Išpažinimai dabarčiai. Kodėl egzistuoja blogis ir iš kur jis atsiranda pagal šv. Augustiną?

„Iš kur kyla blogis?“ Tai ne tik spekuliatyvus klausimas – Augustinui tai egzistencinis šauksmas, radikalus nerimas, perveriantis žmogaus širdį. Šis klausimas persmelkia visas jo, o galbūt ir mūsų, paieškas. Augustino apmąstymai apie blogį yra ne tik doktrina, bet ir patirtis. „Išpažinimuose“ jis pasakoja, kaip jo gyvenimas buvo pažymėtas ilgu ir varginančiu klaidų keliu. Blogis nėra tik metafizinis klausimas, tai asmeninė drama, sielos kryžiaus kelias. Augustino bandymas atsakyti į klausimą, iš kur kyla blogis, yra ir išpažinimas – ne tik intelektualus, bet ir egzistencinis. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris ieškojo tiesos, klydo ir suprato, kad tik sugrįžus pas Dievą galima pasveikti. Rizika yra itin didelė – jei Dievas yra geras ir visagalis, kodėl egzistuoja blogis? O jei blogis egzistuoja, ar vis dar galime sakyti, kad Dievas yra geras ir visagalis? Teodicėja (žmogaus tikėjimas Dievu, nesiejant Jo su blogio ir kančios egzistavimu) – žodis, kurį Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas sukūrė daug vėliau, – jau glūdėjo kaip užuomazga Augustino mintyse. Pateisinti Dievą, t. y. išlaisvinti Jį nuo kaltinimo esant blogio autoriumi, – tokią užduotį Augustinas prisiima tuo momentu, kai galutinai atsiriboja nuo manichėjizmo, dualistinės religijos, teigiančios dviejų amžinų ir priešingų principų – Gėrio ir Blogio, Šviesos ir Tamsos – egzistavimą. Manichėjai tikėjo, kad blogis egzistuoja, nes yra neigiama jėga, kuri kovoja su Dievu. Tai paprastas, aiškus ir iš pažiūros įtikinamas paaiškinimas. Tačiau kažkas čia ne taip. Jei blogis yra amžinas principas, kaip ir gėris, tai Dievas nėra visagalis. Jei Dievas yra užkrėstas blogiu, kad galėtų su juo kovoti, tai Jis nėra visiškai geras. Cathopic.com nuotrauka Čia Augustinas pradeda atsiriboti. Manichėjizmas jį žavi savo pretenzija pateikti aiškų atsakymą, bet galiausiai šis pasirodo esąs trapus – negerbiantis nei Dievo transcendencijos, nei žmogaus laisvės. Susidūrimas su platoniška mintimi išsklaido kerus – tas, kas yra tobulesnis, yra ir dvasingesnis, nematerialus, artimesnis Dievui. Taigi blogis negali būti substancija – tai būtų prieštaravimas. Greičiau jis yra gėrio trūkumas, netvarka, nebūtis. Tai yra pagrindinis Augustino mąstymo posūkis. Blogis nėra realus – tai privatio boni – gėrio netektis, stoka. Jis neegzistuoja taip, kaip egzistuoja sukurti daiktai, nes viskas, ką Dievas sukuria, yra gera. „Skausmas, nesvarbu, ar jis yra sieloje, ar kūne, negali egzistuoti niekur kitur, tik geroje prigimtyje“ („Gėrio prigimtis“, 20). Blogis yra gėrio žaizda, jo iškraipymas. Kaip šešėlis reiškia šviesą, taip blogis egzistuoja tik ten, kur gėris buvo sugadintas ar iškreiptas. Ši idėja nepanaikina nei blogio realybės, nei jo svorio žmogaus gyvenime, bet radikaliai pakeičia jo perspektyvą. Blogis nėra principas ar substancija – tai yra tai, kas atsitinka, kai kas nors nutolsta nuo tikslo, kuriam buvo sukurtas. Tai pusiausvyros sutrikimas, tvarkos stoka, meilės trūkumas. Taip Augustinas gali išsaugoti dvi pagrindines tiesas – Dievas nėra blogio autorius, o pasaulis, nors ir pažymėtas skausmu, iš esmės lieka geras. Blogis nėra sukūrimo kaina, tai jo iškreipto naudojimo rezultatas. Tačiau iš kur atsiranda moralinis blogis, kurį daro žmogus? Augustinas atsako – jis kyla iš žmogaus laisvės. Tik laisva valia gali nukrypti nuo aukščiausiojo gėrio ir pasirinkti mažesnį gėrį kaip galutinį tikslą. Taip elgiantis padaroma nuodėmė, t. y. aversio a Deo (lot. „atsitraukimas nuo Dievo“) ir conversio ad creaturam (lot. „atsigręžimas į kūrinį“).

Blogis yra mįslė, o ne absurdas. Jis yra dalis didesnės istorijos, kurios prasmė glūdi ne joje pačioje, bet Dievo Apvaizdoje. 

Žmogus, nors ir sukurtas orientuotis į aukščiausiąjį gėrį – Dievą, nusprendžia nusigręžti nuo Jo ir atsigręžti į sukurtus dalykus (materialius gėrius, malonumus, galią, prestižą), tarsi jie būtų jo aukščiausiasis gėris. Tai neigiamas veiksmas, atsisakymas galutinio egzistencijos tikslo. „Nuodėmė nėra blogos prigimties troškimas, tai atsisakymas geresnės“ („Gėrio prigimtis“, 36). Šis pasirinkimas nėra nei būtinas, nei primestas – tai piktnaudžiavimas laisve. Augustinas aiškiai sako – blogis yra pikta valia, kuri verčiau renkasi mažesnį gėrį vietoj didesnio. Žmogus, racionali, valia apdovanota būtybė, yra atsakingas už savo padarytą blogį. Ne Dievas. Taigi moralinis blogis turi subjektyvią, o ne ontologinę kilmę. Tai žaizda sielos, nutolstančios nuo tiesos. Laisva valia nėra paneigta, bet ji yra tragiškai trapi. Būtent šiuo trapumu remiasi malonės būtinybė. Vienas dalykas yra nuodėmė, kuri gali būti priskirta žmogaus laisvei. Bet kaip paaiškinti fizinį blogį, nekaltą skausmą, kančią, kuri ištinka be kaltės? Kodėl Dievas leidžia egzistuoti kančiai, jei ji nėra asmeninės nuodėmės pasekmė? Augustinas neatsisako šio klausimo. Priešingai, jis grįžta prie jo keletą kartų, ypač kūrinyje „Dievo miestas“, parašytame po trauminio Romos apiplėšimo 410 m. Jo atsakymas yra atsargus, bet ryžtingas – net fizinis blogis, kad ir koks paslaptingas būtų, yra Dievo Apvaizdos plano dalis. Jis nėra gėris savaime, bet gali būti nukreiptas į didesnį gėrį. Tai gali auklėti, taisyti, skaistinti, skatinti solidarumą. Kančia nėra automatiška bausmė, tai galimybė pažinti tiesą. Tai mūsų istorinės, ribotos, sužeistos būklės ženklas. Augustinas nesiūlo paguodos ideologijos – jis gerai žino, koks juodas gali būti skausmas. Bet jis kviečia žvelgti toliau nei dabartinė akimirka. Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, net fizinis skausmas gali turėti prasmę kaip šviesą paveiksle išryškinantis šešėlis. Cathopic.com nuotrauka Augustinui blogis nėra tik individualus reiškinys – tai realybė, kuri persmelkia istoriją ir kurios niekada nebus galima visiškai pašalinti. Vien tik žmogaus jėgomis neįmanoma sukurti tobulo pasaulio. Augustino atsakymo, susijusio su blogio problema, nuoseklumas glūdi pusiausvyroje – jis neneigia blogio realybės, bet atmeta jo absoliutizavimą – grąžina blogį į gėrio kontekstą. Blogis yra mįslė, o ne absurdas. Jis yra dalis didesnės istorijos, kurios prasmė glūdi ne joje pačioje, bet Dievo Apvaizdoje. Nėra formulės, kuri panaikintų skausmą. Tačiau yra kelias, kurį Augustinas aiškiai nurodo – pripažinti žaizdą, ieškoti tiesos, sutvarkyti troškimus, mylėti gėrį. Tai sudėtingas, bet įmanomas kelias. Laisvė visada gali būti išgydyta, meilė gali atkurti tai, kas buvo sužeista. Tai suprasti šiandien reiškia nepasiduoti nevilčiai ar cinizmui. Tai reiškia grįžti prie klausimo, kas iš tiesų yra vertinga, kas nukreipia mūsų laisvę. Augustinas parodo, kad blogis gali būti nugalėtas. Ne jėga, ne iliuzija apie tobulą visuomenę, bet širdies atsivertimu. Blogis neturi paskutinio žodžio. Paskutinis žodis yra malonė, atpirkimas. Tai kryžius, kur Teisiojo mirtis tampa keliu į išgelbėjimą. Tokiais laikais kaip mūsų, kai blogis įgauna globalias formas – karai, nelygybė, ekologinės katastrofos – Augustino teodicėja ragina mus nepriskirti Dievui to, kas atsiranda piktnaudžiaujant laisve. Kartu jis akina mus nepasiduoti fatalizmui – istorija dar nėra užbaigta, o žmogaus atsakomybė išlieka lemtingai svarbi. Augustinas siūlo ne uždarą sistemą, o įtampą. Jo teodicėja yra kelias, o ne ideologija. Tai vilties filosofija, grindžiama supratimu, kad tik malonė gali išgydyti sužeistą laisvę. Blogio neįmanoma nugalėti paaiškinimais. Jį galima nugalėti meile. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama