Tikyba ar teologija?

Šiandien mokykloje dorinio ugdymo disciplina yra podukros vietoje, ir jai pernelyg daug dėmesio neskiriama. Tai problema. Tačiau tai tėra vienas iš nedaugelio problemos aspektų. Šiuo atveju turime kitą klausimą – ar dorinis ugdymas turi būti diegiamas iki pat mokyklos baigimo? Atsakyti nėra taip paprasta, tačiau tam padeda tarpdisciplininė prieiga prie problemos.

Į visą programą reikia žvelgti kompleksiškai. Į mokyklą šiuo metu ateina didelė dalis mokytojų, kurie nėra susipažinę nei su Biblija, nei su Bažnyčios istorija, o mokyklos programoje tam skiriamas didelis dėmesys. Kartais suvokti tekstus, intertekstus yra labai sudėtinga, o jeigu dar mokytojai nėra skaitę pamatinių tekstų, kaip jie juos atpažins? Tai yra sritis, kur tikybos mokytojas turi nustoti būti tikybos mokytoju ir užsiimti teologine veikla.

Pripažinkime, kad dorovinės nuostatos paaugliams pasidaro visiškai nesvarbios, kai jie išgyvena paauglystės krizes, bandydami susivokti, kas vyksta jų kūne, kaip keičiasi jų mąstymas, kaip gyventi daugybę pagundų ir malonumų siūlančioje visuomenėje. Darbas turi būti pakreiptas kita linkme – jis turi būti labiau kultūrologinis, pristatantis kertinius teologijos mokslo disciplinos teiginius. Tai verčia mąstyti, gal tikybos ir etikos mokymas gimnazijoje turėtų būti keičiamas teologijos kursu.

Niekas negali ginčytis, kad būtent krikščionybė sintezavo ankstesnes civilizacijos bei kultūros patirtis ir tokiu būdu sukūrė Europos civilizaciją. Tačiau kaip ją pažinti be pamatinių teologijos studijų postulatų? Tai neįmanoma, ir tuomet susiduriame su požiūriu, kad Europa tiesiog atsirado, o Europos tapatybė yra kaip lapas – iš dangaus nukritęs reiškinys.

Bet taip nebūna. Lapai iš dangaus nekrenta. Jie krenta nuo medžių, ir norint sužinoti, kas tai yra, tenka apsidairyti ir rasti tą medį, kad suprastum priežasties ir padarinio ryšį. Tas pat ir kalbant apie ugdymo kursą mokykloje. Norint suprasti civilizaciją, reikia susipažinti su kertiniais jos postulatais. Kaip prie jų priartėti, jeigu kertiniai naratyvai nepaliečiami?

Būtent čia mes galime grįžti prie teologijos svarbos, kuri jungia daug disciplinų. Moralės ar dogmatikos pagrindus žmogus gauna dar mokydamasis tikybos, o tokie dalykai kaip Šventojo Rašto studijos, Bažnyčios istorija (ir priešistorė), trinitologijos ar kristologijos įvadas yra svarbūs elementariam bendrajam išsilavinimui. Be tokių bent paviršutiniško pažinimo klausimų mes niekaip negalime suvokti, kodėl artimo žmogaus gyvenimas yra vienoks ar kitoks.

Teologijos kursas pirmiausia turėtų būti parengtas per kultūrologijos prizmę. Nereikia jo paversti praktika, kaip tikėti, bet reikia jį dėstyti keliant klausimą, kuo tiki krikščionys.

Kodėl Bažnyčia buvo variklis, leidęs sukurti mokslą? Kodėl dar tikima Dievu racionalumo (o gal jau postracionalumo) amžiuje? Šios prielaidos leidžia susikalbėti vieniems su kitais, suvokti, kodėl mano aplinkoje esantys žmonės nėra vientisa masė. Tai leidžia pamatyti atskirus asmenis, o ne masę.

Svarbu, kad šioje stadijoje nebūtų griebiamasi pamokslavimo ar bandymo atversti į krikščionybę. Šis dalykas supažindina, bet nebūtinai įveda į praktiką. Dėl šios priežasties toks teologijos kursas pirmiausia turėtų būti parengtas per kultūrologijos prizmę. Nereikia jo paversti praktika, kaip tikėti, bet reikia jį dėstyti keliant klausimą, kuo tiki krikščionys. Tai esminė skirtis, ir šis kursas mokykloje yra gyvybiškai svarbus, nes per savosios tradicijos pažinimą galima kurti savivokos elementus.

Būtina pastaba – šis kursas turi būti įvestas gimnazijoje, iki tol dorinio ugdymo programa visiškai tenkina mokinių poreikius ir bandymus suvokti dalykus. O gimnazijos sąlyga – būti akademiškesnei už progimnaziją. Ir čia jau galima remtis ne sumąstytomis disciplinomis, bet egzistuojančia mokslų klasifikacija.

Tai, kad šis kursas turi būti ne religinis, o kultūrologinis, atveria duris visuotinumui. Būtent visuotinis teologijos pažinimo ugdymas ir turi tapti viena iš mokyklos disciplinų šerdžių. Teologijos kursas turi būti privalomas visiems mokiniams. Kam? Kad suprastum pats save ir šalia esantį žmogų.

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama