus? Kas aš esu? Kokie mano tikslai? Kaip noriu gyventi? Kas man teikia laimę? Tad etika ir filosofija, mano manymu, yra per visas disciplinas einanti gija, pasikartojantis leitmotyvas.
Anksčiau mokiniai klausdavo, kam jiems reikalinga etika ar dailė, dabar jie klausia, kam jiems reikalinga matematika – juk telefonu gali atlikti visus reikalingus matematinius veiksmus; kam reikalinga lietuvių kalba – juk galima kalbėti angliškai; galų gale kam apskritai lankyti mokyklą, jei dirbtinio intelekto programėlė gali atsakyti į visus klausimus ir atlikti namų darbus? Šie klausimai baugoki ir mokytojams, ir tėvams, bet jiems iškilus svarbu atidėti kitus darbus ir diskutuoti, nes šie klausimai yra fundamentalūs – apie mąstymą, tapatybę, žmogiškumą, pažinimą. Taigi vėl susiduriame su etika, filosofija.
Tai, kad mokiniai gali rinktis, lankyti etikos ar tikybos pamokas, vadinčiau pasirinkimo laisve, o ne dalykų konkurencija. Problema ne ta, kad jie gali rinktis, o ta, kad dažnai renkamasi nesąmoningai, einama lengvesniu keliu, pasirenkamas dalykas, už kurį lengviau atsiskaityti, kai mažiau reikalaujama ir panašiai.
Vesdama seminarus mokytojams dažnai sakau, kad dorinio ugdymo pamokas reikėtų pradėti pirmiausia pasikalbant etikos ir tikybos mokytojams, susidėliojant vertinimo kriterijus, laikantis bendrų susitarimų, kad mokiniai rinktųsi atsižvelgdami į dalyko turinį, o ne į tai, kaip lengva ar sunku bus mokytis.
Mokytoja ekspertė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo programų vadovė, Lietuvos etikos mokytojų asociacijos pirmininkė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos lektorė Sigita Šilingaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kartu su kolega, mokytoju praktiku Gintaru Inta neseniai išleidote naują etikos vadovėlį. Kodėl jų reikia vis naujų? Kokia etikos mokymo priemonių svarba? Ar neužtenka tiesiog sokratiškai pasikalbėti su mokiniais tiesioginio dialogo būdu?
Jau daug metų nebuvo leisti nauji etikos vadovėliai. Jie reikalingi kaip ir kiekvienam kitam dalykui skirta mokymo medžiaga. Niekas neklausia, kam reikia vis naujų lietuvių kalbos ar biologijos vadovėlių. Žinoma, šiuo metu yra didžiulė mokymo būdų įvairovė, daug mokytojų renkasi mokymo medžiagą iš įvairių skirtingų šaltinių, pasitelkia kiną, kitas meno formas, taip pat jūsų minėtas diskusijas ir sokratiškus dialogus.
Svarbu suprasti, kad mokydami be vadovėlių mokytojai turi patys atsirinkti medžiagą, pasiruošti pamokai, tam reikia skirti daug papildomo laiko. Vadovėlis leidžia sistemiškai mokytis pagal bendrojo ugdymo programą.
Kartu su Gintaru Inta parašėme etikos vadovėlius penktai ir šeštai klasėms, taip pat sukūrėme šioms klasėms skirtus užduočių sąsiuvinius.
Kalbant apie vadovėlius, situacija yra sudėtinga: mokyklos visų pirma perka matematikos, lietuvių kalbos, gamtos mokslų vadovėlius, nes visų dalykų vadovėliams įsigyti nepakanka lėšų. Tokiais atvejais mokytojai dažnai nusiperka vieną vadovėlį ir mokiniams pateikia jo kopijas arba nuskaitytą versiją. Sunku paaiškinti, kad to daryti negalima, nes mokymo priemonių jie stokoja, bet jas tiesiog kopijuojant pažeidžiama daug teisinių dalykų.
Kelias turėtų būti kitoks – mes, mokytojai, turime kalbėtis su mokyklų administracijomis, skleisti žinią, kad etikos dalykas yra ne mažiau svarbus nei kitos disciplinos, išsakyti savo poreikį dėl vadovėlių.
Megzti dialogą su mokiniais labai svarbu. Žinoma, kad mes galime kalbėtis ir be vadovėlių, tačiau vadovėlis duoda daugiau informacijos, žinių, pokalbių krypčių, diskusinių klausimų. Mokydamiesi be jokios papildomos medžiagos mes anksčiau ar vėliau prieiname ribas, kurias nubrėžia mūsų patirtis ir akiračiai. Tinkamai parengtas vadovėlis leidžia žvelgti toliau, mąstyti giliau, aptarti situacijas, kurių galbūt nesi patyręs.
Svarbu prisiminti, kad kiekvienas iš mūsų esame daugiau nei darbas, ir jeigu nepasisekė pamoka ar nesusikalbėjome su mokiniais, dėl to nesame mažiau verti.
Kokie artimiausi asociacijos darbai? Galbūt turite sumanymų, kaip gerinti etikos mokymo padėtį mokyklose?
Įsteigtai Lietuvos etikos mokytojų asociacijai dar nėra nė metų. Per šį laiką pavyko nemažai nuveikti, organizavome kvalifikacijos kėlimo seminarą, respublikinį etikos konkursą penktų ir šeštų klasių mokiniams, kartu su VDU Švietimo akademija birželio pradžioje surengėme konferenciją etikos ir filosofijos mokytojams.
Šis renginys itin pradžiugino, sulaukėme didžiulio mokytojų susidomėjimo, į renginį atvyko mokytojų iš visos Lietuvos, dalis jų patys čia skaitė pranešimus. Neabejoju, kad šią konferenciją rengsime kasmet, tai taps gražia tradicija. Mokytojai labai nori kokybiško mokymo, dalijimosi gerąja patirtimi, praktinių seminarų. Taip pat labai svarbu visiems bent keletą kartų per metus susiburti, pasijusti bendruomenės dalimi. Tad asociacija tęs šias veiklas ir konsultuos etikos mokytojus jiems rūpimais klausimais.
Šiemet mokiniai laikė pirmuosius filosofijos egzaminus. Kokios svarbos tai įvykis? Kodėl mokykloje reikia filosofijos? Įprastu požiūriu, net būtų kvestionuojamas filosofijos moksliškumas, tai būtų vadinama pašnekėjimu apie bet ką.
Pernai vienuoliktos klasės mokiniai laikė pirmąją filosofijos valstybinio brandos egzamino dalį, šįmet dvyliktokai – antrąją. Tai istorinis įvykis, nes Lietuvoje filosofijos valstybinis brandos egzaminas buvo laikomas pirmą kartą. Filosofija šiuo metu yra visuomeninių mokslų grupėje kartu su istorija, geografija, ekonomika ir verslumu. Taip, nemažai žmonių įsivaizduoja, kad filosofuoti yra lygu pašnekėti apie gyvenimą, bet iš tikrųjų filosofuoti – tai ir gebėti sklandžiai dėstyti mintis, argumentus, parinkti tinkamas sąvokas, išmanyti filosofijos istoriją.
Su tuo susijęs ir mitas, kad tokių dalykų kaip etika ar filosofija negalima vertinti. Jeigu filosofavimą laikysime pasišnekėjimu apie gyvenimą, tada taip – negalima. Jeigu filosofiją matysime kaip discipliną, kuri ugdo savarankiškai mąstantį žmogų, tuomet galime nustatyti vertinimo kriterijus.
Pirmas filosofijos egzaminas buvo sklandus, džiugina geri mokinių rezultatai. Žinoma, tobulėti dar tikrai yra kur, ir kol kas didelių išvadų daryti negalime, nes tai dar tik pirmieji rezultatai – bus matyti, kiek mokinių ateityje rinksis filosofijos dalyką, kiek iš jų laikys egzaminą, ar šio egzamino rezultatus pripažins universitetai ir panašiai.
Ko palinkėtumėte ateinantiems etikos mokytojams? Kokia stipriausia galima motyvacija būti etikos mokytoju?
Dirbdama su studentais visų dalykų būsimiems mokytojams linkiu turėti šaltinių, iš kur jie semsis jėgų, motyvacijos, tikėjimo savimi ir savo kaip mokytojų pašaukimu. Vieniems tai bus šeima, draugai, kitiems – knygos, menas, gamta, kelionės.
Darbas mokykloje kupinas iššūkių, džiaugsmo, prasmės akimirkų, nuovargio ir dažnai aplankančio jausmo, kad visą save jau išdalijai. Todėl labai svarbu turėti kur įsikrauti, atkurti jėgas. Svarbu prisiminti, kad kiekvienas iš mūsų esame daugiau nei darbas, ir jeigu nepasisekė pamoka ar nesusikalbėjome su mokiniais, dėl to nesame mažiau verti.
Vienuolika metų išdirbusi mokykloje matau, kad reikia puoselėti savo savivertę, turėti tvirtą stuburą, tik tada, kai patys esame pilni ir orūs, galime dalytis žiniomis, patirtimi, dėmesiu su mokiniais. Etikos pamokose nutinka daug prasmingų akimirkų, gal tai bus pokalbis, gal mokinių įžvalgos, o gal po dešimties metų netikėtai sutiktas mokinys jums sugrąžins kadaise pamokoje pasakytą mintį ir pasakys, kad tą kartą jam buvo labai svarbu tai išgirsti.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
