Lietuvos pedagogų rengimo sistema yra absurdiška
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Nesunku projektuoti ateitį – nevykstant radikalioms permainoms, mokytojų skylė plėsis. Ar išgelbės Lietuvos švietimo sistemą nuotolinės mokymo(si) platformos, korepetitoriai, mokytojai iš trečiųjų šalių ar dirbtinis intelektas – laikas parodys.
O kol laikas neparodė, reikėtų spėriai susimąstyti apie esamos sistemos taisymą – gal net radikalų. Kokia ta dabartinė sistema?
Galima būtų nuobodžiai vardinti, kokios aukštosios mokyklos šių dienų Lietuvoje vienaip ar kitaip rengia pedagogus, tačiau tuo nenorėčiau užsiimti – šią informaciją nesunku susirasti gūglo metodu.
Esmė kita – nepaisant esamų pedagogų rengyklų ir studijų programų, būsimųjų mokytojų trūksta, o ir tie, kurie stoja, kaip ne sykį pastebėta, renkasi ne gamtamokslinių ir kitų didžiųjų dalykų pedagogiką, bet antraeiles disciplinas.
Problemą pabandyta spręsti kurpiant profesinių pedagoginių studijų ir panašias programas. Kitaip sakant, esi baigęs istoriją, sakykim, VU, įstoji į vienų metų pedagogikos profesines studijas, pasiklausai apie didaktiką, pedagogines teorijas, ir voilà – gali eiti dirbti istorijos mokytoju.
Ir aš taip galvojau.
Pexels.com nuotrauka
Kai 2017 m. pateikiau dokumentus studijuoti būtent tokioje pedagogikos studijų programoje, vyliausi, kad pavyks suderinti tai ir su kitomis studijomis (siekiau magistro laipsnio Istorijos fakultete), ir su visaetačiu darbu. Tikėjausi, kad pedagogikos studijos bus formalios: teorijos, doktrinos, paradigmos, gal porą seminarų, koks nors baigiamasis darbelis, ir prašom – tu gali būti pedagogu.
Klydau.
Jau pirmąją dieną kažkas iš dėstytojų atvėrė mums akis – pedagogikos studijose laukia didelė praktika mokyklose. Kaip vaizdžiai nusakė – tokia, kad antrąjį semestrą jau iš esmės kažkurioje mokykloje dirbsite mokytojais, turėsite savo klases, o bet tačiau negausite už tai atlyginimo. Nes tai praktika.
Pedagogikos studijų nebaigiau.
Ar dabar kas nors pasikeitė? Kiek žiūrėjau tų pačių – mano neįveiktų – profesinių pedagogikos studijų programą, praktika ten ir toliau sudaro labai ženklią dalį. Taigi, regis, niekas nepasikeitė.
Ir tai yra atsakymas į daugelį klausimų.
Pexels.com nuotrauka
Pirmoji į galvą šaunanti mintis – kiek bendrojo ugdymo pedagogams reikalinga ta pedagogo kvalifikacija? Ką ji duoda?
Ar kokios nors konstruktyvistinės paradigmos didaktikos klasikų išmanymas būsimajam pedagogui padės, kai nuo narkotinio veipo apsvaigęs aštuntokas sumintys sviesti į jį suolą? Vargu.
Žinoma, remiantis tokia pat logika būtų galima įrodyti, kad bet koks aukštasis mokslas yra nereikalingas. Suprantama, kad tam tikras teorinės pedagogikos, ypač psichologijos pagrindų, išmanymas – gerai. Bet ar tiek gerai, kad tai būtų privaloma sąlyga dirbti mokykloje? Ir dar – kai trūksta kone pusės tūkstančio mokytojų?
Man, kaip nuosaikiam cinikui, kartais susidaro vaizdas, jog akademinės pedagogikos studijų programos reikalingos iš esmės tam, kad pedagogikos dėstytojai, kurių didžioji dalis niekada gyvenime nedirbo jokioje mokykloje, turėtų darbo. Jei iš tikrųjų yra taip – ar tikrai protinga reikalauti, kad kiekvienas mokyklos mokytojas turėtų pedagogo kvalifikaciją?
Pasipiktinęs skaitytojas galėtų paklausti – o ką daryti? Plačiai atverti mokyklų duris visai neparengtiems, tik tikėjimu, kad geba būti mokytoju, apginkluotiems asmenims? Nebūtinai. Visokių dalykų galima prigalvoti.
Stažuotes, pavyzdžiui – pusę metų duodi žmogui bandomąjį laikotarpį, prižiūri – ar gebės dirbti mokytoju? Arba individualų kompetencijų vertinimą – gal kas nors iš prigimties, be jokių pedagoginių mokslų labai talentingas mokytojas?
Esant milžiniškam – ir, regis, vis augsiančiam – pedagogų trūkumui, reikia imtis radikalių priemonių, kad pavyktų pritraukti jaunus, motyvuotus žmones į mokyklas. Profesinės pedagogikos studijos čia nėra geriausias kelias – tas vienų metų mokymasis (o iš esmės jau ir stažuotė mokykloje) pusbadžiu yra demotyvuojantis.
Taip į mokyklas ateis ne tie, kurie iš tiesų geri ir motyvuoti, o tie, kurie nelabai kitur kam reikalingi.
Manau, kad esant tokiai situacijai privalu atsisakyti realybės nebeatitinkančio reikalavimo, kad bendrojo ugdymo mokyklose privalo dirbti mokytojai, turintys pedagogo kvalifikaciją.
O toliau būtina daugybė sunkiau įgyvendinamų ilgalaikių priemonių: atlyginimas trys tūkstančiai į rankas, mokytojo asmens neliečiamumas, popierizmo mažinimas.
Ir tada viskas bus gerai.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Pexels.com nuotrauka
Kai 2017 m. pateikiau dokumentus studijuoti būtent tokioje pedagogikos studijų programoje, vyliausi, kad pavyks suderinti tai ir su kitomis studijomis (siekiau magistro laipsnio Istorijos fakultete), ir su visaetačiu darbu. Tikėjausi, kad pedagogikos studijos bus formalios: teorijos, doktrinos, paradigmos, gal porą seminarų, koks nors baigiamasis darbelis, ir prašom – tu gali būti pedagogu.
Klydau.
Jau pirmąją dieną kažkas iš dėstytojų atvėrė mums akis – pedagogikos studijose laukia didelė praktika mokyklose. Kaip vaizdžiai nusakė – tokia, kad antrąjį semestrą jau iš esmės kažkurioje mokykloje dirbsite mokytojais, turėsite savo klases, o bet tačiau negausite už tai atlyginimo. Nes tai praktika.
Pedagogikos studijų nebaigiau.
Ar dabar kas nors pasikeitė? Kiek žiūrėjau tų pačių – mano neįveiktų – profesinių pedagogikos studijų programą, praktika ten ir toliau sudaro labai ženklią dalį. Taigi, regis, niekas nepasikeitė.
Ir tai yra atsakymas į daugelį klausimų.
Suprantama, kad tam tikras teorinės pedagogikos, ypač psichologijos pagrindų, išmanymas – gerai. Bet ar tiek gerai, kad tai būtų privaloma sąlyga dirbti mokykloje?Įsivaizduokime labai motyvuotą jauną žmogų, norintį tapti pedagogu. Įsivaizduokime, kad jis pasirenka tokias studijas. Pirmas dalykas – jam reikės atsisakyti kitų darbų ir, tikėtina, studijų, nes nepavyks suderinti jų su pedagogine praktika – didžiai abejočiau, kad praktikos vietos (t. y. mokyklos) šoka pagal praktikantų dūdelę ir sudarinėja tokius pamokų (t. y. praktikos vykdymo) tvarkaraščius, kokių jie pageidauja. Bus taip, kaip nustatysim, o jei nenorit – nestudijuokit pedagogikos. Taigi, mūsų idealistas jaunuolis meta studijas (tarkim, magistrantūros), meta darbą (tarkim, nelabai mėgstamą) ir vienus metus uoliai studijuoja pedagogiką, atlieka praktiką mokykloje, veda pamokas, negauna už tai algos, bet gauna vadinamąją tikslinę išmoką pedagogams – 770 eurų per mėnesį. Ne taip ir blogai, ar ne? Bet ir nieko labai gero – nebūsiu originalus pasakydamas, kad 770 eurų atlygis šiais laikais, ypač didžiuosiuose miestuose, yra stebinantis. Blogąja prasme. Taip, tai ne pora šimtų – kaip buvo anksčiau, vis dėlto – ne kažką. Prie šios kuklios finansinės paskatos dar pridėkime tai, kad mūsų hipotetinis idealistas jaunuolis, norintis tapti pedagogu, dėl šitų studijų