Misija mokytojo darbą vadinanti V. Žebrauskienė: „Mokiniams duodu milijoną, o kokią jo dalį pasiima – jų reikalas“

Pedagogė atvira: darbas yra sunkus, o atlyginimas netenkina, tačiau niekada nebuvo minties jį mesti, nes būti mokytoja jai labai patinka. V. Žebrauskienei svarbu dirbti nuosekliai ir kurti santykį su mokiniais. „Mokinys turi suvokti, kad viskas yra jo paties rankose ir priklauso nuo jo“, – aiškina ji. Misija mokytojo darbą vadinanti V. Žebrauskienė kritiška švietimo sistemai ir nusivylusi jos naujovėmis. „Bėgant metams, mes, mokytojai, po truputėlį išmokstame šiame chaose laviruoti, plūduriuoti“, – teigia pedagogė. Tačiau labiau ją liūdina valstybės požiūris į mokytoją kaip į paprastą darbuotoją: „Man atrodo, kad valstybė, kurdama tokią politiką, užkraudama įvairias biurokratines naštas ir nevertindama mūsų darbo, mano, kad tai yra tik darbas, tad dirbkite jį.“ Naujų mokslo metų pradžios proga pašnekovė švietimo bendruomenei linki stiprybės ir harmonijos. „Taip pat visame chaose linkiu išlikti savimi, nesižeminti, nesiklaupti, nepataikauti valdžiai, būti oriems“, – šypsosi ji. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka Violeta, kelintą rugsėjį mokyklos duris praveriate kaip mokytoja?  Darosi baisu skaičiuoti. Tai mano 41-ieji mokslo metai, mokytoja tapau 1984 metais. Štai viena mokytoja rugsėjį pasitiko bado akcija, ne taip seniai buvo mokytojų streikų. Ar per tuos 41 metus buvo minčių viską mesti, nes netenkina krūvis, atlyginimas ar darbo sąlygos? Ne, nebuvo. Darbas tikrai sunkus, o atlyginimas netenkina, tačiau niekada tokios minties neturėjau, nes man labai patinka mokytojo darbas. Kai buvau jauna, juo tiesiog mėgavausi. Dabar gerokai sunkiau, bet vis tiek planuoju dirbti bent iki 65-erių. Tačiau protestuojančius mokytojus palaikote? Žinoma, palaikau. Ir pati visuotiniame streike dalyvavau. Mes esame viena bendruomenė, ir nesvarbu, kad dalis priklauso vienai profsąjungai, kiti – kitai, vis tiek esame mokytojai.

Noras tapti mokytoja nugalėjo, gal tai kokia nors misija. Atsigręžkime į vaikystę – juk žaidėme mokytojus, gydytojus, pardavėjus, bet aš dažniausiai būdavau mokytoja.

Kodėl apskritai tapote mokytoja, ar dažnai apie tai susimąstote? Turėjau labai gerus mokytojus, kurie mane įkvėpė, tačiau jie patys atkalbinėjo nuo šio darbo. Man sakė: „Nestok, nebūk mokytoja, bus labai sunku.“ Bet noras tapti mokytoja nugalėjo, gal tai kokia nors misija. Atsigręžkime į vaikystę – juk žaidėme mokytojus, gydytojus, pardavėjus, bet aš dažniausiai būdavau mokytoja. Kiek teko skaityti, esate milijonų mokiniams dalintoja. Žinias lyginate su milijonu, ir jas mokiniai noriai iš jūsų pasiima. Šiemet turėjote abiturientų? Pastarieji treji metai man buvo stebuklingi, nes vienais metais mano mokiniai per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą gavo penkiolika šimtukų, kitais buvo dešimt, dar kitais – vėl dešimt. Po tokių gerų metų sulaukdavau klausimų, kiek kitais metais bus šimtukų, bet atsakydavau – kad nulis, nes šiemet neturėjau abiturientų. Jaučiau naštą, aplinkos lūkesčiai man buvo dideli, ir tai slėgė. Tačiau nuo šio rugsėjo vėl turėsiu dvi abiturientų klases, tikiuosi, rezultatai bus geri. Ar turite paslapčių savo darbe? Kaip pavyksta pasiekti tokius rezultatus?  Galbūt kiekviename darbe yra tam tikrų paslapčių, bet man svarbiausia nuosekliai dirbti ir su mokiniu kurti santykį. Kai mokinys pasitiki mokytoju, tada mokytojas pasitiki mokiniu, ir galime dirbti. Mokymasis yra darbas – ir labai sunkus. Savo mokiniams rugsėjo pradžioje kartoju, kad jiems duodu milijoną, o kokią jo dalį pasiima – jų reikalas. Šia metafora noriu pasakyti, kad atiduodu visą save, kiek galiu ir pajėgiu, naudoju metodus, kurie man atrodo tinkamiausi. Labai svarbu, kad ir mokiniai atiduotų save ir pasiimtų tą milijoną. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka Šiuolaikinius žmones motyvuoti labai sunku, vienas siekia šimtuko, o kitam užtenka tik išlaikyti egzaminą. Tačiau mokinys turi suvokti, kad viskas yra jo paties rankose ir priklauso nuo jo. Kartais ir aš šiame sunkiame darbe nuleidžiu rankas, nusiviliu, nebematau prasmės. Bet jeigu aš nebematau prasmės, tada nebegaliu dirbti ir tai atvirai pranešu mokiniams. Atvirumas yra mano motyvacija, jiems sakau: „Jūs galite nesimokyti, aš galiu rašyti bet kokius vertinimus, tačiau gyvenimas yra jūsų, ir egzaminą laikysite jūs. Man nėra tiek svarbu, ar gausite šimtuką, o gal egzamino neišlaikysite, nes aš tik pasidžiaugsiu arba paliūdėsiu.“ Tada mokiniai suvokia, kad viską daro ne dėl manęs, tėvų ar visuomenės, bet dėl savęs. Norėjau klausti, kokią prasmę jaučiate šiame darbe, tačiau turbūt geresnio už puikius mokinių rezultatus įvertinimo nė nereikia?  Ne tik įvertinimas yra didžiausia mano darbo prasmė. Man labai svarbus santykis. Kai po daugybės metų sutinki nepažįstamą suaugusį žmogų – praplikusį vyrą ar brandžią moterį, – ir jis prisistato kaip mano mokinys bei dėkoja, tada suvoki mokytojo darbo prasmę. Švietime rezultatai ir prasmė ne taip greitai matomi, svarbiausia – santykis. Švietimo laukas vadinamas nuolat rusenančiu, jame netrūksta pokyčių ir skandalų. Ar nepavargstate nuo jų, kaip sekasi priimti naujoves?  Praėję metai buvo nepaprastai sunkūs. Kai neturėjau abiturientų, stengiausi atsiriboti ir iš šono pažiūrėti, kas bus su tomis naujovėmis. Esu nusivylusi naujomis programomis, metodine medžiaga, egzaminais, o svarbiausia – požiūriu į švietimą. Šiemet bandysiu kaip Miunhauzenas save tempti už pakarpos. Chaoso nesugeba suvaldyti tie, kurie turėtų tą daryti. Mane kaip lietuvių kalbos mokytoją labiausiai jaudina, kas vyksta su šia disciplina. Ugdymo programose, egzaminuose nuolat tenka sutikti frazę „visiems mokomiesiems dalykams, išskyrus lietuvių kalbos“. Pavyzdžiui, visiems pridėjo po dešimt taškų prie egzaminų rezultatų, bet laikiusiesiems lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – ne.

Bėgant metams, mes, mokytojai, po truputėlį išmokstame šiame chaose laviruoti, plūduriuoti. Kai sakome, kad kokiu nors egzaminu buvo pramuštas dugnas, noriu pabrėžti, kad švietimas yra bedugnė. Mes krentame ir krentame.

