Įtrauktis švietime: galimybė augti visiems, bet kliudo stereotipai

Dar šių metų vasarį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovas per LRT radiją žadėjo peržiūrėti ir labiau pritaikyti įtraukiojo ugdymo programas specialiųjų poreikių vaikams.

„Girdime bendruomenės iššūkius, sieksime palengvinti mokytojams darbą, kad mokyklos būtų labiau prisitaikiusios dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių“, – sakė švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius. „Peržiūrėsime ir programas, kad jos būtų labiau pritaikytos dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių“, – pridūrė jis.

Likus keletui dienų iki naujų mokslo metų dienraštis „Bernardinai.lt“ domisi, kokia įtraukiojo ugdymo modelio nauda pastebėta per metus ir kokių su tuo susijusių sunkumų vis dar patiria mokytojai, mokiniai bei jų tėvai.

Laikinoji švietimo ministrė Raminta Popovienė interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigė, kad buvo kilę problemų, vyksta diskusijos. Ministerijoje suburta įtraukiojo ugdymo patarėjų grupė, kurią sudaro įvairios nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios tam tikrai negalią turinčių žmonių grupei.

„Kyla nemažai klausimų dėl žinių patikrinimo parengimo specialiųjų poreikių turintiems moksleiviams, taip pat dėl egzaminų vertinimo, tam tikrų užduočių parengimo. Sutarėme dirbti kryptingai, imti po vieną du klausimus ir juos spręsti iki galo. Suprantu didelį krūvį, kurį patiria mokytojai ir mokinio padėjėjai, tačiau akcentuojame, kad padėjėjų skaičius didėja, organizuojami kvalifikacijos mokymai“, – nurodė R. Popovienė.

Laikinoji švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka K. Gruzdienė: didžiausia bėda – stereotipai

„Pirmiausia vaikas, turintis negalią, švietime tapo ne tik šeimos, bet ir valstybės rūpesčiu. Šeima nebe viena turi stengtis įrodyti, kad reikia sudaryti sąlygas vaikams, bet valstybė teisiniu lygmeniu pripažįsta, jog negali atsisakyti tokio vaiko, mokinio ar studento, teisindamasi nepasiruošimu. Tai svarbu: šeimos reikalas tampa valstybės įsipareigojimu“, – tikina Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkė, „Pokyčių ambasados“ fondo vadovė KLEMENTINA GRUZDIENĖ, paklausta, kas pastebėta per šiuos pokyčių metus.

Anot jos, labai svarbus pasikeitimas – Įtraukties švietime centro įsteigimas. Į šią įstaigą galima kreiptis ir klausti, kaip spręsti vieną ar kitą situaciją.

Pagrindinė problema – nesusipratimas, ar mes pasirengę, ar ruošiamės tik iš dalies. Trūksta nacionalinės metodikos, kuri padėtų įvertinti, kiek mokykla pasirengusi, kiek ji pritaikyta mokiniams, turintiems skirtingų poreikių.

Tačiau K. Gruzdienė teigia, kad jai kaip Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkei tenka nagrinėti ir atvejus, kai švietimo įtrauktis stringa.

„Vis dar dažnai trūksta individualizuoto mokymo. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje nurodyta, kad ne tik turi būti užtikrintas įtraukusis švietimas, bet ir pagalba mokiniui privalo būti individualizuota. Įtrauktis – ne tik įstatymas ar nuovažos įrengimas. Nuovaža neišspręs testavimo ar žinių patikrinimo klausimų, ypač vaikams, kuriems reikia lengvai suprantama kalba pateiktos mokymo medžiagos ar sensorinių pertraukų.

Pagrindinė problema – nesusipratimas, ar mes pasirengę, ar ruošiamės tik iš dalies. Trūksta nacionalinės metodikos, kuri padėtų įvertinti, kiek mokykla pasirengusi, kiek ji pritaikyta mokiniams, turintiems skirtingų poreikių. Viena mokykla gali įsirengti liftą ar nuovažą, kita – įsigyti metodinių priemonių darbui su autistiškais vaikais. O kuri iš jų labiau pasirengusi? Neaišku. Todėl būtinas aiškus vertinimo mechanizmas“, – dėsto K. Gruzdienė.

Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkė, „Pokyčių ambasados“ vadovė Klementina Gruzdienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ji nurodo dar vieną rimtą bėdą – bendruomenės požiūrį. „Apklausos byloja, kad nemaža dalis tėvų vis dar nenorėtų, jog jų tipinės raidos vaikai mokytųsi kartu su turinčiaisiais pagalbos poreikių. Tai rodo, kad įtraukties vertybės vis dar nėra giliai įsišaknijusios visuomenėje. Kai nėra tinkamo požiūrio, net ir įstatymų pakeitimai negali sėkmingai veikti“, – sako K. Gruzdienė.

Moteris yra autistiško berniuko mama, todėl tikina, kad įtrauktis naudinga visiems: ji ugdo atjautą, stiprina empatijos raumenį. Bet vien būti kartu neužtenka – būtina pagalba.

„Mokyklos klasės, kurios atspindi natūralią visuomenės įvairovę, geriau parengia vaikus gyvenimui. Lietuvoje maždaug aštuoni procentai žmonių turi negalią, tad natūralu, kad ir klasėse turėtų būti panaši proporcija. Sterilizuotos klasės formuoja nenatūralų pasaulio suvokimą. Užaugę vaikai būna nepasirengę priimti kitoniškumą – jie patiria šoką pamatę, kad pasaulis yra įvairus“, – aiškina ji.

Pašnekovė tvirtina, kad vis dar didžiausia bėda – stereotipai: „Žiniasklaidoje dažnai buvo akcentuojami agresyvūs elgesio atvejai, ypač autizmo tema, todėl formavosi baimė, kad neįgalūs vaikai yra neprognozuojami. Iš tiesų vaikas nėra agresyvus – jam tiesiog trūksta priemonių išreikšti savo poreikius.“

Per tokį pozityvų dialogą galime auginti supratingesnę ir tolerantiškesnę bendruomenę – ne tik specialistus, bet ir tėvus.

Pasak K. Gruzdienės, tik tinkamai pritaikyta aplinka ir reikiama pagalba – mokinio padėjėjai, mokytojo asistentai, logopedai, sensorinės pertraukos, reikiamos metodinės priemonės – gali užtikrinti sėkmingą įtrauktį.

„Įtraukusis švietimas jau davė daug naudos, bet dar laukia daug darbo. Ką galima daryti jau dabar, net be didelių investicijų? Keisti visuomenės nuostatas. Tam galima pasitelkti dialogą, gerus pavyzdžius, bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis – diskusijas, filmus, spektaklius, renginius. Per tokį pozityvų dialogą galime auginti supratingesnę ir tolerantiškesnę bendruomenę – ne tik specialistus, bet ir tėvus“, – tvirtina K. Gruzdienė.

Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka

Įtraukusis ugdymas – ne trukdis, o galimybė visiems augti

Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas DAINIUS ŽVIRDAUSKAS, paklaustas, kokie buvo praėję mokslo metai kalbant apie įtraukųjį ugdymą, tvirtina, kad nuveikta daug ir dirbama kryptingai: „Kalbame apie įvairių poreikių turinčių vaikų ugdymą, jų integraciją ne tik į pamokas, bet ir į vertinimo, egzaminų procesus.“

„Svarbus ir „Tūkstantmečio mokyklų“ projektas. Jis padėjo daugeliui mokyklų sustiprinti infrastruktūrą: įrengti liftus, nuovažas, sensorinius kambarius. Atvirai kalbant apie problemas, įtrauktis tapo strategine kryptimi, todėl tiek steigėjai, tiek savivaldybės ėmė aktyviai investuoti. Kiekviena mokykla žengė savo tempu: viena priėmė daugiau specialistų, kita įsirengė trūkstamą įrangą, trečia gavo papildomą finansavimą. Svarbiausia – nesustoti ir tęsti pradėtą darbą“, – prideda jis.

Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas Dainius Žvirdauskas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

Tačiau D. Žvirdauskas neslepia įtraukiojo ugdymo srityje matantis keturias pagrindines problemas. „Pirmoji – administracinė, vadybinė ir finansinė. Ne visose savivaldybėse lėšos skirstomos vienodai greitai: vienur vėluoja finansavimas pedagogų pareigybėms, kitur – infrastruktūrai pritaikyti. Ši problema sprendžiama, tačiau vis dar išlieka“, – aiškina jis.

Anot D. Žvirdausko, problema yra ir tėvų, auginančių vaikus, turinčius specialiųjų ugdymo poreikių, nuostatos. Kartais tėvai nenori pripažinti, kad jų vaikui reikia pagalbos, vengia kreiptis į specialistus. „Dėl to kyla vertybinių ir net teisinių klausimų. Čia labai svarbi savivaldybių pedagoginių psichologinių tarnybų, vaiko gerovės komisijų, mokyklų ir kitų institucijų pagalba“, – teigia jis.

Kaip ir K. Gruzdienė, D. Žvirdauskas nurodo, kad įtraukiajam ugdymui įsitvirtinti nepadeda ir tėvų, kurių vaikai mokosi kartu su specialiųjų ugdymo poreikių turinčiais vaikais, požiūris.

„Dažnai kyla klausimas: „Kodėl mano vaikas turi kentėti dėl kitų?“ Tokia nuostata suprantama, bet būtina suvokti, kad įtraukusis ugdymas rengia vaikus gyvenimui visuomenėje, moko bendradarbiavimo ir tolerancijos. Tai – ne trukdis, o galimybė visiems augti“, – sako jis.

Todėl pagrindinė žinia tėvams – pasitikėti mokyklos specialistais, bendradarbiauti ir kartu ieškoti geriausių sprendimų.