atsisakė kito darbo (kad ir nelabai mėgstamo) irba kitų studijų (kad ir nelabai perspektyvių). Ar daug tokių idealistų atsiras? Kaip matome iš žiojinčios mokytojų skylės – nedaug. Šioje vietoje reikia kažką daryti. Mano manymu, pedagogų stygių iš dalies nulemia formalizuotas ir ne visai adekvatus esamai situacijai reikalavimas – kad mokykloje dirbantis mokytojas privalo turėti pedagogo kvalifikaciją. Maža paslaptis – kad galėtum mokyti profesinėje mokykloje, pedagogo kvalifikacijos nereikia. Kad galėtum dėstyti aukštojoje mokykloje – pedagogo kvalifikacijos nereikia. Kad galėtum dalyvauti „Renkuosi mokyti“ programoje ir dvejus metus mokyti pagal bendrojo ugdymo programas – pedagogo kvalifikacijos nereikia. O ten, kur žiojasi vis baisesnė mokytojų skylė, – ten pedagogo kvalifikacija būtina. Išeina kažkokia atvirkščia situacija: bendrojo ugdymo mokyklose, kurios yra tarytum pradinis laiptelis į švietimo olimpą, pedagogams keliami aukščiausi reikalavimai (t. y. turėti pedagogo kvalifikaciją), o kituose – toliau einančiuose – švietimo sistemos etapuose tokio reikalavimo nebelieka. Taip neturėtų būti.
Pexels.com nuotrauka
Pirmoji į galvą šaunanti mintis – kiek bendrojo ugdymo pedagogams reikalinga ta pedagogo kvalifikacija? Ką ji duoda?
Ar kokios nors konstruktyvistinės paradigmos didaktikos klasikų išmanymas būsimajam pedagogui padės, kai nuo narkotinio veipo apsvaigęs aštuntokas sumintys sviesti į jį suolą? Vargu.
Žinoma, remiantis tokia pat logika būtų galima įrodyti, kad bet koks aukštasis mokslas yra nereikalingas. Suprantama, kad tam tikras teorinės pedagogikos, ypač psichologijos pagrindų, išmanymas – gerai. Bet ar tiek gerai, kad tai būtų privaloma sąlyga dirbti mokykloje? Ir dar – kai trūksta kone pusės tūkstančio mokytojų?
Man, kaip nuosaikiam cinikui, kartais susidaro vaizdas, jog akademinės pedagogikos studijų programos reikalingos iš esmės tam, kad pedagogikos dėstytojai, kurių didžioji dalis niekada gyvenime nedirbo jokioje mokykloje, turėtų darbo. Jei iš tikrųjų yra taip – ar tikrai protinga reikalauti, kad kiekvienas mokyklos mokytojas turėtų pedagogo kvalifikaciją?
Pasipiktinęs skaitytojas galėtų paklausti – o ką daryti? Plačiai atverti mokyklų duris visai neparengtiems, tik tikėjimu, kad geba būti mokytoju, apginkluotiems asmenims? Nebūtinai. Visokių dalykų galima prigalvoti.
Stažuotes, pavyzdžiui – pusę metų duodi žmogui bandomąjį laikotarpį, prižiūri – ar gebės dirbti mokytoju? Arba individualų kompetencijų vertinimą – gal kas nors iš prigimties, be jokių pedagoginių mokslų labai talentingas mokytojas?
Esant milžiniškam – ir, regis, vis augsiančiam – pedagogų trūkumui, reikia imtis radikalių priemonių, kad pavyktų pritraukti jaunus, motyvuotus žmones į mokyklas. Profesinės pedagogikos studijos čia nėra geriausias kelias – tas vienų metų mokymasis (o iš esmės jau ir stažuotė mokykloje) pusbadžiu yra demotyvuojantis.
Taip į mokyklas ateis ne tie, kurie iš tiesų geri ir motyvuoti, o tie, kurie nelabai kitur kam reikalingi.
Manau, kad esant tokiai situacijai privalu atsisakyti realybės nebeatitinkančio reikalavimo, kad bendrojo ugdymo mokyklose privalo dirbti mokytojai, turintys pedagogo kvalifikaciją.
O toliau būtina daugybė sunkiau įgyvendinamų ilgalaikių priemonių: atlyginimas trys tūkstančiai į rankas, mokytojo asmens neliečiamumas, popierizmo mažinimas.
Ir tada viskas bus gerai.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
