G. Mažeikis apie Rusijos tikslą: nori sugrįžti į XIX amžių, ir dėl to degraduoja visa šalis
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Agresyvus sienų keitimas yra tiesioginis kelias į karinius konfliktus. Akivaizdus šios politikos pavyzdys – Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir ketvirtus metus trunkanti invazija į Ukrainą. Tokios politikos pasekmes patyrė ir Lietuva, kai 1939-aisiais nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė Molotovo–Ribbentropo paktą bei slaptuosius jo protokolus.
Šiandieninės geopolitinės įtampos įžvalgomis su dienraščiu „Bernardinai.lt“ dalijasi filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Profesoriau, kokias filosofines ir etines idėjas slepia didžiųjų valstybių siekis perbraižyti pasaulio žemėlapį? Mums, Lietuvai, tai primena vieną juodžiausių istorijos puslapių – 1939 metais pasirašytą Molotovo–Ribbentropo paktą. Kai kas tokius ar panašius planus kurpia ir dabartiniu metu.
1939-ųjų rugpjūčio 23-iąją Maskvoje Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas pasirašė nepuolimo paktą, kuris turėjo dar ir slaptuosius protokolus, žyminčius Vidurio ir Rytų Europos įtakos bei okupacijos zonų padalijimą. Šie protokolai vėliau dar keletą kartų buvo tikslinami. Tai yra vienas iš pavyzdžių, kai šalys dalijosi trečiąją valstybę paisydamos savų interesų.
Deja, tokių pasidalijimų istorijoje žinome ir daugiau. Pirmasis ir mums labai reikšmingas – Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. XVIII amžiaus pabaigoje vyko net trys padalijimai, po kurių Abiejų Tautų Respublika taip ir nebeatsigavo, nepadėjo nei įvairūs sukilimai, nei bendradarbiavimas su Napoleonu. Tai reiškia, kad atgauti prarastas teritorijas ir atkurti buvusią būklę yra nepaprastai sunku arba neįmanoma.
Tas pats atsitiko kiek anksčiau, nei buvo patvirtintas Molotovo–Ribbentropo paktas: 1938-aisiais pasirašyta vadinamoji Miuncheno sutartis, pagal kurią Vakarų šalys sutarė leisti nacistinei Vokietijai okupuoti Čekoslovakijos Sudetus, kur buvo sutelkta visa tuometinės Čekoslovakijos gynybos pramonė. Čia buvo gynybos inžinerijos zona, panašiai kaip šiuo metu Ukrainoje prie Slovjansko, viename iš Donbaso regionų, yra didieji Ukrainos įtvirtinimai – Rusija ketvirtus metus negali jų užimti. 1938 metais Vakarų šalys padalijimą įsivaizdavo kaip galimybę išvengti karo. Realybėje Miuncheno sutartis paleido karo mechanizmą – prasidėjo nepaliaujamos nacistinės ir sovietinės okupacijos.
Tas pat atsitiko ir pasirašius 1945-ųjų Jaltos sutartį: Vakarų šalys Sovietų Sąjungai atidavė Vidurio Rytų Europą kaip jos įtakos zoną. Minėta sutartimi siekta sustabdyti Antrąjį pasaulinį karą, tačiau jis buvo baigtas tik karu su Japonija.
Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Šį kartą Vakarų demokratinės šalys ir Europos Sąjunga visaip spaudė Donaldo Trumpo vyriausybę, kad jokiu būdu nebūtų panašių užkulisinių susitarimų, todėl iškeltas labai griežtas reikalavimas – jokių sprendimų be Ukrainos. Ukrainos žodis šiuo klausimu turėtų būti pagrindinis, o visų kitų sprendimai, taip pat JAV prezidento, turėtų būti antraeiliai, patariamieji, skirti pagelbėti.
Nemanau, kad šią poziciją pavyko įgyvendinti šimtu procentų, tačiau Ukrainos padalijimo, tokio tipo kaip pasirašius Molotovo–Ribbentropo paktą, pavyko išvengti. Ankoridže, Aliaskoje, Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas nepasirašė okupacinių dokumentų, nors galėjo aptarti teritorijų padalijimą.
Kokių apskritai iššūkių kelia valstybių sienų keitimas jėga? Mes kalbame apie valstybių suverenitetą, apsisprendimo teisę, o kai kurios didžiosios valstybės, tiksliau, jų vadovai, mano, kad daug ką galima išspręsti panaudojant galią.
Putinas, matyt, norėtų taip žiūrėti į istoriją, tačiau Europoje priimta svarstyti apie pasaulio tikrovę ne tik pragmatiniu, bet ir istoriniu požiūriu. Jungtinės Valstijos daugiau remiasi pragmatiniu žvilgsniu, kad tai naudinga verslui, gynybos pramonei, bet neatsižvelgia į istorinius argumentus, kurie mums labai svarbūs. Europoje randasi ultranacionalistų, kurie tam tikrą istorijos laikotarpį laiko garbės, orumo, narsumo ir šlovės pavyzdžiu. Kadangi, jų manymu, tai yra pagrindinis valstybės siekis – būti šlovingai, garbingai, narsiai ir pirmaujančiai, šie žmonės nori šias teritorijas susigrąžinti kaip šlovę.
Bandymai sugrąžinti praėjusią istoriją dažniausiai baigiasi arba visiškai tragiškai, arba tragedija, bet su komiškais elementais. Tai rodo šių politikų, kurie vadovaujasi atsiminimais ir istorijos mitologija, realybės suvokimo ir komunikacijos principų stoką.
Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas Berlyne. Wikipedia.org nuotrauka
Pažiūrėkime, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, kuri mėgina atkurti Sovietų Sąjungą ar net Rusijos imperiją. Matome didžiulį decivilizacijos procesą, nes grįžimas atgal reiškia dabartinės civilizacijos sunaikinimą. Matome, kad pradeda strigti šalies internetas ir programavimas, blogiau skraido lėktuvai, nebesiunčiami orlaiviai į kosmosą, nebeturima gerų mokslinių atradimų, kapitalas tampa vangus.
Rusai nori sugrįžti į XIX amžių, ir tai yra šio bandymo kaina – visa šalis degraduoja. Bet mėgindami sugrįžti rusai nori dar pačiupti aplinkines šalis, įtraukti jas į šį decivilizacijos procesą. Teritorijos, kurias Rusija užima, patiria katastrofą – ekonominę, ekologinę, bet kokią. Geriausias to pavyzdys šiuo metu yra Doneckas – jame nėra vandens, elektros, mažėja žmonių, plinta daugybė ligų, neveikia bankinės sistemos, vyrauja didžiulis nusikalstamumas ir karaliauja mafija.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
