Psichologė I. Laurinaitytė: nuolat girdėdami apie nusikaltimus linkstame pervertinti jų paplitimą
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Ne vienas tyrimas parodė, kad, nors savo aplinkos saugumą paprastai vertiname gana adekvačiai, kuo daugiau girdime ir skaitome žinių apie įvykusius nusikaltimus, tuo labiau atrodo, jog pasaulis yra nesaugus, kupinas pavojų“, – teigia Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto teisės psichologijos studijų programos vadovė profesorė dr. ILONA LAURINAITYTĖ.
Ji dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja apie neigiamų naujienų poveikį, etišką žiniasklaidos darbą ir populiarėjantį kriminalinės dokumentikos žanrą.
Kokią matote saugumo padėtį Lietuvoje šiandien?
Žiūrint į oficialiai pateikiamą statistiką, nusikaltimų skaičius nepadidėjo. Įvairaus pobūdžio nusikaltimų visada nutinka – ir seksualinės prievartos, ir nužudymų, tik dabar tam skiriamas didesnis viešumas, informacija apie įvykius paplinta akimirksniu.
Kita vertus, dalies nusikaltimų, ypač nutinkančių elektroninėje erdvėje (sukčiavimas, vaikų pornografijos platinimas ir panašiai), tiksli statistika esamuoju laiku nėra žinoma, be to, ne visada pavyksta susekti ir įrodyti nusikalstamą veiką. Tad, nors statistika nerodo didėjančio nusikaltimų masto, negalime ignoruoti nusikalstamumo latentiškumo veiksnio.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė, Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė dr. Ilona Laurinaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
O kaip vertinate žiniasklaidos darbą skelbiant jautraus pobūdžio naujienas?
Informuoti, pranešti faktus būtina, tačiau tokio pobūdžio pranešimuose neretai pasitaiko interpretacijų. Esant galingam socialinių medijų poveikiui, interpretacijos virsta įvairiomis sąmokslo teorijomis, o tada atsekti, kas yra tiesa, gali būti labai sunku.
Pateikiant informaciją, itin svarbu saugoti aukų, ypač nepilnamečių, tapatybę. Nors pamatyti nuotraukas iš įvykio vietos gali būti smalsu, dalytis žiauriomis detalėmis, smulkiai apibūdinti įvykį nėra tinkama pozicija. Tai sukelia didelį emocinį krūvį, kuris gali turėti nepalankių trumpalaikių ar ilgalaikių pasekmių ir aukos artimiesiems, ir patiems informacijos gavėjams. Be to, detalių atskleidimas gali trukdyti nusikaltimo tyrimo procesui.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Natūralu, kad kriminalinės naujienos kelia neigiamus jausmus – nerimą, baimę, šleikštulį. Kokias dar matote per didelio informacinio vartojimo rizikas?
Nuolat girdėdamas tokią informaciją, žmogus patiria stresą – jam išsiskiria daugiau kortizolio, auga nerimas ir įtampa. Dėl to laikui bėgant gali atsirasti emocinis nejautrumas arba, priešingai, padidėjęs jautrumas tam tikrai informacijai.
Be to, čia veikia kognityvinio šališkumo mechanizmas: nuolat girdėdami apie nusikaltimus, linkstame pervertinti jų paplitimą – pasaulis ima atrodyti pavojingesnis, negu yra iš tikrųjų. Ne vienas tyrimas parodė, kad, nors savo aplinkos saugumą paprastai vertiname gana adekvačiai, kuo daugiau girdime ir skaitome žinių apie įvykusius nusikaltimus, tuo labiau atrodo, jog pasaulis yra nesaugus, kupinas pavojų. Kai kas nors įvyksta šalia, atsiranda mums įprasto gyvenimo ir staigaus grėsmės pojūčio neatitikimas, ir tai mus išbalansuoja.
Štai socialinio mokymosi teorija teigia, kad agresyvų elgesį gali skatinti aplinkos pastiprinimas. Pavyzdžiui, pirmame puslapyje spausdinama žinutė apie nusikaltusio žmogaus istoriją ir įdomų jo gyvenimą. Toks asmuo sulaukia didelio dėmesio, ir tai gali tapti paskata kitiems panašiai elgtis. Šiais laikais žmonės siekia dėmesio įvairiausiais būdais, net rizikuodami gyvybe. To mokosi ir vaikai.