Dar viena problema, pasak D. Žvirdausko, yra mokyklų pasirengimas: reikia kelti pedagogų kvalifikaciją, stiprinti mokytojų bendradarbiavimą su pagalbos specialistais, gerinti individualų stebėjimą, konsultacijas.

„Žvelgiant į ateitį, prioritetas turėtų būti kiekvienos mokyklos gebėjimas įsivertinti sunkumus ir kryptingai juos spręsti, pasitelkiant savivaldybių, ministerijos, įtraukties centrų pagalbą. Tai jau vyksta, bet reikia dar daugiau kokybiškos, profesionalios komunikacijos ir bendradarbiavimo.

Svarbu pasimokyti iš kitų šalių – pavyzdžiui, Švedijoje kiekvieno vaiko būklė vertinama asmeniškai, dirba gausios pagalbos specialistų komandos. Ten vaikai, net jei kartais mokosi atskirose erdvėse, vis tiek yra bendruomenės dalis.

Todėl pagrindinė žinia tėvams – pasitikėti mokyklos specialistais, bendradarbiauti ir kartu ieškoti geriausių sprendimų. Tik taip užtikrinsime, kad visi vaikai jaustųsi priimti ir galėtų augti visaverčiais visuomenės nariais“, – tikina D. Žvirdauskas.

Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

Pagalba mokykloms

„Metai praėjo gana ramiai. Mokyklos pagalbą gali gauti iš pedagoginių psichologinių tarnybų, kurios veikia kiekvienoje savivaldybėje. Regionuose taip pat dirba regioniniai specialiojo ugdymo centrai, konsultuojantys mokyklas įtraukties klausimais, o visą metodinę pagalbą teikia Lietuvos įtraukties švietime centras“, – vardija Lietuvos įtraukties švietime centro direktorė SANDRA VALANTIEJIENĖ.

Šis centras teikia įvairią metodinę pagalbą mokykloms: kaip dirbti su konkretų sutrikimą turinčiu vaiku, kaip spręsti kylančias problemas.

S. Valantiejienė aiškina, kad, ko gero, daugiausia sunkumų dirbant su vaikais kyla, kai reikia gerinti ugdomosios aplinkos pritaikymą, spręsti bėdas dėl mokinių elgesio, adaptuoti mokomąją medžiagą.

Anot jos, šiuo metu priimtos tam tikros priemonės: pedagogų perkvalifikavimo į švietimo pagalbos specialistus programos, specialiųjų pedagogų ir logopedų rengimo programos.

„Taip pat aktyviai diskutuojame apie mokinio padėjėjų pareigybių aprašymus – kokias funkcijas jie turėtų atlikti ir kaip pritraukti daugiau žmonių dirbti šiose pozicijose“, – sako S. Valantiejienė.

Lietuvos įtraukties švietime centro direktorė Sandra Valantiejienė. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka

Įtraukties švietime centras teikia dviejų krypčių pagalbą. „Mums skambina mokyklų bendruomenės ir prašo tam tikrų mokymų. Populiariausios temos mūsų įstaigoje – autizmo spektro sutrikimai ir elgesio bei emocijų sutrikimai. Mokykloms reikia daug metodinės medžiagos, įvairių mokymų.

Be to, tiek praeitais, tiek šiais mokslo metais tęsiame mokinio padėjėjų mokymus: kaip dirbti su vaikais, turinčiais elgesio ir emocijų, mokymosi ar autizmo spektro sutrikimų. Taip pat mokyklos kreipiasi dėl mobiliosios pagalbos – tuomet mūsų specialistų komanda vyksta į vietą spręsti konkrečius klausimus. Kaip ir mokymuose, taip ir mobiliosios pagalbos atvejais vyrauja dvi temos: elgesio ir emocijų sutrikimų turinčių vaikų ugdymas bei integravimas į bendrojo ugdymo sistemą ir autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų ugdymas bei integravimas“, – vardija S. Valantiejienė.

Anot jos, mokyklų iššūkiai išlieka tokie pat kaip ir pastaraisiais metais – švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų trūkumas. Mokykloms tenka spręsti klausimus, ką ir kaip daryti, kaip veiksmingiau teikti pagalbą mokiniams.

Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

Centro direktorė atskleidžia atlikusi kokybinį tyrimą apie įtrauktį švietime, kaip visi mokiniai jaučiasi šioje aplinkoje su įvairaus amžiaus vaikais. Jo rezultatus pristatys lapkritį.

„Mūsų specialistai atkreipė dėmesį, kad didėja pakantumas, empatija, supratimas. Vaikai tobulina įgūdžius padėti vieni kitiems, pastebėti, kaip jaučiasi kitas, jei jam sunku, mokosi priimti pagalbą. Tai labai svarbūs kasdieniai gyvenimo įgūdžiai, kurių reikia visiems“, – tikina ji.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama