Visagino bažnyčios statytojas kunigas V. Rapalis: buvau tik įrankis, vykdęs žmonių norus
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dabartinis Visagino miestas anuo laiku buvo pavadintas Lietuvos komunistų vadovo Antano Sniečkaus vardu ir skirtas šalia veikiančios Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams apgyvendinti. Susikalbėti lietuviškai buvo nemenkas iššūkis – kaip ir rasti išpažįstančiuosius katalikybę.
„Įsitraukė daug žmonių, kurie neturėjo nieko bendro su bažnyčia, bet jiems tas projektas buvo įdomus, nes statybas pradėjau ne aš. Aš buvau tik mažas įrankis tarp visų žmonių, tuometinės valdžios, įmonių ir įstaigų, kuriems tai tapo įdomu“, – prisimena dvasininkas.
Dienraščiui „Bernardinai.lt“ kunigas V. Rapalis pasakoja apie Visagino Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčios istoriją, įveiktus sunkumus, atsiradusius žilus plaukus ir atsako į klausimą, ką kunigui reiškia pastatyti bažnyčią.
Kunige, buvote panašaus kaip aš amžiaus, kai jums buvo patikėta pastatyti bažnyčią. Skamba lyg iš fantastikos srities, o kaip jūs sutikote šią žinią?
Man tada buvo turbūt 27-eri, ir tai tapo vienu iš didžiausių gyvenimo iššūkių. Apie tai tarnaudamas Druskininkų parapijoje turbūt niekada negalėjau nė pagalvoti. 1991-ųjų gruodį vyskupas pranešė, kad reikės važiuoti į Visaginą (tuometinį Sniečkų) ir imtis parapijos kūrimo bei bažnyčios statymo reikalų.
Su kitais kunigais kartais pajuokaudavome, kad klebonas, norėdamas nusikratyti savo vikaro, pradeda jį labai girti, nes jeigu vikarą peiki, tavo parapijoje jis ilgiau užsibūna. Vėliau buvęs Druskininkų klebonas amžiną atilsį Konstantinas Gajauskas prisipažino mane labai išgyręs kurijoje, kad jeigu kas nors Visagine gali ką nors nuveikti – tik Rapalis. Klebonas Gajauskas įkalbėjo vyskupus Julijoną Steponavičių ir Juozą Tunaitį, o galutinį tašką pokalbyje padėjo Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, ir 1992-ųjų sausio 7-osios dekretu buvau paskirtas į Visaginą.
Net tikslią dieną atsimenate. Turbūt ši data jums į atmintį labai įsirėžusi?
Tokių datų neįmanoma neatsiminti, nes pirmą sykį gavau visišką savarankiškumą. Arkivyskupo klausiau: „Ar jūs vis dėlto nebijote mano jaunystės, patirties trūkumo ir apskritai paskirti į tokią neįprastą Lietuvos vietą?“ Juk tai rusiškas miestas. Nuvažiuoti į tokį miestą ir pradėti ką nors daryti buvo įspūdinga. Kaip šiandien prisimenu, kai nuvykęs į butą Visagine (prieš tai gyvenęs kunigas turėjo butą) iškrausčiau atsivežtas dėžutes. Sėdžiu ir galvoju – ką dabar daryti? Nuo ko pradėti? Nepažįstu nė vieno žmogaus. Ir tuomet girdžiu beldimą į duris. Atidarau, ir žmogus man sako: „Laba diena, aš esu Kumpis.“
Hm, galvoju, Kumpis – įdomūs čia žmonės. Sako: „Taip, aš tikras Kumpis – Rimantas Kumpis, gyvenu tavo kaimynystėje ir dirbu atominėje elektrinėje, būsime kaimynai.“ Paskui jis pasiteiravo, ar pažįstu ką nors iš vietinių. Atsakiau, kad nieko nepažįstu, ir jis pasiūlė kitą dieną nuvažiuoti į atominę elektrinę, išgerti kavos – pažiūrės, kaip pradėti gyvenimą su manimi.
Tai buvo didžiausia pagalba pirmą vakarą vos atvykus į miestą. Vėliau nuvažiavome į atominę elektrinę, pabendravome su Kumpiu, jis supažindino su elektrinės direktoriumi Viktoru Ševaldinu, ir prasidėjo mano gyvenimas mieste, tai buvo iššūkis. Tačiau kur ėjau ir ką dariau – visur sutikau daug gerų žmonių. Juos būtų galima vardyti ir vardyti, tik bijau minėti, nes galiu nepasakyti kurios nors pavardės.
Religiniu aspektu Visaginas – stačiatikiškas miestas, bet dauguma gyventojų, nors nieko bendro su Bažnyčia neturėjo, patikėjo, kad įmanoma ką nors padaryti.
Visagino Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčios statybos. Dešinėje – kunigas Vytautas Rapalis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kaip bendruomenė pasitiko žinią, kad Visagine atsiras katalikų bažnyčia? Minėjote, kad miestas buvo daugiatautis ir ne visi išpažino katalikybę.
Įsitraukė didelė dalis žmonių, kurie neturėjo nieko bendro su Bažnyčia, bet jiems tas projektas buvo įdomus, nes statybas pradėjau ne aš. Aš buvau tik mažas įrankis tarp visų žmonių, tuometinės valdžios, įmonių ir įstaigų, kuriems tai tapo įdomu. Tuo metu miestas priklausė Ignalinai ir neturėjo savo tarybos, tik įgaliotinį – buvo visiška aušra.
Parapija kaip juridinis asmuo sudarė sutartį su Ignalinos atomine elektrine, kuri samdė rangovus ir pradėjo statybas. Pirmieji judesiai vyko 1992-ųjų lapkričio antrąją, per Vėlines, – atvažiavo pirmasis traktorius ir ėmė valyti būsimų statybų aikštelę.
Dar vienas įdomus dalykas – dėl bažnyčios vietos. Šio momento liudininkai yra miestelėnai ir atominės elektrinės direktorius Ševaldinas. Iš pradžių plotas bažnyčiai buvo skirtas miesto pakraštyje. Norėjau, kad bažnyčia būtų miesto centre – toks buvo mano žemaitiškas užsispyrimas, tačiau buvo pasakyta, kad to tikrai nebus, nes statybos gali užtrukti ir centre turėtų būti kiti pastatai.
Nepraėjus nė savaitei Visagine praūžė didelis uraganas, jis miestui nepadarė jokios žalos, išskyrus tą vietą, kurioje prašėme leisti statyti bažnyčią. Dėl uragano susidarė maždaug 70 metrų pločio ir daugiau kaip 100 metrų ilgio proskyna. Visa tai matė ir direktorius Ševaldinas. Kitą dieną žmonės, kurie galėjo leisti arba neleisti toje vietoje statyti bažnyčią, pasakė, kad su Dievu nesipyksime, ir davė leidimą ją statyti ten.
Kalbant apie bažnyčios statybą, kokie yra pirmieji darbai?
Pirmiausia – biurokratiniai dalykai, įvairūs leidimai, projektavimai ir kita. Mums pasisekė, kad visa tai vyko lygiagrečiai. Labai geranoriška buvo miesto valdžia, įvairių įstaigų žmonės, nuo kurių priklausė, ar bus galima statyti maldos namus.
Visagino Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčios statybos. Kunigo Vytauto Rapalio asmeninio archyvo nuotrauka 
Visagino Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčios statybos. Kunigo Vytauto Rapalio asmeninio archyvo nuotrauka
Netgi patys kartais stebėdavomės, kaip taip greitai galime viską organizuoti, kai norime. Žinote, pats plytų nenešiojau, skiedinio nemaišiau – viską darė žmonės, įmonės, įstaigos ir kiti talkininkai, bet visi tikėjome tuo, ką darome. Aš ten mažiausiai prisidėjau. Buvau žmogus, kuris nueina ir gražiai arba labai gražiai ko nors paprašo.
Jeigu gerai suprantu, jūs bažnyčios statybas pradėjote dar neturėdami visos reikalingos pinigų sumos?
Taip. Finansiškai viskas eidavo iš paskos, bet buvo begalinis Ukmergės, Alytaus, Švenčionėlių ir Naujosios Akmenės įmonių pasitikėjimas. Stebiuosi, koks buvo didelis pasitikėjimas. Tais laikais gal užtekdavo garbės žodžio arba buvo suvokiama, kad statoma bažnyčia ir kunigas negali apgauti. Šiandien tai sunku įsivaizduoti. Nebuvo minties, kad kas nors gali būti ne taip, ir, ačiū Dievui, kiekvienus metus baigdavome be skolų.
Žinoma, ne kartą buvo visiškas finansinis nulis, ir tekdavo važiuoti pas arkivyskupą Bačkį prašyti truputį pinigų pirmai pradžiai – kokiai nors vakarienei ar susitikimui organizuoti. Arkivyskupas padėdavo, ir viskas pavykdavo. Žmonės matė, kad veiksmas vyksta ir kad tos bažnyčios kraštui iš tiesų reikia ne tik dėl religinio ir kultūrinio centro, bet ir dėl lietuviškos kultūros puoselėjimo.
Minėjote, kad jums plytų nešioti neteko, tačiau galbūt reikėjo kokią nors sieną padažyti ar kitaip tiesiogiai prie statybų prisidėti?
Teko vežioti medžiagas. Norvegai padovanojo mums transporto priemonę, ir ją naudojome daug metų. Iš kitų miestų pats veždavau statybines medžiagas, kad būtų pigiau. Ir visą laiką turėjau gerus vikarus, kurie man buvo dideli pagalbininkai.
Pastatyta Visagino bažnyčia pavadinta šventojo apaštalo Pauliaus vardu. Kas jį išrinko?
Iš pradžių bažnyčia turėjo būti pavadinta Švenčiausiosios Mergelės Marijos Taikos Karalienės vardu. Tačiau vėliau apie tai pakalbėjome su miestelėnais ir arkivyskupu Bačkiu – sakėme, kad neturime nieko prieš Marijos titulą, bet apaštalas Paulius yra tautų apaštalas, o miestas – daugiatautis. Tad tegul jame darbuojasi būtent šis apaštalas.
Vėliau pavyko pervadinti ir gatvę, kurioje stovi bažnyčia. Anksčiau ji vadinta Pergalės gatve – šis žodis mums kelia įvairių minčių, tad pasisekė gatvę pervadinti Santarvės vardu.
Visagino Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčia. Kunigo Vytauto Rapalio asmeninio archyvo nuotrauka
Kai bažnyčia pastatoma, ją reikia pašventinti, ir tada jau galima kelti šventę?
Taip, tik bažnyčią konsekruoti šiek tiek užtruko. Dabartinio klebono Raimundo Jurolaičio dėka ji konsekruota prieš kiek daugiau nei metus. Taip nutiko, nes bažnyčia nebuvo visiškai baigta. Jeigu nėra nuolatinio altoriaus, trūksta kokių nors detalių, konsekruoti netinka – bažnyčia turi būti maksimaliai įrengta.
Pavyzdžiui, mes pirmą kartą šv. Mišias joje aukojome, jeigu neklystu, 1996-aisiais, kai dar nebuvo stogo, kai langai buvo užkalti lentomis, grindys betonuotos, o kad nedulkėtų – išklotos šienu. Tuomet arkivyskupas Bačkis pirmą kartą teikė Sutvirtinimo sakramentą. Buvo antgamtiškai įspūdinga: bitutės skraido, žiogeliai straksi, šienas kvepia – tai padarė tokį įspūdį, kad iki šios dienos tą kvapą prisimenu.
Turbūt tai, kad žmonės meldėsi ir Sutvirtinimo sakramentas teiktas dar neužbaigtoje bažnyčioje, parodo, jog šie maldos namai buvo ypač reikalingi?
Taip, jie buvo gyvi. Ir labiausiai buvo atkreipiamas dėmesys, kad bažnyčia nėra tik mūras, ji yra žmonės, ir viskas daroma dėl jų ir su jais. Jeigu tai būtų buvusi mano užgaida ar svajonė, vargu ar kas nors būtų pavykę.
Pirmosios šv. Mišios Visagino Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčioje. Kunigo Vytauto Rapalio asmeninio archyvo nuotrauka
Šiandien apie šį laikotarpį kalbamės šypsodamiesi, tačiau jums ši patirtis turbūt kainavo nemažai nervų?
Žinoma. Prisimenu, kaip stogo danga turėjo būti atvežta į parapiją – ir tuomet įprastas privalomas dalykas buvo išankstinis šimtaprocentinis mokėjimas. Įmonės vadovas nuėjo į tam tikras gyvenimo peripetijas ir lankas, taip, kad su juo darbuotojai nebegalėjo susišnekėti, jis kalbėjo su realybe nieko bendro neturinčiomis frazėmis. Visa tai pakibo ant plauko likus keliems mėnesiems iki sutarto termino. Tuo metu man ant galvos atsirado ne vienas žilas plaukas. Tačiau man pasisekė su šiuo žmogumi rasti bendrą kalbą šnekantis jo kalba, kurios turbūt nesupratau nei aš, nei jis pats.
Viso kolektyvo nuostabai šis krovinys atkeliavo į Lietuvą. Tai buvo neįtikėtinas dalykas, kuris man turbūt kainavo daugiausia žilų plaukų.
Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai kunigas perkeliamas į kitą parapiją. Ar jums, įdėjus tiek darbo, buvo gaila viską palikti?
Suvokiau, kad darau ne sau, bet kitiems. Pokalbio pradžioje minėjau, kad tai dariau ne aš. Tai darė žmonės – jie bažnyčią statė sau. Aš buvau tik įrankis, kuris pasakė, kad reikia. O kaip padaryti, kad tai virstų kūnu? Gerų žmonių dėka.
Žinoma, buvo gaila. Visada būna gaila. Nesakysiu to pikantiško žodžio, bet vis tiek – pirma meilė yra pirma meilė. Galima ir taip įvardyti. Atiduoti gražūs jaunystės metai. Labiausiai buvo gaila žmonių pasitikėjimo, nes jį nėra paprasta įgyti. O kai tavimi pasitiki, viskas paprasčiau ir lengviau.
Džiaugiuosi, kad po manęs ten buvo paskirti puikūs kunigai, kuriais žmonės irgi pasitikėjo, ir mes, kunigai, taip pat esame už tai dėkingi.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Tomas Kemzūra
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