Kita vertus, kai kurie teigia, kad itin besidomintis kriminalais žmogus tokiu būdu išreiškia ir sumažina savo sukauptą agresyvumą. Vis dėlto smurtinis, agresyvus elgesys aiškinamas kompleksiškai, nes daug kas priklauso nuo aplinkos, turimų resursų ir vertybių – ir asmeninių, ir vyraujančių aplinkoje. Net būdamas stiprių vidinių įsitikinimų, žmogus neretai pasielgia kaip dauguma.
Unsplash.com nuotrauka
Kaip žinoti, kada reikėtų riboti informaciją dėl galimo neigiamo poveikio psichikos sveikatai?
Informacija tampa žalinga, jei pradeda veikti gyvenimo kokybę: sutrinka miegas, prasčiau atliekamos darbo užduotys ir kita veikla, nepavyksta susikoncentruoti, nes galvoje sukasi tik sužinota informacija. Tokiu atveju reikia imtis svarbių žingsnių – pirmiausia riboti gaunamos informacijos kiekį ir stebėti savo reakciją. Itin susijaudinus būtina daryti pertraukas tarp naršymo internete ir panašaus pobūdžio turinio skaitymo ar žiūrėjimo.
Svarbu nepamiršti ir pusiausvyros: Lietuvoje vyksta ne tik neigiami, bet ir teigiami dalykai, kurių esame linkę nepaisyti. Taip pat būtina fizinė veikla – ji padeda atsitraukti nuo nuolatinio naršymo telefone.
Jeigu į paniką puola suaugęs žmogus, šis nerimas neišvengiamai persiduoda vaikams ir sukelia papildomą įtampą bendraujant, ypač su paaugliais. Gyvenime nutinka įvairių įvykių, apie kuriuos informacijos išvengti neįmanoma, tačiau jos srautą ir atitinkamai poveikį galima bent sumažinti. Tai neturėtų būti karštligiški veiksmai draudžiant ar neleidžiant, veikiau apgalvotas svarstymas, kas yra saugu, o kas – ne.
Po mėnesio pradžioje pasirodžiusių žinių apie penkiolikmečio nužudymą ne vieni vaikus auginantys tėvai pasigedo platesnės informacijos ir aplinkybių, kad žinotų, ką daryti siekiant apsaugoti savo vaikus. Kokia turėtų būti informavimo ir prevencijos pusiausvyra?
Suprantu tėvų nerimą, tačiau smulkių faktų žinojimas nerimo nesumažins ir pagalbos vaikams nesuteiks. Tėvų panika lengvai persiduoda vaikams, todėl svarbu žinoti, ką šiuo atveju tėvai gali padaryti. Pirmiausia – su vaikais kalbėtis, kaip jie gali užtikrinti savo saugumą, kokios situacijos yra rizikingos ir ką daryti tam tikrais atvejais. Ne vengti ar pulti į paniką, o kalbėtis.
Pexels.com nuotrauka
Savo aplinkoje dažniausiai nesusiduriame su žiauriais atvejais, todėl jiems įvykus stipriai reaguojame: kyla nerimas, nesaugumo jausmas, išsiskiria dopaminas ir adrenalinas. Tokias istorijas stebėdami taip pat galime saugiai patirti grėsmę – žmogus žvelgia į pavojingas situacijas nerizikuodamas ir patenkindamas smalsumą.
Čia reikėtų paminėti ir per mūsų evoliuciją susiformavusį dėmesio mechanizmą – smegenys labiau reaguoja į grėsmingas situacijas nei kitokias. Stipriausios reakcijos kyla susidūrus su tuo, kas nežinoma ar nesuprantama. Tai galioja ne tik nusikaltimų atveju, bet ir esant tokiems reiškiniams kaip karas ar pandemija.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė, Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė dr. Ilona Laurinaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
O kaip vertinate žiniasklaidos darbą skelbiant jautraus pobūdžio naujienas?
Informuoti, pranešti faktus būtina, tačiau tokio pobūdžio pranešimuose neretai pasitaiko interpretacijų. Esant galingam socialinių medijų poveikiui, interpretacijos virsta įvairiomis sąmokslo teorijomis, o tada atsekti, kas yra tiesa, gali būti labai sunku.
Pateikiant informaciją, itin svarbu saugoti aukų, ypač nepilnamečių, tapatybę. Nors pamatyti nuotraukas iš įvykio vietos gali būti smalsu, dalytis žiauriomis detalėmis, smulkiai apibūdinti įvykį nėra tinkama pozicija. Tai sukelia didelį emocinį krūvį, kuris gali turėti nepalankių trumpalaikių ar ilgalaikių pasekmių ir aukos artimiesiems, ir patiems informacijos gavėjams. Be to, detalių atskleidimas gali trukdyti nusikaltimo tyrimo procesui.
Reikėtų vengti vaikytis sensacijų, spėlionių, interpretacijų ir privatumo pažeidimų, tai padeda išsaugoti aukų orumą, mažina paniką ir skatina pasitikėjimą informacijos šaltiniu.Svarbus ir aplinkybių bei statistikos pateikimas, nors įvykus nelaimei tikėti statistika gali būti sunku. Vis dėlto, siekiant išvengti panikos visuomenėje, būtina išlaikyti pusiausvyrą. Lietuvoje nėra dažnų itin žiaurių atvejų, pavyzdžiui, vaikų nužudymo. Kad taip būtų ir ateityje, turime dirbti prevenciškai. Reikėtų vengti vaikytis sensacijų, spėlionių, interpretacijų ir privatumo pažeidimų. Tai padeda išsaugoti aukų orumą, mažina paniką ir skatina pasitikėjimą informacijos šaltiniu, kuris tai skelbia. Šalia informacijos apie įvykį svarbu pateikti ir duomenis apie pagalbos galimybes – tai yra žiniasklaidos atsakomybė. Lietuvoje, žinant savižudybių situaciją, jau susiformavo tradicija publikuoti pagalbos linijos numerius. Būtina organizuoti pagalbą nusikaltimų aukoms ir jų artimiesiems, taip pat informuoti visuomenę, kaip reikėtų elgtis patekus į tam tikrą padėtį.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Natūralu, kad kriminalinės naujienos kelia neigiamus jausmus – nerimą, baimę, šleikštulį. Kokias dar matote per didelio informacinio vartojimo rizikas?
Nuolat girdėdamas tokią informaciją, žmogus patiria stresą – jam išsiskiria daugiau kortizolio, auga nerimas ir įtampa. Dėl to laikui bėgant gali atsirasti emocinis nejautrumas arba, priešingai, padidėjęs jautrumas tam tikrai informacijai.
Be to, čia veikia kognityvinio šališkumo mechanizmas: nuolat girdėdami apie nusikaltimus, linkstame pervertinti jų paplitimą – pasaulis ima atrodyti pavojingesnis, negu yra iš tikrųjų. Ne vienas tyrimas parodė, kad, nors savo aplinkos saugumą paprastai vertiname gana adekvačiai, kuo daugiau girdime ir skaitome žinių apie įvykusius nusikaltimus, tuo labiau atrodo, jog pasaulis yra nesaugus, kupinas pavojų. Kai kas nors įvyksta šalia, atsiranda mums įprasto gyvenimo ir staigaus grėsmės pojūčio neatitikimas, ir tai mus išbalansuoja.
Štai socialinio mokymosi teorija teigia, kad agresyvų elgesį gali skatinti aplinkos pastiprinimas. Pavyzdžiui, pirmame puslapyje spausdinama žinutė apie nusikaltusio žmogaus istoriją ir įdomų jo gyvenimą. Toks asmuo sulaukia didelio dėmesio, ir tai gali tapti paskata kitiems panašiai elgtis. Šiais laikais žmonės siekia dėmesio įvairiausiais būdais, net rizikuodami gyvybe. To mokosi ir vaikai.
Kita vertus, kai kurie teigia, kad itin besidomintis kriminalais žmogus tokiu būdu išreiškia ir sumažina savo sukauptą agresyvumą. Vis dėlto smurtinis, agresyvus elgesys aiškinamas kompleksiškai, nes daug kas priklauso nuo aplinkos, turimų resursų ir vertybių – ir asmeninių, ir vyraujančių aplinkoje. Net būdamas stiprių vidinių įsitikinimų, žmogus neretai pasielgia kaip dauguma.
Unsplash.com nuotrauka
Kaip žinoti, kada reikėtų riboti informaciją dėl galimo neigiamo poveikio psichikos sveikatai?
Informacija tampa žalinga, jei pradeda veikti gyvenimo kokybę: sutrinka miegas, prasčiau atliekamos darbo užduotys ir kita veikla, nepavyksta susikoncentruoti, nes galvoje sukasi tik sužinota informacija. Tokiu atveju reikia imtis svarbių žingsnių – pirmiausia riboti gaunamos informacijos kiekį ir stebėti savo reakciją. Itin susijaudinus būtina daryti pertraukas tarp naršymo internete ir panašaus pobūdžio turinio skaitymo ar žiūrėjimo.
Svarbu nepamiršti ir pusiausvyros: Lietuvoje vyksta ne tik neigiami, bet ir teigiami dalykai, kurių esame linkę nepaisyti. Taip pat būtina fizinė veikla – ji padeda atsitraukti nuo nuolatinio naršymo telefone.
Jeigu į paniką puola suaugęs žmogus, šis nerimas neišvengiamai persiduoda vaikams ir sukelia papildomą įtampą bendraujant, ypač su paaugliais. Gyvenime nutinka įvairių įvykių, apie kuriuos informacijos išvengti neįmanoma, tačiau jos srautą ir atitinkamai poveikį galima bent sumažinti. Tai neturėtų būti karštligiški veiksmai draudžiant ar neleidžiant, veikiau apgalvotas svarstymas, kas yra saugu, o kas – ne.
Po mėnesio pradžioje pasirodžiusių žinių apie penkiolikmečio nužudymą ne vieni vaikus auginantys tėvai pasigedo platesnės informacijos ir aplinkybių, kad žinotų, ką daryti siekiant apsaugoti savo vaikus. Kokia turėtų būti informavimo ir prevencijos pusiausvyra?
Suprantu tėvų nerimą, tačiau smulkių faktų žinojimas nerimo nesumažins ir pagalbos vaikams nesuteiks. Tėvų panika lengvai persiduoda vaikams, todėl svarbu žinoti, ką šiuo atveju tėvai gali padaryti. Pirmiausia – su vaikais kalbėtis, kaip jie gali užtikrinti savo saugumą, kokios situacijos yra rizikingos ir ką daryti tam tikrais atvejais. Ne vengti ar pulti į paniką, o kalbėtis.
Daugybė viešinamų istorijų rodo, kad didesnė ištyrimo tikimybė yra bendradarbiaujant visoms šalims, o jei bendradarbiavimo trūksta, atsiranda nepasitikėjimas, stiprėja nesaugumo jausmas, kuriamos sąmokslo teorijos.Informaciją reikia derinti su vaiko amžiumi. Ikimokyklinio amžiaus vaikams tėvai turėtų užtikrinti, kad šie jaustųsi saugūs, mylimi ir žinotų, jog tėvai jais pasirūpins. Kalbant su vyresniais vaikais būtina pabrėžti saugumo principus ir aptarti įvairius galimus scenarijus. Taip pat svarbu riboti naujienų žiūrėjimą, informacijos kartojimą, panikos skleidimą ir panašius veiksmus. Čia itin svarbu bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, kurios turėtų aiškiau ir suprantamiau pateikti tyrimo informaciją, kalbėti apie prevenciją, pagalbos prieinamumą. Tai nėra vien tėvų, vaikų ar žiniasklaidos užduotis – po vieną nieko nepadarysime. Daugybė viešinamų istorijų rodo, kad didesnė ištyrimo tikimybė yra bendradarbiaujant visoms šalims, o jei bendradarbiavimo trūksta, atsiranda nepasitikėjimas, stiprėja nesaugumo jausmas, kuriamos sąmokslo teorijos. Kriminalinė dokumentika yra vienas populiariausių žanrų tokiose platformose kaip „Netflix“. Kodėl žmones taip traukia nusikaltimų tema ir kriminalinė dokumentika – net jei tai kelia slogių emocijų? Domėjimasis kriminalinėmis istorijomis – senas reiškinys. Tai traukia žmonių dėmesį, todėl šią temą žiniasklaida dažnai eskaluoja siekdama skaitomumo, žinomumo ir reklamos pajamų. Tokie pasakojimai gerai parduodami ir uždirba pinigų. Žmones visais laikais domino dalykai, kurių kasdieniame gyvenime įprastai nenutinka.
Pexels.com nuotrauka
Savo aplinkoje dažniausiai nesusiduriame su žiauriais atvejais, todėl jiems įvykus stipriai reaguojame: kyla nerimas, nesaugumo jausmas, išsiskiria dopaminas ir adrenalinas. Tokias istorijas stebėdami taip pat galime saugiai patirti grėsmę – žmogus žvelgia į pavojingas situacijas nerizikuodamas ir patenkindamas smalsumą.
Čia reikėtų paminėti ir per mūsų evoliuciją susiformavusį dėmesio mechanizmą – smegenys labiau reaguoja į grėsmingas situacijas nei kitokias. Stipriausios reakcijos kyla susidūrus su tuo, kas nežinoma ar nesuprantama. Tai galioja ne tik nusikaltimų atveju, bet ir esant tokiems reiškiniams kaip karas ar pandemija.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
