L. Andrikienė apie Šv. Jokūbo kelią: patirtis liudija, kad Lietuva Europos istorijoje niekada nebuvo joks užkampis

„Buvome už geležinės uždangos ir nežinojome, ką žmonės apie mus galvoja. Bet mus matė Šv. Jokūbo kelyje ir žiūrėjo į mus kaip į krikščioniškos Europos dalį“, – apie Šv. Jokūbo kelio istoriją Lietuvoje kalba Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos Lietuvoje steigėja LAIMA ANDRIKIENĖ. Apie piligrimystę ir Šv. Jokūbo kelio Lietuvoje atšakas – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su L. Andrikiene. youtube.com video Kur rasti šv. Jokūbo pėdsakus? 1987 m. spalio 23 d. Europos Taryba pristatė Santjago de Kompostelos deklaraciją, paskelbdama Šv. Jokūbo kelią ir jo atšakas visoje Europoje pirmuoju Europos kultūros keliu. Pagrindinė žinia – kad Europa yra ne vien politinis ir ekonominis projektas, bet ir vertybėmis grįsta sąjunga, bendrystė, besiremianti krikščioniškomis Europos šaknimis. Šv. Jokūbo kelio tinklas Lietuvoje pradėtas kurti prieš trylika metų, o Europos Tarybos Europos kultūros kelių institutas jį pripažino ir sertifikavo 2016-aisiais. Tačiau idėja, pasak L. Andrikienės, kilo dar anksčiau. „Kai 2009 metais buvau išrinkta į Europos Parlamentą antrai kadencijai, kolegos iš Ispanijos sumanė įkurti Europos kultūros kelių ir Šv. Jokūbo kelio parlamentarų grupę. Jiems turbūt trūko narių, ir jie manęs paprašė juos paremti bei prisijungti prie grupės. Aš sutikau. Vieną dieną man buvo pasiūlyta parengti pranešimą apie šv. apaštalo Jokūbo pėdsakus Lietuvoje. Svarsčiau – kur juos rasti? Nusprendžiau pabandyti – gal kas iš to išeis. Sugrįžau į Lietuvą ir su dviem draugais – teologijos daktaru, žurnalistu Valdu Kilpiu ir Kauno kolegijos dėstytoja Birute Nenortaite – tiesiu taikymu nuvykome pas vienos parapijos kleboną paklausti, kur ieškoti šių pėdsakų“, – idėjos priešistorę pasakoja pašnekovė.

Mano pranešimas išėjo kupinas įvairiausių istorijų, kai kurie net nustebo. Visos istorijos buvo apie tai, kaip Šv. Kazimiero bažnyčia buvo paversta ateizmo muziejumi, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia – operos teatro sandėliu. Tai žmonėms padarė nepaprastą įspūdį.

Tuo metu apie tai dar nebuvo daug žinoma, tad klebonas pasiūlė ieškoti bažnyčių, turinčių šv. Jokūbo vardą. „Internete radau, kad tokių yra vienuolika. Tad 2012-aisiais ankstyvą pavasarį sėdome į automobilį ir keliavome iš vienos parapijos į kitą. Kalbėjomės su vietiniais, klebonais, kur neradome klebonų – su zakristijonais, leidomės į rūsius. Mano pranešimas išėjo kupinas įvairiausių istorijų, kai kurie net nustebo. Visos istorijos buvo apie tai, kaip Šv. Kazimiero bažnyčia buvo paversta ateizmo muziejumi, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia – operos teatro sandėliu. Tai žmonėms padarė nepaprastą įspūdį. Taip viskas ir prasidėjo“, – kalba pašnekovė. Taigi, L. Andrikienė kartu su Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu, tapusiu Šv. Jokūbo kelio Lietuvoje globėju, ėmė tiesti kelius mūsų šalyje. Atsirado keturi tarptautiniai Šv. Jokūbo keliai: Žemaitijos–Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Šv. Jokūbo kelias. Unsplash.com nuotrauka Kelionė tarsi rekolekcijos „Ši kelionė buvo tarsi rekolekcijos, be to, pamačiau tokią Lietuvą, kokios dar nebuvau mačiusi, nors šioje žemėje jau buvau pragyvenusi ne vieną dešimtį metų, – gražią, dvasiškai turtingą šalį, nematytą, negirdėtą kultūros ir religinį paveldą“, – prisipažįsta L. Andrikienė. Kelionė jai padėjo atrasti įvairiausių istorijų. Pavyzdžiui, Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios zakristijonas pasakojo apie tragišką vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio likimą, kai jis per 1794 m. sukilimą už išdavystę buvo viešai pakartas Varšuvoje, ir imperatoriaus Napoleono Bonaparto adjutanto palaikus. L. Andrikienė sako: „Mokykloje patiko mokytis istorijos. Bet tokią Lietuvą, kokią pamatėme keliaudami iš vienos bažnyčios į kitą, negaliu su niekuo palyginti. Dėkoju Dievui, kad Jis man ją dovanojo, kad sužinojau tiek daug dalykų, kurių visiškai neįsivaizdavau esant. Tada matai, kad Lietuva Europos istorijoje niekada nebuvo užkampis.“ Įkvėpta šių įspūdžių, L. Andrikienė 2012 m. išleido knygą lietuvių ir anglų kalbomis „Šv. Jokūbo kelio šviesa / The Light of St. James Way“, kurioje aprašytos visos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios ir jų istorijos. O neseniai išleido „CAMINO. Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje ir jo piligrimai / The Way of St. James in Lithuania and Its Pilgrims“, kurioje pateikti visų kelių aprašai, lietuviškų kelių pripažinimas ir sertifikavimas, aptartas tradicinis Šv. Jokūbo muzikos festivalis ir asociacijų veikla Lietuvoje bei užsienyje. Kelionė Vilniaus keliu Vilniaus kelio, kuriuo keliaus piligrimai, ilgis yra 493 kilometrai. Jis prasideda Lietuvos šiaurėje – prie Latvijos sienos ir per Pasvalio, Panevėžio, Anykščių, Molėtų, Vilniaus rajono ir miesto, Trakų, Alytaus ir Varėnos rajonų, Druskininkų miesto ir Lazdijų rajono savivaldybių teritorijas driekiasi iki Lietuvos ir Lenkijos sienos. Čia lietuviškasis Šv. Jokūbo kelias susijungia su Lenkijos keliu ir veda iki Vokietijos ir Prancūzijos, kol pasiekia Santjago de Kompostelos miestą ir čia esančią Šv. apaštalo Jokūbo katedrą.

Dalyvaudama ir kitų šalių piligrimystės žygiuose imu suvokti, kad piligrimystė yra nuostabus būdas pažinti tautą, šalį, kitą kultūrą bei jos tradicijas, pradedant architektūra ir baigiant kulinariniu paveldu. 

Oficiali piligrimystė prasideda rugpjūčio pabaigoje, tačiau dalis piligrimų atvyko anksčiau. Pirmą dieną kai kurie jų išvyks į Molėtus ir Alantą, aplankys Dubingius. Šeštadienį visi piligrimai, įskaitant šešis ukrainiečius, rinksis Vilniuje, Dievo Gailestingumo šventovėje. Sekmadienį laukia piligrimystė Vilniuje: malda Aušros Vartuose, apsilankymas Šv. Jonų bažnyčioje, susitikimas su arkivyskupu Gintaru Grušu, šv. Mišios Arkikatedroje bazilikoje, apsilankymas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje bei dominikonų vienuolyne. Ankstyvą rytą piligrimai iš Vilniaus autobusu vyks į Merkinę. Iš ten pėsti per mišką žymėtu Šv. Jokūbo keliu eis į Liškiavą, o tada plauks laivu į Druskininkus, ten dalyvaus šv. Mišiose. Taip pat aplankys Perloją ir Varėną. Kelionės metu prie jų prisidės dar du piligrimai iš Taivano – Fu Dzen katalikiškojo universiteto rektorius ir dekanas. Žmonės aplankys Trakus, kur vyks didieji Marijos Dievo Motinos atlaidai, ir Onuškį. Paskutinę dieną vėl Vilniuje piligrimai susitiks su sostinės meru ir apsilankys istorinėje Kovo 11-osios salėje Seime. Piligrimystė truks septynias dienas. Šv. Jokūbo katedra Santjago de Kompostelos mieste, Ispanijoje. Wikimedia.org nuotrauka Žinomumas ir pripažinimas L. Andrikienė džiaugiasi, kad vis daugiau domimasi Lietuva ir jos piligrimystės keliais: „Iš tikrųjų tai pripažinimas, kad šie keliai žinomi ne tik čia, Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai labai džiugina.“ „Dalyvaudama ir kitų šalių piligrimystės žygiuose imu suvokti, kad piligrimystė yra nuostabus būdas pažinti tautą, šalį, kitą kultūrą bei jos tradicijas, pradedant architektūra ir baigiant kulinariniu paveldu. Tuo metu gali eiti be triukšmo, sustoti apmąstymams ar maldai. Mes, dirbantys žmonės, tokiai veiklai nedaug laiko galime skirti, bet jeigu susiruoši – tai tampa dovana, kurios vertę tik paskui suvoki“, – šypsosi pašnekovė. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama