Botanikas M. Lapelė: masinis vaistažolių rinkimas Lietuvoje nyksta
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Lietuvoje vaistažolių rinkimo ir vartojimo tradicijos yra gana gilios, tačiau nuogąstaujama, kad jos pamažu nyksta. Pasak farmacininkų, kadangi žmonės dabar mažiau renka ir parduoda vaistažoles, farmacijos fabrikai beveik pusę reikalingos žaliavos atsiveža iš svetur. Kodėl? Juk Lietuvoje gausu miškų, pievų, kitų vietų, kur auga vaistažolės.
Žmonėms labiausiai į akis krenta miškų kirtimas, nors pievos nyksta sparčiau už miškus. Dauguma mūsų natūralių pievų yra išartos arba tręšiamos, ten vaistažolėms vietos nedaug. Kodėl? Todėl, kad keičiasi gyvenimas. Anksčiau Dzūkijoje vaistažolių supirkėjai buvo elitinės figūros, pirmutiniai gaudavo paskyras automobiliams, daugiausia uždirbdavo. Paprastiems Dzūkijos žmonėms vaistažolių rinkimas ir pardavimas būdavo nemenkas pajamų šaltinis.
Dabar keičiasi ekonominė situacija, keičiasi kartos. Senieji rinkėjai pamažu nuseno ir nebelabai gali rinkti vaistažoles, o jaunimas skaičiuoja, ar tokia veikla apsimoka. Rinkdamas voverėles gali daugiau užsidirbti.
Mano kaimynė, atvažiavusi į Merkinę iš Purplių kaimo, įdomiai yra pasakojusi apie pataisų sporų rinkimą. Jas rinkti būdavo labai sunku, tačiau sporas brangiai supirkdavo. Pridžiovinusios maišus įvairiausių vaistažolių, Merkinės sankryžoje moterys stabdydavo sunkvežimius ir veždavo jas į Varėną parduoti. Tokia buvo praeities realybė.
Kitas dalykas yra vaistažolių kiekiai. Farmacijos pramonei jų reikia didelių, tad vietinių žmonių surinktos vaistažolės yra tarsi lašas jūroje. Kad ir kiek žmonės jų surinktų, pramonei reikia kur kas daugiau. Todėl vaistažolių rinkimo tradicija traukiasi, nyksta.
Vasara – pats palankiausias metas rinkti įvairias vaistažoles. Pagal ką jų rinkėjai sprendžia, kad dabar geras laikas rinkti vienokius ar kitokius vaistinguosius augalus? Kodėl tam tikros augalų dalys turi būti renkamos tam tikru metų laiku?
Yra tam tikros taisyklės, kurių dera laikytis. Jeigu reikia kokių pumpurų, tai reikia daryti anksti pavasarį, jeigu vadinamosios žolės – tada vasarą, jeigu šaknų – arba anksti pavasarį, arba rudenį.
Didžiausias pievų augalų žydėjimas yra birželio pabaigoje–liepos pradžioje, tada jie turi sukaupę daugiausia gyvybinių medžiagų. Rugpjūtis – jau tuštokas mėnuo.
Vaistinė šventagaršvė. Mindaugo Lapelės nuotrauka
Tamsialapė plautė. Mindaugo Lapelės nuotrauka
Mažalapė liepa. Mindaugo Lapelės nuotrauka
Siauralapis gaurometis. Mindaugo Lapelės nuotrauka
Kodėl vaistažoles verta rinkti pačiam, o ne pirkti jau apdorotą žaliavą?
Neatsimenu, kuri čia žolininkė sakydavo, gal ir Jadvyga Balvočiūtė – kad ir mūsų daržas pilnas vaistažolių, tik mes jas išrauname kaip piktžoles. Tai ir garšvos, ir dilgėlės, ir kiti augalai.
Pačiam vaistažoles verta rinkti dėl to, kad žinai, kur ir kada rinkai. Man labai patinka žmonės, kurie patys renka vaistažoles. Aš pats taip pat šiek tiek renku, dabar gal jau ir nelabai galiu tai fiziškai daryti, tačiau vaistažolės – tiesiog nuostabi dovana draugams, giminėms, pažįstamiems, kai kokį maišelį savo surinktų raudonėlių ar čiobrelių padovanoji. Tu žinai, iš kur, kada rinkai, kaip džiovinai, kaip tvarkei.
Pramonei reikalingi dideli vaistažolių kiekiai, tad jų atsivežama iš kitur, pavyzdžiui, Ukrainos, nes pas mus tiek nei kas pririnks, nei priaugins. Tokie nuasmeninti dalykai...
Nesakau, kad vaistažolės, kurias perkame vaistinėse, yra blogos. Tačiau brangiausia yra tai, ką savo rankomis surinkai, išdžiovinai, kam skyrei savo laiką. Kai dovanoji žmogui maišelį su tokiomis vaistažolėmis, tai jau būna ne tik vaistažolės.
Kokie požymiai rodo, kad augavietė yra tinkama rinkti vaistažoles? Ir kokių vietų reikėtų vengti dėl galimo užterštumo?
Kaip sakoma: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Puiku, jog esama saugomų teritorijų, kad nebūtų pakenkta augalams, gamtai. Labai gerai vaistažoles rinkti toliau nuo miestų, nuo kelių. Dabar daug Lietuvos žmonių turi ar savo tėviškes, tai šiaip sodybas – ten ir geriausia rinkti vaistažoles.
Kaip reikia rinkti augalus, kad būtų kuo mažiau pakenkta jiems patiems, kad vaistažolių užaugtų ir kitais metais?
Čia paprastas dalykas. Daugiamečiai augalai, nuskynus jų žiedynus, kitais metais ataugs. Bet yra kita problema – dalį augalų reikėtų palikti neliestus, to reikia bitėms, kitiems vabzdžiams ir padarėliams.
Tas pats pasakytina ir apie grybavimą. Vietiniai žmonės grybauja ir uogauja vienaip – žinodami, kad čia ateis ir kitais metais, ir trečiais. Bet jeigu atlekia žmonių iš didesnių miestų, jeigu jiems reikia pinigo, tada ir samanos būna išvartytos, ir mėlynių lapai nuplėšyti. Kai gamtą naudojame kaip vienkartinį išteklių – tada bėda.
Kokie yra pagrįsti vaistažolių džiovinimo metodai, padedantys išsaugoti maksimalų jų veikliųjų medžiagų kiekį?
Negerai čiobrelius ar raudonėlius džiovinti džiovinimo įrenginyje. Džiovinant vaistažoles svarbu, kad į patalpą nepatektų saulė, kad ji būtų gerai vėdinama. Tada augalai džiūva iš lėto ir išsaugo visas savo gėrybes. Šaknelėms džiovinti galima įjungti ir džiovyklę.
Prisiminiau pasakymą: bet kurioje žolelių arbatoje turėtų būti trys komponentai: vienas – sveikatai, antras – skoniui ir trečias – grožiui, spalvai.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