Bėgant metams, mes, mokytojai, po truputėlį išmokstame šiame chaose laviruoti, plūduriuoti. Kai sakome, kad kokiu nors egzaminu buvo pramuštas dugnas, noriu pabrėžti, kad švietimas yra bedugnė. Mes krentame ir krentame. Per pirmąjį priėmimą fizikos ir chemijos pedagogiką pasirinko po tris abiturientus, informatikos – du. Visgi šiemet kvietimus studijuoti pirmosios pakopos ugdymo mokslus gavo dešimtadaliu daugiau stojančiųjų nei pernai. Turite vilties, kad atsiras žmogus, kuris pakeis jus, kolegas? Pakeis dirbtinis intelektas. Šio klausimo kontekste norėčiau pakalbėti apie kitą problemą – korepetitorius. Prieš rugsėjį visas internetas buvo pilnas skelbimų apie jų teikiamas paslaugas, net mūsų elektroninio dienyno viršuje iššoka reklama apie korepetitorius. Reklamos pradeda erzinti, tarsi jei mokysiesi mokykloje, tai bus pasaulio pabaiga, bet nuo jos išgelbės „Digiklasė“. Kartais pagalvoju: „Eikit jūs visi į tas platformas, nesimokykite valstybinėse mokyklose, ir viskas.“ Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Violeta Žebrauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka Kai mūsų karta sulauks brandaus amžiaus ir nebepajėgs dirbti, tiesiog gali nebebūti kam mūsų pakeisti, gal tada nebereikės ir gyvų mokytojų? Tikrai nenoriu nieko blogo pasakyti apie korepetitorius, bet keistai atrodo, kai sukasi reklamos, kad gerą egzamino įvertinimą gavę abiturientai gali kitus mokyti lietuvių kalbos ar biologijos. Kartelė nuleista labai žemai, nes egzamine užtenka gauti 70 balų, ir jau gali būti mokytojas. Tad korepetitoriai, papildomos mokyklos, dirbtinis intelektas ir tai, kad į pedagogiką stoja mažai žmonių, iš esmės keis visą švietimo sistemą. O ir tuos jaunus žmones, kurie pasirenka būti mokytojais, sunku pritraukti į regionus. Ar yra besirenkančiųjų Marijampolę? Visi nori gyventi dideliuose miestuose – dauguma baigusiųjų studijas pageidauja likti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Nenoriu absoliutinti, bet tikrai mažai jaunų žmonių ryžtasi dirbti mažesniuose miestuose. Jaunimas viliojamas įvairiomis socialinėmis garantijomis, mažesni miestai bando studentus pritraukti suteikdami vos ne tokio pat dydžio kaip mokytojo atlyginimas stipendijas. Bet nežinau, kiek žmonių tai gali paskatinti, bent jau pas mus jaunų pedagogų nedaug. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka Galbūt banalus klausimas, vis dėlto mokytojas – tai profesija ar pašaukimas? Mano atveju tai yra pašaukimas. Itin brangus emociškai, bet pašaukimas. Turbūt nejausdamas pašaukimo nebūsi geru mokytoju, kaip nebūsi ir geru kunigu? Greičiausiai, nes reikia būti atsidavusiam. Pažįstu ir jaunesnių pedagogų, kurie dirba iš pašaukimo, tačiau šiame moderniame pasaulyje žvilgsnis į mokytoją yra kaip į profesiją, nes tai tapę tiesiog darbu. Man atrodo, valstybė, kurdama tokią politiką, užkraudama įvairias biurokratines naštas ir nevertindama mūsų darbo, mano, kad tai yra tik darbas, tad dirbkite jį. Nereikia čia jokio pašaukimo, nes juo sotus negali būti. Pašaukimu neapmokėsi sąskaitų, o juk nori jaustis oriai ir turi būti vertinamas, psichologiškai ir finansiškai saugus. Valstybė turėtų užtikrinti šiuos dalykus, kad galėtum mėgautis pašaukimu. Ko palinkėtumėte švietimo bendruomenei mokslo metų pradžios proga? Palinkėčiau stiprybės ir harmonijos šiame sudėtingame darbe. Taip pat visame chaose linkiu išlikti savimi, nesižeminti, nesiklaupti, nepataikauti valdžiai, būti oriems. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama