Demokratija prieš monarchiją: kodėl žiniasklaidai ir Bažnyčiai sunku susikalbėti?

Dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbinami ekspertai atkreipia dėmesį, kad ši įtampa kyla neatsitiktinai: tarp šiųdviejų organizacijų jau daugelį metų egzistuoja praraja, o pats konfliktas – tarsi užprogramuotas dėl skirtingų ir ilgainiui susiformavusių šių institucijų veikimo principų. Demokratiniais principais veikianti visuomenė ir monarchine struktūra paremta Bažnyčia neretai kalba skirtingomis kalbomis, todėl abipusis nesusikalbėjimas tampa neišvengiamas.

Vis dėlto ekspertų nuomonės vietomis išsiskiria. Vieni įsitikinę, kad Romos Katalikų Bažnyčia turėtų būti atviresnė ir skaidresnė, o kiti mano, jog tokiu būdu Bažnyčia prarastų savitumo ir tapatybės dalį.

Praraja tarp žiniasklaidos ir Bažnyčios

Belgijos lietuvių parapijos koordinatorė JURGITA ŽEMAITYTĖ atkreipia dėmesį į Europoje daugelį metų žiojintį plyšį tarp žiniasklaidos ir Bažnyčios. Ji svarsto, kad priežastis gali būti ta, jog įprastai žiniasklaida ieško tam tikro konflikto, nes visuomenė tuo susidomi labiau nei paprasta informacija.

„Žiniasklaidai daug įdomiau išgirsti, kad, pavyzdžiui, popiežius pasakė ką nors ne taip, ir tada galima išpūsti jo pasakymą, arba kad vyskupas neatsakė į žiniasklaidos skambučius, o tai reiškia nepritarimą ir panašiai“, – sako ekspertė.

Belgijos lietuvių parapijos koordinatorė Jurgita Žemaitytė. Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto nuotrauka

Ypač pastaraisiais laikais vyraujantį žiniasklaidos norą ieškoti sensacijų mato ir Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto partnerystės docentas LIUTAURAS ULEVIČIUS. Jo teigimu, žiniasklaida šiandien negeba gilintis į konkrečią temą ir dėl to stengiasi kelti skandalą esant bet kokiai situacijai.

„Medijų teorijoje yra taisyklė – žiniasklaida rašo apie tris S: sportą, seksą ir skandalus. Jeigu nėra sporto ar sekso, tada yra skandalai. Visa kita pagal šią teoriją žiniasklaidai neįdomu, nes ji nesulauks vartotojų dėmesio“, – dabartinės padėties vaizdą piešia komunikacijos žinovas.

Vis dėlto J. Žemaitytė atkreipia dėmesį, kad kartais konfliktai gali būti sukeliami ir Bažnyčios. Moteris pateikia pavyzdį, kai popiežius, lankydamasis Belgijoje ir atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, smogikais pavadino abortus atliekančius gydytojus. Šis skambus pontifiko pasakymas ypač sekuliarioje Belgijos visuomenėje buvo paviešintas visais įmanomais kanalais.

„Konfliktas sukeliamas nebūtinai tik žiniasklaidos, gali būti ir Bažnyčios, jei hierarchai, ne visai žinodami, kaip dera kalbėti konkrečioje šalyje, neatsižvelgia į kitus žmones. Juk galima savo poziciją paaiškinti normaliau, ne tokiais skambiais žodžiais“, – tikina J. Žemaitytė.

Demokratijos ir monarchijos konfliktas

L. Ulevičius atkreipia dėmesį, kad Bažnyčios bendravimo su žiniasklaida konfliktas yra tarsi užprogramuotas dėl per ilgą laiką nusistovėjusių taisyklių. Ekspertas taip pat ragina nepamiršti, kad Romos Katalikų Bažnyčia gyvena pagal monarchinę, o ne demokratinę struktūrą. Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius. Audriaus Gavėno nuotrauka

„Pirmoji Bažnyčios reakcija yra veikti pagal savo principus – viduje išsiaiškinsime, nubausime, pagirsime ir panašiai“, – aiškina jis.

Tačiau dauguma žmonių vadovaujasi demokratiniais principais ir nepritaria tokiam Katalikų Bažnyčios požiūriui, tad jiems atrodo, kad demokratinėje visuomenėje būtina kuo greičiau ir atviriau atsakyti į visus klausimus.

„Ir čia užsimezga konfliktas: didžioji dalis visuomenės, pagal tradiciją pripažįstanti statusą, tuo pat metu reikalauja viešumo, skaidrumo ir atsakomybės. O organizacijos viduje remiamasi kitais principais, taisyklėmis, kurie prieštarauja demokratinio viešumo principui ir netgi, sakyčiau, turi priešingas nuostatas nei XXI amžiaus viešoji erdvė“, – problemos šaknis nagrinėja partnerystės docentas.

Vis dėlto Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas teologijos dr. BENAS ULEVIČIUS sako, kad, kalbant apie komunikaciją tarp Bažnyčios ir žiniasklaidos, labai svarbu suderinti šių organizmų misijas.

„Bažnyčios misija daugeliui yra aiški, o dėl žiniasklaidos misijos daug diskutuojama – ar jos paskirtis objektyviai pateikti žinias, ar linksminti, ar formuoti, o gal orientuotis į konkretų klientą ir tapti jo tarnu“, – tvirtina teologas.

Teologas, diakonas Benas Ulevičius. Bernardinai.lt nuotrauka

Anot B. Ulevičiaus, reikia aiškiai suprasti, su kokia žiniasklaida bendraujama, nes ji gali būti atstovaujama labai skirtingų interesų grupių ir žmonių. Jis sako tikintis ir manantis, kad Bažnyčia ir žiniasklaidos atstovai turi pasitikėti vieni kitais.

„Jei suteikiame pagrindą patikėti, kad esame geranoriški, tada įmanoma padaryti daug nuostabių dalykų. Jeigu turime paslėptų motyvų, tada geranoriškumas dingsta ir bendradarbiauti tampa sudėtinga“, – nuomonę reiškia VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas.

Smalsumas ar visuomenės pareiga žinoti?

Žmones ypač domina Bažnyčios išorinis ir vidinis gyvenimas. Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukia filmai apie vidines Katalikų Bažnyčios peripetijas, o socialiniuose tinkluose – įvairūs straipsniai apie tikinčiųjų bendruomenės narius.

VU Komunikacijos fakulteto ekspertas tokį reiškinį aiškina kaip natūralų visuomenės norą domėtis tuo, kas yra užrakinta. Jis akcentuoja ir tai, kad Romos Katalikų Bažnyčia Lietuvoje ilgą laiką turėjo ir tebeturi išskirtinį statusą tarp gyventojų, tad natūralu, jog tenka susitaikyti ir su didesniu dėmesiu.

„Tai, kad mes gerbiame, pripažįstame statusą, palaikome institucijos ir jos atstovų autoritetą, tuo pat metu skatina ir didesnį interesą, susirūpinimą, lūkesčius, kelia jiems aukštus, o gal net aukščiausius etikos, moralės ir kitus reikalavimus“, – tvirtina L. Ulevičius.

Spaudos konferencija, kurioje pristatyta žinia apie Vilniaus arkikatedros požemiuose atrastą slaptavietę su Lietuvos ir Lenkijos valdovų laidojimo insignijomis. Iš kairės: Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinis direktorius Vydas Dolinskas ir šio muziejaus Archeologijos ir architektūros tyrimų skyriaus vedėjas Gintautas Striška. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

Kauno arkivyskupijos komunikacijos koordinatorius kunigas GINTARAS BLUŽAS OFS sako, jog viena iš bažnytinės institucijos komunikacijos užduočių – gebėti bendrauti taip, kad Bažnyčios įvaizdis sutaptų su jos tikrove, nes kartais, anot jo, įvaizdis gali būti labai geras, bet tikrovė – menkesnė už jį.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad ne visą žmones dominančią informaciją galima atskleisti. Anot komunikacijos koordinatoriaus, reikia daug išminties sprendžiant, kada ir apie ką kalbėti, o kada – tylėti, nes Bažnyčios pareiga yra pasakyti tai, ką visuomenė turi teisę žinoti, tačiau tenkinti žmonių smalsumą neprivaloma.

„Yra pareiga gerbti žmogaus orumą, privatumą, bendrąjį gėrį, kitų saugumą. Kartais gali būti svarbus motyvas tam tikros informacijos nesakyti, o kitais atvejais – dėl to paties bendrojo gėrio arba noro ką nors apsaugoti – kaip tik privalu tai komunikuoti“, – sako Kauno arkivyskupijos komunikacija besirūpinantis kunigas.

Anot jo, jei tylima tik tam, kad būtų išsaugota reputacija, tai – Bažnyčios klaida, ypač krizinėse situacijose. „Jei esant tokiai padėčiai teisingai ir atsakingai komunikuoji, ilgainiui reputacija kaip tik gali pagerėti, o krizė – tapti galimybe parodyti autentiškumą ir rūpestį“, – aiškina kunigas G. Blužas OFS.

Kunigas Gintaras Blužas OFS. Miglės Lapinskaitės nuotrauka

Belgijos lietuvių parapijos koordinatorė sako besilaikanti nuomonės, kad tokia institucija kaip Bažnyčia turi būti kuo atviresnė. Ji ją laiko visuomenės dalimi, panašia į didelę visuomeninę organizaciją, o įprastai tokie dariniai privatumo neturi.

„Galbūt privatūs asmenys, pavyzdžiui, vienuolyne gyvenantys vienuoliai ar tam tikri kunigai, turi savo asmeniškesnį gyvenimą ir gali naudotis privatumu, tačiau apskritai Bažnyčia turi būti atvira visuomenei“, – tvirtina ekspertė.

Belgijos lietuvių parapijos koordinatorė svarsto, kad galbūt kai kurie moraliniai dalykai, tokie kaip pagarba gyvybei nuo pradžios iki galo, gali būti sunkiai suprantami daugumai žmonių, tačiau Bažnyčios pareiga – juos išaiškinti. „Pasaulietinė žiniasklaida galbūt supras ne viską, bet ką padarysi – Bažnyčia turi būti jai atvira ir viską išaiškinti“, – nuomone dalijasi J. Žemaitytė.

Noras apnuoginti Bažnyčią

Norint, kad visuomenę pasiektų greita, aiški ir išsami Bažnyčios informacija, anot kunigo G. Blužo OFS, reikia, jog pirmiausia pats įvykis būtų aktualus visuomenei, nes tikrai ne kiekviena informacija jai yra reikalinga. Kalbėdamas apie komunikaciją krizinėse situacijose, dvasininkas ragina bendradarbiauti su žiniasklaida ir nebijoti pripažinti tiesos.

„Kai būna krizė, reikia kuo greičiau tapti informacijos šaltiniu. Tuomet bus mažiau galimybių sklisti neteisingai, neišsamiai ir iš konteksto ištrauktai informacijai“, – teigia Kauno arkivyskupijos komunikacijos koordinatorius.

Kalbant apie dalykus, susijusius su žmogaus orumu, anot jo, reikia būti itin išmintingam, nes pasakius per daug kyla pavojus pažeisti žmogaus privatumą.

Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

Nepaisant visko, kai kurie mano, kad Bažnyčia turi būti itin skaidri ir visiškai atvira žiniasklaidai. VU Komunikacijos fakulteto partnerystės docentas dar kartą primena, kad šis konfliktas yra užprogramuotas, nes žiniasklaida veikia pagal skaidrios demokratinės visuomenės principus, o Bažnyčia – pagal uždaros, aiškiai reglamentuotos ir vidiniais principais pagrįstos organizacijos veikimo gaires.

„Netikiu tais, kurie sako, kad Bažnyčia turi atsiverti ir būti maksimaliai skaidri. Ne, tokiu atveju ji prarastų nemažą dalį savitumo ir netgi tam tikro principinio vertybinės pozicijos tvirtumo“, – nuomonę reiškia L. Ulevičius.

Bažnyčia privalo būti socialiniuose tinkluose

Vienas ryškiausių būdų pasiekti žmones pastaraisiais laikais – socialiniai tinklai. Turbūt visos didžiosios pasaulio įmonės, įstaigos juose aktyviai dalyvauja, reiškiasi. To svarbą pabrėžia ir Belgijos lietuvių parapijos koordinatorė J. Žemaitytė.

„Prieš kelerius metus atliktas „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad 37 procentai žmonių informaciją gauna iš socialinių tinklų. Tai yra pagrindinis jų informacijos šaltinis“, – statistika dalijasi moteris.

Anot jos, šis skaičius per pastaruosius metus dar labiau pakito, nes didesnė jaunų žmonių dalis dar aktyviau naudojasi socialiniais tinklais. Dėl šių priežasčių Bažnyčia, J. Žemaitytės teigimu, privalo dalyvauti socialiniuose tinkluose: „Pasižiūrėkite, Vatikanas, popiežius komunikuoja instagrame ir feisbuke. Aš pati juos seku, ir man labai patinka, kaip Vatikano žiniasklaida juose pateikia su popiežiumi susijusią informaciją.“

Ekspertė vadina puikiu pavyzdžiu, kai trumpais vaizdo įrašais ir žinutėmis galima pateikti informaciją, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtinga, pavyzdžiui, apie pavasarį vykusią konklavą.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama