Aliaska ir Vašingtonas

Nežinia, kodėl tiek daug žmonių nustebino palyginti draugiški D. Trumpo ženklai V. Putinui Aliaskoje. Nuo šios kadencijos pradžios D. Trumpas ne sykį parodė, kad V. Putinas jam neatrodo nusikaltėlis. Tai nėra jokia pragmatika – V. Putino veiksmus Ukrainos atžvilgiu jis mato kaip gana normalų didžiosios valstybės elgesį savo kieme. Nors ir D. Trumpas žaidžia vidaus politiką kartodamas, kad tai yra Joe Bideno karas. D. Trumpas nesilaiko pozicijos, kad V. Putinas turėtų būti toliau izoliuojamas dėl nusikaltimų, kuriuos vykdo. Savaime demokratinių lyderių pokalbiai su autokratais ar teroristais nėra didelė anomalija – modernioje istorijoje tokių atvejų tuzinai. Praėjusioje kadencijoje D. Trumpas palaikė tiesioginius pokalbius su Talibano politine ir karine vadovybe. D. Trumpas Aliaskoje galėjo išvengti reveransų V. Putinui, bet pasirinko juos atlikti. Vis dėlto svarbiau tai, kas kalbama. Aliaskoje D. Trumpas tikrai kalbėjo apie Ukrainos teritorijų perdavimą Rusijai mainais į taikos susitarimą. Jau Vašingtone su V. Zelenskiu ir europiečiais, regis, tai nebuvo pokalbių leitmotyvas. V. Putinas Aliaskoje nelyg aristotelininkas kalbėjo, kad turi būti pašalintos „giluminės konflikto priežastys“. Tai yra svarbu. Nors V. Putinui konflikto priežastys yra pats Ukrainos valstybingumo faktas, bet čia pat prisideda ir tų pačių Vakarų komentuotojų nelabai korektiškai vadinama NATO plėtra. Jeigu V. Putinas iš tiesų įtikino D. Trumpą atliepti „gilumines konflikto priežastis“, tai Lietuva irgi yra netoli šių kalkuliacijų. Pagal tokią logiką, kurią vis dar nežinia, ar priima D. Trumpas, Vidurio ir Rytų Europos šalių priklausymas NATO taip pat yra viena iš „konflikto priežasčių“. JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas 2025 m. Aliaskoje. EPA-ELTA nuotrauka Jeigu rimtai žiūrime į šią gerus pusę metų nuo D. Trumpo inauguracijos vykstančią diplomatiją, didžiausia jos problema yra ta, kad šiandieninė Amerika atsisako iš tiesų objektyviai matyti karo pradžios aplinkybes. Tai yra Rusijos Federacijos įvykdytą agresijos nusikaltimą prieš Ukrainos valstybę. Tarptautinių santykių teisės normos neegzistuoja D. Trumpui ir jo komandai, ir tai yra giluminė šiandieninės diplomatijos problema. Vašingtone, kol kameros buvo įjungtos, dažniausiai iš V. Zelenskio ir Europos lyderių lūpų skambėjo žodžiai apie saugumo garantiją. Esame tokiame etape, kai V. Zelenskis nebegali garsiai prie D. Trumpo kalbėti apie Krymo ir kitų seniau okupuotų teritorijų atsiėmimą. Tai erzina D. Trumpą. Saugumo garantijos yra nauja, o kartu ir sena mantra. Daugelis kartoja 1994 m. Budapešto memorandumo precedentą, tik mažai kas atkreipia dėmesį į svarbius semantinius skirtumus, kad angliškame sutarties tekste buvo įrašytas žodis assurances, o ukrainietiškame ir rusiškame atitinkamai harantii ir garantiji. Rimtos saugumo garantijos šiandien tikrai galėtų pakeisti padėtį. Net ir nustačius Ukrainos principingai netenkinančią teritorinę liniją, bet tokią, dėl kurios V. Zelenskis galėtų sutikti, ties kuria Rusija sustabdytų karo veiksmus, rimtas Vakarų sąjungininkų dalyvavimas palaikant tokią liniją būtų reikšmingas dalykas. Kartkartėmis kalbama apie Suomijos ir SSRS susitarimo precedentą, kai Suomija sutiko išlikti neutrali mainais už SSRS agresijos pabaigą. Tačiau čia pat svarbi buvo trečia korta – Švedija, kuri išsyk būtų tapusi NATO nare, jeigu Maskva nebūtų gerbusi susitarimo su Suomija. Kitas atvejis – Korėjos padalijimas ir demilitarizuotos zonos įkūrimas. Šis sprendimas leido užbaigti karą ir suteikė galimybę Korėjai sukurti ekonominį stebuklą. Tačiau tuomet JAV turėjo pakankamai politinės valios ir išminties suteikti Pietų Korėjai tokį skydą, kuris sustabdė komunizmą Korėjos pusiasalyje. Didelis klausimas, ar D. Trumpo administracija galėtų svarstyti net dėl minimalaus JAV karių dislokavimo Ukrainoje. Vašingtone kalbėta apie fluidiškas, tarsi NATO penktojo straipsnio, saugumo garantijas. Problema dėl tokių abstrakčių garantijų yra ta, kad jeigu Rusija susitarimo nesilaikytų ir toliau atakuotų Ukrainą (tai labai tikėtina), kaip į tai reaguotų Europa ir JAV? Tai galėtų politine prasme dar labiau susilpninti tikrąjį NATO penktąjį straipsnį, nes atsirastų dar daugiau pilkųjų zonų: kai Ukrainai tarsi suteikiamos arti NATO penktojo straipsnio esančios garantijos, bet realių priemonių jas įgyvendinti, regis, nėra. Per gerą pusmetį nuo D. Trumpo inauguracijos tiek pripratome prie blogų naujienų, kad jų nebuvimas mums jau savaime yra gera naujiena. Net ir Aliaskos susitikimą dauguma komentatorių pavadino ne tokiu blogu, koks galėjo būti. Tas pat ir Vašingtone – savaime politinė vienybė ekrane atrodo gražiai ir gerai, tačiau kol kas nėra jokio realaus turinio, kuris Ukrainai galėtų padėti pasiekti tvarią taiką (apie teisingą taiką jau beveik nebekalbama). JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Baltuosiuose rūmuose. Vašingtonas, JAV, rugpjūčio 18 d. EPA-ELTA nuotrauka Sveika laikysena šiandien būtų priprasti prie nuolatinių, kartais net radikalių pokyčių galimybės. Viskas gali staiga apsiversti aukštyn kojomis – kaip nutiko metų pradžioje, kai atrodė, jog Ukraina liko viena. Vėliau buvo momentų, kai regėjosi, kad D. Trumpas ima suprasti, jog Rusija neturi jokio taikos intereso, ir jo pozicija ims kisti. Tačiau tuoj pat vėl sugrįžta į tą pačią aklavietę. Nedidelė viltis vis dėlto išlieka – kad pati Rusija, būdama tokia, kokia yra, galutinai atsibos D. Trumpui. Spėlioti, kur krypsta įvykiai, yra nedėkinga ir gal net nereikalinga. Vienas dalykas aiškus – šiandien esame labai toli nuo taikos. Pirmiausia – nuo Ukrainai teisingos taikos, bet ir nuo bet kokios taikos apskritai. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Teodoras Jonas Žukas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama