Vyskupas M. Sabutis: „Svarbiausia, kad pabaigus amžių Kūrėjas sakytų „Eik į dešinę prie tų...“

Kalbėdamas interviu XFM radijui dvasininkas dalijasi įžvalgomis apie į Lietuvą ateinančią sekuliarizmo bangą, vis dar ne vienam nuoskaudas keliančius evangelikų ir katalikų santykius ir prisimena gyvenimą Tauragėje. youtube.com video Ką jums reiškia skaičius 50? Kaip ir daugelis krikščionių, pirmiausia dėkoju Dievui už tuos metus. Esu laimingas, kad Viešpats vedė ir gyvenime sutikau daug gerų žmonių. Be abejo, vis dažniau galvoju, kad didesnė gyvenimo dalis jau nugyventa. Iškeliauti galime bet kada, tad natūralu, kad kyla vis daugiau minčių apie amžinybę, prasmę, veiksmus, darbus. Žmonės skundžiasi, kad šiuolaikiniame greitame pasaulyje nėra kada sustoti ir pamąstyti. Ar skiriate laiko refleksijai? Aš nuo pat vaikystės gana daug laiko jai skiriu. Manau, refleksija – vienas iš svarbiausių dalykų. Prisimenu legendinio Elvio Presley ir jo bičiulio krikščionio istoriją. Žinoma, dėl tikėjimo jų ryšys gan greitai nutrūko, tačiau bičiulis Elviui sakydavo, kad svarbu ne tai, į kurią pusę bėgi, o nuo ko. Aš to taip pat dažnai klausiu. Jei gyvenime nerandame svarbių atsakymų, vadinasi, bėgame nuo savo šešėlių į įsivaizduojamą miglą. Refleksija padeda suprasti, koks aš šiandien esu Dievo ir žmonių akivaizdoje. Vienintelis gyvas likęs Medininkų tragedijos liudininkas, evangelikų reformatų dvasininkas Tomas Šernas yra sakęs, kad sunkio gyvenime daugiau, tačiau reikia norėti tą malonę pamatyti. Kaip tai padaryti? Puikus pasakymas. Tik sunkį pakeisčiau kryžiumi. Būtent jame galime matyti malonę. Aš skeptiškai žvelgiu į vadinamąją sėkmės teologiją, kuri teigia, kad tikinčiajam visada seksis. Tai abejotinas teiginys, kuris nėra tiesiogiai iš Biblijos. Jėzus juk sako: „Imkite ir neškite savo kryžių.“ Tad natūraliai kyla klausimas: kas yra tas kryžius? Tai ir įvairios mūsų negalios, nuopuoliai, be kita ko, ir gyvenimo situacijos, kai patys nelabai ką galime padaryti. Varguose mes šaukiamės Viešpaties, tuomet grįžta teisingas kūrinio ir Kūrėjo santykis. Jūs gimėte ir užaugote Tauragėje. Ar palaikote ryšius su gimtuoju miestu? Tauragė man svarbi. Mano garbaus amžiaus tėvai ir uošviai ten gyvena. Mieste yra gimtoji evangelikų liuteronų parapija, daug ryšių ir prisiminimų. Džiugu, kad miestas vis gražėja, jame daug gerų ir darbščių žmonių. Na o didžiausią įtaką tikėjimui padarė mama ir vyskupas Jonas Kalvanas. Būtent jis man Konfirmacijos proga padovanojo Naująjį Testamentą, kuris tapo esminiu postūmiu mano tikėjimo kelionėje. Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Ar tada įsivaizdavote, kad vieną dieną tapsite Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupu? Savęs su titulais niekada nesiejau. Tai nebuvo ir nėra mano gyvenimo prioritetas. Pradėjus tarnystės kelią nebuvo svarbu, kur tarnauti. Kunigystės pradžioje man priskirtos keturios parapijos, visos turėjo savo problematiką. Taip jau nutiko, kad Vilniaus parapijai reikėjo dvasininko, tad konsistorija ir vyskupas pasiūlė mane. Svarbu pažymėti, kad praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo įšventinta daug panašaus amžiaus kunigų. Taigi ir Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupo rinkimuose nebuvau ypatingas kandidatas. Buvau išrinktas antrajame ture ir tikrai ne absoliučia dauguma. Jau ne vienus metus kalbama apie dvasininkų trūkumą ne tik katalikų, bet ir evangelinėse bažnyčiose. Kaip jūs šią problemą matote? Tai didelė problema. Viena vertus, galime kaltinti sekuliarizaciją, tai, kad krikščionybė visuomenės gyvenime nebėra tokia aktuali. Ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje ateizmas yra ne vienos kartos pasirinkimas. Bendrauju su jaunimu ir žinau ne vieną atvejį, kai Vilniuje augantys paaugliai nėra buvę bažnyčios viduje. Vis dažniau susiduriame su žmonėmis, kuriems Dievas, amžinybė, atleidimas yra tarsi svetimos kalbos žodžiai. Visuomenė bendrąja prasme paveikta vizualinės informacijos. Kita vertus, tenka pripažinti, kad galbūt mes, dvasininkai, esame ne patys geriausi pavyzdžiai. Kad ir mūsų bažnyčioje šiuo metu yra vienas kandidatas tapti dvasininku, tačiau nemanau, jog šio žmogaus apsisprendimas susijęs su mano veikla. Vadinasi, yra problema ir reikia prašyti Viešpaties, kad rodytų kelią.

Tetrūksta būti ištikimiems Kristaus žodžiui ir nežiūrėti į Bažnyčią kaip į rinkodaros projektą, kurio tikslas – pritraukti ar sudominti žmones.

Ar gali būti, kad ateityje keisis Bažnyčios veiklos metodai? Manau, ne. XIX–XX amžiais Bažnyčia daug eksperimentavo. Esu įsitikinęs, kad jau išbandyti visi įmanomi metodai. Tetrūksta būti ištikimiems Kristaus žodžiui ir nežiūrėti į Bažnyčią kaip į rinkodaros projektą, kurio tikslas – pritraukti ar sudominti žmones. Manau, daugiausia dėmesio turi būti skiriama ne naujiems žmonių įtraukimo būdamas, o mūsų įsišaknijimo Viešpaties žodyje apmąstymams. Esate vienas girdimiausių krikščioniškų balsų Lietuvoje. Ar tai – papildoma atsakomybė? Aš nesiveržiu į viešumą. Prisimindamas jaunystės dienas galiu pasakyti, kad sėdėdavau klasės gale ir nė neįsivaizdavau, jog galėčiau daryti tai, kas susiję su viešumu. Manau, šiandien dvasininkams yra didelė pagunda komentuoti tai, ko nereikėtų. Stengiuosi nenutolti per toli nuo sakyklos ir altoriaus. Žinoma, yra daug klausimų, kurie nėra tiesiogiai teologiniai, bet taip pat svarbūs krikščionims, pavyzdžiui, karas Ukrainoje. Tai nėra izoliuota tema, ir apie tai reikia turėti savo poziciją. Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis (kairėje). Kęstučio Puloko nuotrauka Sugrįžkime dar į Tauragę. Čia yra Bažnyčių gatvė, netoli viena nuo kitos stovi evangelikų liuteronų ir katalikų bažnyčios. Jums kildavo klausimas, kuo jos skiriasi? Taip, klausimų tikrai kildavo. Būdamas vaikas žinojau, kad mieste veikia katalikų, liuteronų ir stačiatikių bažnyčios, girdėjau, kad yra ir vokiečių bažnyčia, tik niekaip nesupratau, kur. Tik vėliau paaiškėjo, kad aš ir lankiau tą vokiečių bažnyčią, kurioje buvo tik keli vokiečiai. Mano giminėje buvo praktikuojančių katalikų, žinojau išorinius ir matomus skirtumus. Vėliau jau studijuodamas teologiją sąžiningai pažvelgiau į Liuteronų Bažnyčios dogmatiką, nuosekliai domėjausi Romos katalikų, Stačiatikių ir Protestantų Bažnyčių mokymu. Iki šiol vis dar girdėti evangelikų ir katalikų nuoskaudų vieni kitiems. Kaip manote, ar ateis tam pabaiga? Tai pavienių žmonių ir bendruomenių pasirinkimas. Manau, toks požiūris yra labai prastas. Esu sutikęs ne vieną protestantą, įsitikinusį, kad katalikai su popiežiumi keliaus į pragarą. Lygiai taip pat yra katalikų, kurie mano, kad nepriimantiems popiežiaus viršenybės gresia ilgi skaistyklos metai. Man asmeniškai nesunku bendrauti su įvairių konfesijų krikščionimis. Kuo žmogus labiau įsišaknijęs savo tikėjime, tuo jis nuoširdesnis ir mažiau bijo kitų.

Aš girdžiu, kad kai kam nepatinka mūsų bažnyčioje kryžius su Nukryžiuotoju, bet, mūsų supratimu, tai yra tikėjimo centras, ir liuteronai aiškiai apie tai kalba nuo XVI amžiaus.

Pastaruoju metu evangelikai liuteronai sulaukia protestantiškų bendruomenių kritikos, esą tampa vis labiau katalikiški. Su kuo susijusi ši kritika? Manau, mūsų kunigai komunikuoja su visais, aš pats jau ne vienus metus esu Lietuvos Biblijos draugijos prezidentas. Minėta kritika nėra naujiena, bet nemanau, kad mes kaip Bažnyčia per pastaruosius trisdešimt metų nutolome ar pasikeitėme. Priešingai, bandėme išgryninti savo tapatybę. Aš girdžiu, kad kai kam nepatinka mūsų bažnyčioje kryžius su Nukryžiuotoju, bet, mūsų supratimu, tai yra tikėjimo centras, ir liuteronai aiškiai apie tai kalba nuo XVI amžiaus. Kita vertus, skeptiškai žiūrime į protestantiškose bažnyčiose paplitusį persikrikštijimą. Manome, kad krikštas yra Dievo, o ne žmogaus darbas. Tai yra teologinis klausimas. Be to, labai svarbu suprasti protestantiškų bažnyčių Lietuvoje tapatybę. Manau, turi praeiti penkiasdešimt ar šimtas metų, kol užaugs kartos, galinčios suprasti savo tapatybę. Liuteronai nėra nei katalikai, nei protestantai. Nenoriu, kad tai skambėtų iš aukšto, jokiu būdu. Tiesiog reikia suprasti, kad yra mokymo dalis, kurioje mums artima Romos Katalikų Bažnyčios praktika, pavyzdžiui, krikšto samprata, lygiai taip pat mes, kaip ir protestantiškos Bažnyčios, pirmenybę teikiame Šventajam Raštui. Esame pasirengę bendradarbiauti su įvairių konfesijų krikščionimis, tik svarbu suprasti to bendradarbiavimo tikslą. Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis (pirmoje eilėje dešinėje). Kęstučio Puloko nuotrauka Galbūt protestantiškoms Bažnyčioms savo tapatybę pavyks atrasti evangeliniame aljanse, apie kurį šiais metais kalbėjote susitikime su Europos evangelinio aljanso generaliniu sekretoriumi? Žinoma, kad evangelikai liuteronai nemato savęs šiame aljanse, visgi galbūt pakeitėte nuomonę? Ilgai ir nuoširdžiai apie tai kalbėjome, ko gero, Janas Wesselsas pirmasis paklausė mūsų pozicijos dėl aljanso. Labai džiaugiuosi, kad jis uždavė šiuos klausimus. Ar galėtų aljansas veikti Lietuvoje? Mums nepriimtinas protestantiškų Bažnyčių priešiškumas Romos Katalikų Bažnyčiai. Manau, priešiškumo, kaip ir paslėptų prakeiksmų, negali likti. Kitas dalykas yra vidiniai mūsų Bažnyčios klausimai. Evangelikų Liuteronų Bažnyčia per pastaruosius dešimtmečius padarė daug klaidų įstodama ir pasirašydama sutartis su įvairiomis organizacijomis, kurių mokymas prieštarauja vienos kitai. Šiuo metu ne tik neketiname kur nors stoti, bet gali būti, kad kai kurias sutartis greitu metu nutrauksime. Be to, kyla klausimų dėl galimo evangelinio aljanso tikslo. Prieš penkerius metus, kai pirmą kartą buvome į jį pakviesti, mačiau pradinius įstatus, kuriuose buvo teiginys, kad aljansas skelbs Evangeliją ir kurs naujas bendruomenes. Manau, reikia labai aiškiai apibrėžti šio darinio tikslą. Sakyčiau, šiuo metu prasmingesnė būtų Ekumeninė Bažnyčių taryba. Pripažįstu, anksčiau į ją žiūrėjau skeptiškai, tačiau vėliau teko matyti, kaip daugelyje šalių veikia ši institucija, kuri atstovauja krikščionims visuomenėje. Vėlgi pasikartosiu: kuriant bet kokią bendrą instituciją turi būti aiškūs tiek politiniai, tiek teologiniai tikslai. Kas jums svarbiausia dabartiniu gyvenimo etapu? Kad ir kaip neoriginaliai skambėtų, svarbiausias man yra santykis su Kristumi, suvokimas, ką galiu padaryti dėl Jo. Be abejo, bėgant metams vis dažniau pažvelgiu į lentynas ir suprantu, kad neperskaitysiu visų jose esančių knygų. Yra užrašytų minčių, idėjų, bet suvokiu, kad ne viskas bus įgyvendinta. Tad ir meldžiu, kad Viešpats leistų pagal amžių gyventi ir suvokti, ką verta ir galiu padaryti. Ir, žinoma, svarbiausia, kad pabaigus amžių Kūrėjas sakytų „Eik į dešinę prie tų...“. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama